Vos tik atvykome į parką, mus apgaubė pilkas ir šaltas rūkas. Žinojome, kad orai nedžiugins, tikėjomės, kad bent kartais išlįs saulė.
Pirmą kartą radome vietą mūsų numatytame kempinge. Čia mus pasitiko bloga žinia – jokių laužų nacionalinio parko teritorijoje. Jeloustono nacionalinis parkas pastaruoju metu buvo niokojamas gaisrų, o būtent tą dieną 4 gaisrai dar nebuvo užgesinti. Susitaikėme, kad beveik keturias dienas, kurias būsime čia, teks verstis be šilto maisto ir šiltų gėrimų. Pasistatę palapinę sėdome į automobilį ir nutarėme apvažiuoti didelį ratą aplink visą nacionalinį parką.
Pirmasis įspūdis – nusivylimas
Pirmiausia, vykome prie garsiųjų geizerių. Tiems, kas nežino, Jeloustono nacionalinis parkas yra milžiniškas ugnikalnis, kurio išsiveržimas taptų visos planetos katastrofa. Superugnikalnis, kurio išsiveržimo galia, specialistų teigimu, visu tūkstančių kartų pranoktų garsųjį Šv. Elenos ugnikalnio išsiveržimą 1980-aisiais.
Šiame parke daugybė plyšių iš kurių kyla karšti garai bei atsiveria smegduobės, kurios pilnos nuodingų rūgščių. Sakoma, kad dėl šių rūgščių parke jau žuvo kelios dešimtys žmonių, o neseniai vienas vyrukas, nuėjęs į šalį nuo pažymėto kelio, prasmego į žemę, po kuria tiesiog išsilydė…
Aplink geizerius žmonių buvo begalybė. Visi bėgo nuo vieno prie kito, fotografavo, konkuravo dėl vietos stovėjimo aikštelėse. Apibėgę geizerius skubėjome tęsti kelionę, kad galėtume pasidairyti gyvūnų.
Prašvitus saulei išlindo ir laukinė gamta
Važiuodami toliau pastebėjome, kad oras gerėja, saulės spinduliai, kur ne kur, lenda pro tamsų rūką. Tada ir pradėjome matyti mums patinkančius vaizdus – per gatvę, nepaisydama automobilių, prabėga elkų kaimenė (lietuviškai nėra atitikmens, tačiau tai gyvūnas, kuris atrodo, kaip elnio ir briedžio hibridas, arba tiesiog, didesni elniai), vieną po kito aptinkame ir didinguosius bizonus. Kai vėjas nupūtė debesis atsivėrė snieguotų kalnų viršūnių vaizdai. Danguje aptinkame vieną kitą plėšrų paukštį.
Antrąją dieną mūsų laukė naujas žygis, šalia palapinių ganėsi elkai. Netgi pavyko pamatyti bandos galvą – didelį ilgaragį patiną, sau tyliai knapsintį žolėje.
Ilgiausias žygis įveiktas
Papusryčiavę vykome tiesiai į išsirinkto žygio pradžią. Atvykus, susiruošėme ir pradėjome kilti į Bunsen viršukalnę. Prieš eidami, dar kartą perskaitėme maršruto informacija: žygio atstumas - 4,2 mylios, aukštis apie 8800 pėdų, apie 2500 m. Šalia informacijos kabėjo ir ryškus plakatas su grizlio atvaizdu bei informacija, ką daryti užpuolus meškai. Šitas instrukcijas jau mokėjome atmintinai.
Bunsen Peak žygyje akis džiugino pasakiški vaizdai. Kiekvienas naujas linkis atverdavo upę, naują lygumą arba naujas viršukalnes, kyšančias už horizonto. Nepamiršome ir savo saugumo – garsiai šūkčiojome bei dairėmės, ar aplink nesiranda gauruotųjų stebėtojų. Matėme tik paukščius ir voveres, kartais šnarančius burundukus. Viršukalnę pasiekėme gana greitai, gėrėjomės gamtovaizdžiu.
