Užbėgant įvykiams už akių, pasakysiu, kad po aktyvaus laiko šalyje ir bendravimo su vietiniais supratau, kad šiuose pasakymuose yra daug tiesos. Ji nėra absoliuti, bet gana artima realybei. Kodėl taip yra? Pradėkime nuo pradžių.
Kaip žinia, 1948 – 1990 m šalyje buvo vykdoma rasinės segregacijos politika vadinama apartheidu. Tai yra įvairių rasių žmonių gyvenimas atskirai ir diskriminacija rasiniu pagrindu. PAR iki pat 1990 m., kol šalį valdė baltoji mažuma, buvo diskriminuojamos kitos rasės ir ypač juodaodžiai. Jie negalėjo gauti išsilavinimo ir net normalaus gydymo. Jie negalėjo gyventi šalia baltųjų, lankytis restoranuose, ligoninėse, parkuose, paplūdimiuose ir kitose vietose, kuriose lankydavosi baltieji. Juodaodžiai galėjo tik pigiai dirbti baltiesiems, kurie valdė policiją, teismus ir visas valstybines institucijas.
Tai skamba siurrealistiškai ir sunku patikėti, kad mūsų moderniame pasaulyje dar visai neseniai šitoks dalykas buvo realiai funkcionuojantis. Pietų Afrikos Respublikai tai brangiai kainavo. Jai buvo taikomos ekonominės sankcijos ir įvairūs embargai, ji negalėjo dalyvauti tarptautiniuose renginiuose ir apskritai buvo laikoma rasistine siaubo teritorija. Nepaisant to, šalis tuo metu išliko pakankamai tvarkinga ir turtinga. Turiu galvoje baltąją populiaciją. Juodaodžiai gyveno siaubingomis sąlygomis.
Žinoma, į vartus beldžiantis XXI amžiui, tai tęstis negalėjo. Baltieji šalies valdytojai neatlaikydami tarptautinio spaudimo turėjo švelninti apartheido sąlygas, kol galiausiai kitos rasinės grupės gavo visas teises, kokias turėjo ir baltieji. PAR prasidėjo... Kas prasidėjo? Kaip pažiūrėsi.
Vietiniai baltieji man tą procesą apibūdino kaip tragediją. Gal taip sakyti būtų ir per stipru, tačiau įsisiūbavo rimta betvarkė. Juodaodžių dauguma netruko išsirinkti savo valdžią ir PAR prezidentu tapo garsus disidentas Nelsonas Mandela.
Teoriškai įsivyravo lygybė, brolybė, dar kažkas. Bet praktiškai nė viena iš paminėtų vertybių. Kas įsivyravo pirmiausia, tai juodaodžių šėlsmas ir susidorojimo išsigandusių baltųjų bėgimas iš šalies. Tai buvo labai skausmingos netektys valstybei, nes bėgo tie, kurių šaliai verkiant reikėjo – mokslininkai, gydytojai, inžinieriai, pilotai ir kiti aukštos kvalifikacijos specialistai. Šaliai ėmė trūkti kvalifikuotos darbo jėgos, jos išsivystymo lygis ėmė smukti, nes juodoji populiacija tokio lygio specialistų tiesiog neturėjo.
Mano pažįstami pasakojo, kad tuo metu matyti kaip griūna ir į chaosą grimzta jų tėvų sukurta nuostabi šalis buvo kažkas baisaus.
Įsikerojo nusikalstamumas ir korupcija, su kuo šalis nesugeba susitvarkyti iki šiol. Ir dabar, nepaisant teorinės lygybės išliko labai didelė turtinė diferenciacija, skatinanti pyktį išaugantį į agresiją, o bedarbystė, nepaisant skambių pažadų liko didžiule problema.
Likusi gyventi šalyje baltųjų populiacija savo namus apsitvėrė didžiulėmis tvoromis, apsijuosė spygliuota viela, paleido per ją elektros srovę, ėmė samdytis juodaodžius apsauginius ir nors ir sunkesnėmis sąlygomis, bet gyveno toliau.
Gal tai dalinai ir turėjo įtakos, kad šaliai pavyko išvengti visiško ekonominio kracho, koks įvyko kaimyninėje Zimbabvėje. Vis dėl to protas bent jau dalinai nugalėjo pyktį ir šalis sustabdė smigimą žemyn.
Užteks teorinių žinių. Geriau pamatykime, kaip viskas atrodo realybėjė.
Johanesburgas buvo vieta, kurioje pradėjome savo pažintį su šia unikalia pasaulio šalimi. Žinojome prastą šio miesto kriminogeninę situacija, tad buvome pasiruošę elgtis taip, kad išliktume saugūs.
Mūsų namai buvo turtingame nuosavų namų rajone.
