Ilgai apie ją galvojau, bet niekada nesiimdavau veiksmų. Viskas pasikeitė staiga. Atsibudęs vieną rytą tiesiog nusprendžiau – nuo kalbų prie darbų.
Prieš tai, tiesa, perskaičiau Dž. Orvelo knygą „1984“, kuri įaudrino vaizduotę ir tapo tiesioginiu postūmiu pradėti ruoštis kelionei. Parašiau trumpą žinutę broliui su nurodyta diena kada turime išvykti. Gavau dar trumpesnį atsakymą: „Gerai“.
Nuo to „gerai“, iki akimirkos, kai pro Šiaurės Korėjos avialinijų „Air Koryo“ lėktuvo TU-204 iliuminatorių pamačiau artėjantį Pchenjaną, praėjo penki mėnesiai. Jie buvo skirti derinimui gauti leidimus atvykti.
Nemanau, kad yra bent vienas civilizuotas žmogus pasaulyje, kuris nebūtų girdėjęs apie Šiaurės Korėją. Dauguma žino apie šios šalies branduolinius grasinimus, yra bent akies krašteliu regėjęs įspūdingus Šiaurės Korėjos kariuomenės paradus bei karinės technikos demonstravimą.
Prieš kelerius metus stebėjome bekepurius žmogeliukus, vidury žiemos alpstančius ir klykiančius iš sielvarto mirus mažo ūgio didžiajam vadui Kim Jong Ilui. Žiūrėjau į tuos vaizdus ir šiurpau – viskas atrodė taip siurrealu. Visus šiuos kadrus rodė Šiaurės Korėjos televizija, pasaulis tik pertransliavo. Nes pasaulis mato tik tai, ką Šiaurės Korėja leidžia jam matyti.
Sako, kad eiliniai šiaurės korėjiečiai masiškai skursta ir kenčia nuolatinį maisto trūkumą. Sklinda gandai apie koncentracijos stovyklas kuriose kali ketvirtis milijono žmonių.
Bėda ta, kad niekas iš tikrųjų nežino kokia reali situacija šalyje, nes šnipams prasibrauti į ją beveik neįmanoma. Telieka tenkintis nuotraukomis iš palydovų. Tiesa, daug informacijos gaunama iš pabėgėlių, kurie patvirtina, kad dauguma gandų yra tiesa. Neįtikėtina kaip mažai pasaulis žino apie šią šalį.
Pasirodo, kad patekti į šalį yra visai nesunku. Tai užtrunka ir yra brangu, tačiau jei nesate Šiaurės Korėjai kuo nors nusikaltęs, jie jus įsileis. Ir greičiausiai netgi išleis, jei gražiai elgsitės.
Savarankiškai Šiaurės Korėjoje nepakeliausite. Turite pirkti paslaugas iš kelionių organizatorių, kurių dauguma įsikūrę Kinijoje. Užmegzkite su jais kontaktą ir niekuo nereikės rūpintis. Šios agentūros renka turistų grupes norinčias aplankyti Šiaurės Korėją. Kelionės programa turi būti patvirtinta iš anksto su nustatytomis lankymo vietomis ir tvarkaraščiu iki smulkmenų, be teisės nukrypti.
Niekada nepatiko keliauti grupėse, todėl improvizavome – ignoravau tarpininkus ir kreipiausi tiesiai į Šiaurės Korėjos atstovybės Kinijoje atstovus, kurie irgi gali padėti susiorganizuoti kelionę. Taip buvo pigiau. Be to, nors teko ženkliai primokėti, pirkome individualų kelionės paketą, tikėdamiesi, kad dėl to įspūdžiai bus daug stipresni nei maklinėjant keliolikos užsieniečių grupėje.
Kelionę į Šiaurės Korėją pradėsite Kinijoje. Į Pekiną atvyksite savarankiškai, įlipsite į Kinijos arba Šiaurės Korėjos avialinijų lėktuvą, jis pakils Pchenjano link ir daugiau niekas nuo jūsų nebepriklausys.
Beje, siūlau rinktis Šiaurės Korėjos avialinijas „Air Koryo“. Tai unikali galimybė skristi jų lėktuvais. Paskraidyti Kinijos avialinijomis visada suspėsite.
Kelionę pradėjome vakariniu traukiniu Vilnius – Minskas. Po trijų valandų nakvynės, penktą ryto jau sėdėjome Minsko oro uoste ir laukėme skrydžio į Maskvą. Dar po kelių valandų išskridome į Pekiną.
Kitą dieną prie Šiaurės Korėjos ambasados sutikę poną Čiao, gavome iš jo turistų korteles bei kitus reikiamus dokumentus, sėdome į „Air Koryo“ lėktuvą ir išskridome ten, kur dar prieš pusmetį keliaudavau tik sapnuose.
Skrydis truko tik dvi valandas, tačiau lėktuve gausiai maitino. Pagal maisto kiekį atrodė, kad ne jie, o mes čia badaujam. Visą skrydį taip garsiai leido korėjietišką muziką, kad buvo sunku susišnekėti.
