Taigi, įeini į oro uostą ir ieškai kur vyksta registracija į skrydį, o nuorodos tik trys – „bagažo atsiėmimas“, „įlaipinimo vartai“ ir „bilietai“. Hmm… Atmetimo būdu bagažo atsiėmimą atmetame. „Bilietai“, pasirodo, slepia visą eilę paslaugų. Bilietų pardavimas, registracija skrydžiui, bagažo pridavimas ir t.t.
Moteriškė, septintai valandai ryto (paros laikas dar žinomas kaip „prieš kavą“) neįprastai šneki. Paima vyro pasą, atsiverčia ir sako: „jaučiu pareigą pasijuokti, jūs tikrai atostogaujate. Gal rimtą darbą namie dirbate?“ Paso nuotraukoje vyras kostiumuotas, rimta veido išraiška, čia su šortais ir pusiau prabudusiu veidu.
Šiandien skrendame į trečią Havajų salą mūsų kelionėje. Tai antra pagal dydį Maui sala - viena populiariausiu kontinentines Amerikos turistų kryptis. Turistai iš Azijos šią salą, kol kas panašu, kad aplenkia. Dauguma čia poilsiaujančių – iš JAV ir Kanados.
Pusę devynių mes jau čia. Truputį užtrunkame, kol išsinuomojame automobilį. Kadangi sala labiau poilsinė nei pažintinė ir pagrindinė atrakcija čia – serpantinų kelias rytinėje salos dalyje, nusprendėme, kad tai puiki vieta džipuką iškeisti į bestogį mustangą. Gauname gražų vyšninį, kurį nuomos punktas kažkodėl vadina raudonu.
Beje, Budget nuoma „išdykauja“ su valiutomis. Jau labai daug kur esame pasimokę, kad visada, VISADA reikia žiūrėti, kokia valiuta bus nuskaičiuojami pinigai iš kortelės. Pirmą kartą su tuo susidūrėme Lenkijoje, kai visą Ikea pirkinį patyliukais pavertė į litus žiauriai nepalankiu kursu ir dar „užsidėjo“ 5% už konvertavimą. Tada ėjau net pas pamainos viršininką, reikalaudama anuliuoti tranzakciją, nes manęs iš tiesų niekas nepaklausė kaip noriu mokėti.
Čia buvo panašiai, tik tiek, kad sutartis buvo ne tradiciškai atspausdinta su šimtu varnelių, kur reikia pasirašyti, o kompiuterinė versija - reikia vis paspausti „OK“ mygtuką, ties kiekvienu punktu su kuriuo sutinki. Ir štai, paskutinis – „aš noriu, kad suma būtų konvertuota į RON’us ir sutinku sumokėti 3% už paslaugą“. Sakom, nenorim mes konvertuoti į lėjas, norime mokėti doleriais. Vyrukas pasakė, deja, bet sistema taip padaryta, kad jei kortelė užsienietiška, automatiškai parenkamas toks pasirinkimas ir nėra būdo jo apeiti. Vienintelis variantas – grąžinant automobilį pasakyti, kad norėsime mokėti doleriais ir jie pakoreguos tranzakciją. Nerealu, kai pagalvoji, kiek kartų tave bando visi apgauti tokiais „pigiais“ būdais.
Nepaisant nesusipratimo su valiutomis, vyrukas labai malonus. Išsiklausinėja kur gyvensime, pagiria už gerą viešbučio pasirinkimą ir atkreipia dėmesį, kad iš šito miestelio (įsivaizduokite, kad jis ties pirmos valandos laikrodžio rodykle) iki mūsų viešbučio (įsivaizduokit ties aštuntos valandos laikrodžio rodykle), galima važiuoti per viršų arba per apačią. Per viršų atrodo arčiau, tačiau, pasirodo, 3 valandos kelio, kai per apačią tik 45 minutės. Sako, būtinai, BŪTINAI, kai privažiuosite 380 kelią (jis eina ratu), pasukite į kairę, jokiais būdais ne į dešinę.
Kadangi oficialiai viešbutyje registracija prasideda tik 16 valandą, o dabar be kelių minučių 10, nusprendžiame, kad pasukti į dešinę mums nėra jau toks baisus variantas. Ko jau ko, o laiko mes turime.
Kelias visą laiką eina palei vandenyną. Tačiau jau už poros kilometrų suprantame kodėl, tokį iš akies netolimą, atstumą važiuosime 3 valandas. Pusę viso atstumo kelias turi tik vieną juostą. Jei susitinka du automobiliai, važiuojantys priešpriešais, vienas turi važiuoti atbulai iki prasilenkimo „ausytės“, tokio mažyčio kelio praplatėjimo tinkančio vienam automobiliui prisiglausti prie kelio krašto. Įvertinus, kad dažnai kelias vingiuoja keliasdešimt metrų virš jūros lygio, o šalia paprasčiausias skardis tiesiai į vandenyną, kelias tikrai ne silpnų nervų žmonėms.