Tai buvo ne tiesiog namas, bet rezidencija su didele teritorija, kurioje stovėjo pagrindinis namas su keliais namukais šalimais – buvusiais tarnų kambariais, kurie buvo perdaryti į svečių namus. Teritorijoje buvo du baseinai ir didelė poilsio erdvė. Galėtum pagalvoti, kad tai koks atskiras kaimas, bet ne – tai buvo rajonas visai šalia Johanesburgo centro. Ir taip, teritorija buvo aptverta didžiule tvora su spygliuota viela, kuria tekėjo elektros srovė.
Namų šeimininkė Paula paaiškino, kad pas juos jau ne kartą buvo bandyta įsibrauti ir, kad ta elektra jau yra parodžiusi ką gali. Nieko sau, pagalvojau, kaži kokia bendra savijauta gyvenant nuolatinės rizikos zonoje. Priprantama – gavau atsakymą. Visgi namuose jautėmės labai saugiai, nes kaimynystė buvo gera ir stipriai saugoma.
Bet juk perskridęs pusę pasaulio nesėdėsi užsidaręs prie baseino. Vykdami iš oro uosto į Paulos namus, užverbavome mus vežusį taksistą iš Zimbabvės vardu Lungilas, kad jis mus pavežiotų po miestą. Na, ir išleistų pasivaikščioti, kur jo nuomone yra saugu. Paula dar patikrino, kur jis ketina mus vežti ir atidarė savo dvimetrinius vartus pasišaipiusi, kad atrodome kaip prieš egzaminą.
Iš tiesų, legendos pasakojančios apie išvykimą iš namų tik su ginkluota apsauga, perdėtos. Gal taip buvo anksčiau, bet dabar to nebereikia. Gali sau ramiai išvažiuoti, tačiau neabejotinai reikia žinoti, kokiose teritorijose nepalikti ne tik savo kojos, bet ir savo padangos įspaudo.
Pats Johanesburgas nėra turistinis miestas ir kažko per daug įdomaus pasiūlyti neturi. Čia yra žymus apartheido muziejus ir Nelsono Mandelos aikštė, kuri traktuojama kaip visiškai saugi teritorija. Mus ekskursijos pabaigoje ten ir paleido savarankiškai pasiganyti.
O iki tol buvome vežiojami po įdomesnes miesto centro vietas. Jis yra visiškai okupuotas juodaodžių, todėl tai ne pati saugiausia vieta vaikščioti. Kodėl jie čia tokie pikti, kad net iš automobilio išlipti negalima, bandėme aiškintis su Lungilu. Jo teigimu, dauguma nėra pikti, o atvirkščiai draugiški ir paslaugūs.
Vis dėlto skurdžiai gyvenančių žmonių yra tiek daug, kad natūraliai atsiranda tokių, kuriems pagunda apiplėšti galimai turtingus turistus gali pasirodyti per didelė. Mes nebuvome turtingi, nes visus pinigus buvome palikę pas Paulą. Aišku, tai nepadeda, nes anot Lungilo, čia pirma gausi peilį į šoną ir tik tada bus aiškinamasi, ką turi. Beje, dėl turto, tai turiu galvoje, kad tuomet nebuvome turtingi, o ne apskritai gyvenime, jeigu ką.
Trumpai tariant, vaikščiodami Johanesburge, atrodykite kuo panašesni į vietinius. Deja, to padaryti nepavyks, nebent būsite juodaodis. Taigi, geriau visai nevaikščiokite. Lungilas leido mums pasivaikščioti vienoje gatvelėje. Joje buvo keli jaukiai atrodantys barai, kuriuose sėdėjo reti baltieji.
Gatvelė buvo trumpa, todėl prie automobilio grįžome kita, jau paraleline gatve. Joje Lungilas buvo nervingesnis ir liepė mums eiti priekyje, kad jis galėtų mus matyti. Dar vienoje aikštėje buvome kelioms minutėms išleisti, kad galėtume pafotografuoti, bet ir čia Lungilas nervingai trepsėjo ir dairėsi.
Buvo net šiek tiek linksma, nes kažkokia grėsmė net neatrodė reali. Na kaip taip gali būti, juk tokia graži saulėta diena, o mes turime vaikščioti susigūžę tarsi vagys. Per tą trumpą laiką niekas prie mūsų nesikabinėjo ir apskritai neparodė didesnio susidomėjimo mumis, kas privertė suabejoti tariamomis grėsmėmis. Ir šiaip, nuo pat pirmų akimirkų čia, ėmiau jausti simpatiją šitai šaliai. Nežinau kodėl, sutapo biolaukai, matyt.
Nedidelėje Nelsono Mandelos aikštėje pasisukiojome, papietavome ir jo darbuotojams talkinant, uberiu grįžome į Paulos namus. O ten buvo namai, iš kurių nesinorėjo išeiti.
Bet išeiti reikėjo, nes Johanesburgas mums buvo tik tarpinė stotelė. Planavome vykti į PAR pakrantės žvaigždę ir super miestą – Keiptauną. O jis, pasirodo, gali būti apgaulingas ir daug klastingesnis už „piktąjį“ Johanesburgą. Tęsinys netrukus.