Išlipus iš lėktuvo užplūdo aštrūs jausmai ir jaudulys. Tai ji, Dž. Orvelo žemė, jau ilgą laiką nė akimirkai neapleidusi mano minčių. Bet dabar jau nebe ji manyje, o aš joje. Ir kelio atgal nėra. Bent jau artimiausias penkias dienas, kai numatyta kelionė atgal į Kiniją.
Nusileidus brolis tėškė frazę: „Dabar, Vaidai, bus mums mišios.“ - „Nekarksėk“, - pasakiau, bet pagalvojau, kad niekada juk nežinosi. Tu čia esi beteisis. Atims pasus, telefonus ir kam tu pasiskųsi? Internetas gi nepasiekiamas. O jei ir neatimtų, kurgi tu dingtum? Juk nebėgtum į Pietų Korėją per labiausiai saugomą sieną pasaulyje.
Oro uoste iš suvenyrų staliuko nusiperkame Šiaurės Korėjos vėliavėlę ir ženkliukų, kuriuos tuoj pat prisisegame – atseit mes savi. Tai nesuminkština muitininkų, kurie piktais judesiais paima mūsų pasus. Perduos mūsų gidams.
Niekas mūsų nepasitinka, nežinome nei ką daryti, nei kur eiti. Susižvalgome ir lėtai judame į lauką, nestovėsi gi kaip našlaitis mamą pametęs, nors būtent taip ir jaučiamės. Juk neimsi taksi važiuoti į miestą, kai neturi nei pinigų, nei žinai kur važiuoti, nei apskritai žinai ar čia taksi egzistuoja.
Tokia būsena tęsėsi neilgai, nes netrukus mums kelią pastojo dvi besišypsančios iki ausų jaunos damos: „Mes jūsų gidės“. Buvo keista, nes tikėjomės rūsčių vyrų karinėmis uniformomis, o dabar... Per daug svarstyti nėra kada, esame sodinami į taksi ir išvežami. Nuo šiol esame šių dviejų poniučių malonėje. Viena gidė moka tik angliškai, o kita tik rusiškai. Dėl to negalime bendrauti visi vienu metu. Sutapimas? Baikit, nemanau.
Šiaurės Korėjoje turistas visur ir visada privalo turėti palydą. Be jos negalima net išeiti iš viešbučio. Ir išvis nerekomenduojama nieko daryti prieš tai neatsiklausus. Šiokia tokia instrukcija duodama prieš atvykstant. Buvo griežtai rekomenduota gerbti vietines tradicijas, neužgaulioti lyderių, vengti diskusijų politinėmis temomis, nepiršti savo vertybių, būti mandagiems ir gražiai elgtis. Fotografuoti galima beveik viską, išskyrus armijos objektus ir vietinius žmones be jų sutikimo. Žinant tai, kad eiliniams Šiaurės Korėjos gyventojams neleidžiama bendrauti su užsieniečiais, to sutikimo paprašyti nelabai ir įmanoma.
Daug kas priklauso nuo to kaip sutarsite su savo gidais, nes jie vienintelis jūsų informacijos šaltinis. Svarbiausia yra susidraugauti, įgyti pasitikėjimą ir įtikinti, kad jūs čia neatvykote kaip nors iš jų šaipytis.
Susidraugavus nuolat klausinėjome taip susuktų klausimų, kad gidės pačios susipainiodavo bemeluodamos. Kartais juokdavosi iš savo atsakymų. Pavyzdžiui, paklaustos kodėl jos dviese atsakė, kad čia tam atvejui jei viena jų susirgtų. „O jei abi susirgsite?“ – paklausiau. To nebekomentavo, tiesiog krizeno ir nukreipė temą. Taip darė dar daug kartų, kai nebežinodavo ką atsakyti.
Žmonės kalba, kad du gidai turi būti dėl to, kad jie prižiūrėtų ne tik turistus, bet ir vieni kitus. Čia tam atvejui, jei užsienietis sumanytų pagundyti vieną iš jų pinigais ir gauti informacijos ar paslaugų, kurios jam nepriklauso.
Važiuojant iš oro uosto į miestą viskas atrodo kaip eilinėje kelionėje. Gali net užsimiršti, kol nepasidairai pro langus ir nepamatai, kad judi tuštutėle autostrada. Artėjant link miesto matosi vis daugiau žmonių, bet visi pėsti. Jie kažkur eina, kažką knibinėja pakelėje, ieško kažko. Gidės sako, kad jie tvarko pakeles.
Norėjau nufilmuoti, bet besišypsančios gidės tvirtai priminė: „Filmuoti tik mums leidus, dabar neleidžiama“. Norėjau pasiginčyti, bet greit susivokiau ir pagalvojau: “Raminkis, gal pamiršai kur esi?“.
Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, kad netrukus su gidėmis visiškai susidraugavome. Ne, jos neleido mums vaikščioti vieniems. Už tai turbūt pačios būtų skaudžiai nukentėję, tačiau galėjome fotografuoti viską, kalbėti ir klausinėti jų visko, netgi nevengiant nedidelių provokacijų ir nelabai patogių klausimų. Buvo dalykų, kurie ir mums labai nepatiko.
Apie tai – kitoje pasakojimo dalyje. Viešnagė uždariausioje pasaulio valstybėje prasideda!