Šiandien nepaprastai stiprus vėjas. Išlipus iš automobilio pasigėrėti vaizdais, kartais baugu eiti arčiau uolos krašto, nes tokio stiprumo vėjas gali žmogų žemyn nupūsti.
Vienoje apžvalgos aikštelėje užtrunkame truputį ilgiau, nes negalime nustoti žiūrėti į banglentininkus ir jų bebaimį čiuožimą bangomis.
Viešbutį privažiuojame pirmą valandą, nusprendžiame išbandyti laimę ir paklausti, gal mūsų kambarys jau paruoštas? Sėkmė nuo mūsų, panašu, kad dar nenusisuko, ant kaklo užkabina kvepiančius tradicinius gėlių žiedų karolius (lei) ir palydi į kambarį su vaizdu į palmes ir vandenyną. Viešbutis labai gražus, į bendrą kurortą jame sujungti Hyatt ir Marriott tinklai. Planas vieną dieną paskirti tingiam poilsiui (kai visą parą neišeini iš viešbučio teritorijos, tik guli prie baseino/paplūdimyje, geri kokteilius ir valgai) ką tik buvo patvirtintas.
Viena iš pagrindinių atrakcijų, kurios negalima praleisti Havajuose – tradicinis polinezietiškas Lu’au. Lu’au Polinezijoj reiškia šventę/vakarėlį. Sako, kad vietiniai nelabai skiria, kur baigiasi vakarėlis ir kur prasideda lu’au. Jiems tai vienas ir tas pats. Pas juos ir vestuvių lu’au, ir mokyklos baigimo lu’au, ir net gimtadienio lu’au. Jo metu yra kepamas tradicinis kalua paršelis (iš vakaro užmarinuojamas ananasų košėje, įvyniojamas į banano lapus ir apkraunamas žarijomis. Tada uždengiamas žemėje iškastoje duobėje ir paliekamas per naktį). Taip pat yra šokami tradiciniai šokiai Hula, ugnies valgytojų ir mėtytojų šou ir, aišku, dainuojamos tradicinės dainos. Taigi, mes vis svarstėme kada bus tas vakaras, kai eisime švęsti ir prieš porą dienų nusprendėme, kad kelios dienos Maui puikiai tam tiks.
Iki vakarėlio dar turime kelias valandas, todėl nuvažiuojame iki greta esančio miestelio. Pakeliui atgal į viešbutį pamatėme ryškiausią kada nors gyvenime matytą vaivorykštę. Nuo vandenyno kylanti migla ir šviečianti saulė padaro stebuklą.
Grįžę pasipuošiame (aš net raudoną suknelę užsidėjau!) ir einame švęsti. Prie įėjimo pasitinka mus su Mai Tai taurėmis (pasirodo Mai Tai yra polinezietiškas kokteilis), pasodina prie didelio stalo po atviru dangumi, aplinkui irgi renkasi pasipuošę žmonės.
Susirinko maždaug du šimtai žmonių. Kol laukiame maisto, neša ir neša kokteilius. Mūsų stalas turi savo asmeninę padavėją, kurios darbas sužiūrėti, kad niekas nepritrūktų gėrimų.
Grupė ant scenos groja havajietišką muziką, kartais pasirodo moteriškė, kuri papasakoja kas vyksta, kodėl vyksta ir ką tai reiškia. Papasakoja apie tradicijas, į anglų kalbą išverčia dainų tekstus. Tada ateina pusnuogiai vyrukai, kurie „iškasa“ kalua paršelį ir iškilmingai patiekia jį vakarienei. Tradicinio maisto pasiūla didžiulė – nuo sūdytos lašišos, žalio tuno, teryaki vištienos, poi košės, įvairių vaisių ir daržovių iki vakaro vinies – kepto paršelio! Nebepamenu kada paskutinį kartą tiek valgiau.
Pavalgius užgesinami žibintai, lieka tik fakelų šviesa – prasideda šou. Kiekvienas pasirodymas „pagerbia“ vis kitą polinezijos tautą. Šokami havajiečių ir Naujosios Zelandijos šokiai, dainuojamos Tongos ir Tahiti dainos, o vakarą vainikuoja Samoa ugnies šou. Keturias minutes negalime atitraukti akių. Pasirodymas tikrai daugiau nei įspūdingas.