Išbandėme savo galimybes – Osprey krioklių žygis
Būdami viršukalnėje jautėme, kad dar turime daug jėgų, o ir laiko buvo dar labai daug. Nusprendėme tęsti žygi ir leistis nuo kalno į giliausią Jeloustono nacionalinio parko kanjoną, kuriame norėjome pamatyti Osprey krioklius.
Leistis į kanjoną reikėjo labai siauru takeliu, kuris driekėsi per kanjono skardį. Poroje vietų kojos sudrebėjo, tačiau ir šią atkarpą įveikėme. Nusileidę prie pat krioklių papietavome ir pasimėgavome gamtovaizdžiu. Deja, sunkioji dalis buvo užsiropšti atgal. Nors kanjono aukštis buvo apie 70 metrų, jis buvo labai status, tad teko ne sykį sustoti pailsėti.
Galop, pasiekę automobilio aikštelę, buvome nuėję apie 19 kilometrų. Mums, kaip pradedantiesiems žygeiviams, tai buvo ne menkas atstumas.
Ėjome vogti… interneto
Nuvykome į šalia esantį miestelį, kuriame planavome užsipilti degalų, rasti kavos ir, būtinai - interneto. Su kava ir kuru neužtrukome, o su WI-FI paieškomis reikėjo elgtis taip, lyg ieškotume pokemonų – vaikščiojome nuo vieno pastato kampo prie kito, kol galop pavyko užčiuopti ryšį. Apstojome namo kampą ir naršėme. Sulaukėme daug aplinkinių dėmesio. Manau, atrodėme šiek tikrai keistai.
Visgi, be interneto tąkart negalėjome išsiversti. Buvome numatę aplankyti naują nacionalinį parką, reikėjo pasitikrinti nakvynės vietas, kelionės trukmę bei sujungti visą tai su tolimesniu maršrutu. Viskas, atrodo, pavyko.
Gyvūnų stebėjimas - žvėrys
Kitą dieną vykome, į slėnį, kuris garsėja gyvūnų įvairove. Vos tik atvažiavę ėmėme stebėti gyvūnų, kurių prieš tai nebuvome matę. Išvydome keistaragius elnius (nežinome lietuviško pavadinimo, todėl taip praminėme elkus), kanadietiškas žąsis, ištisas kaimenes bizonų.
Sustojome vienoje vietoje, kur pamatėme didelę grupę žmonių su žiūronais. Iš pradžių nepastebėjau nieko ypatingo – būrys kanadietiškų žasų traukė link upės, o kitoje upės pusėje žygiavo vienišas keistaragis elnias. Per mūsų fotoaparatą pagaliau pavyko pritraukti vaizdą – vilkas! Vėliau mane patikino, kad tai buvo kojotai… Kojotas tyliai sėlino paskui žąsis, kol dėmesį patraukė kažkas jam už nugaros. Ten buvo dar bent penki kojotai, kurie pakvietė jį atgal. Visai gaujai susijungus keturkojai nugulė ant uolos ir ėmė kepintis saulėje.
Gyvūnų stebėjimas – žmonės
Tiek miesteliuose į kuriuos užsukdavome, tiek būdami kempinguose, ėmėme stebėti mus supančius žmones.
Čia vėl galima manyti, kad stereotipai yra gana teisingi – žmonės JAV šiaurėje šiltesni, atviresni bei draugiškesni. Į Jeloustoną atvyksta begalės turistų iš visų JAV kampų ir kitų pasaulio šalių, todėl bendra atmosfera parke yra kitokia. Ji niūresnė, žmonės prasilenkdami beveik nesisveikina, vengia žvilgsnių, nepraleidžia einančių per gatves.
Viešojo naudojimo vietos (tualetai ir kriauklės) atskleidžia didelius skirtumus. Šiauriniuose nacionaliniuose parkuose viskas buvo tvarkinga, net po visos dienos – žmonės rūpinasi vieta, kurioje praleis kelias dienas iš eilės. Čia, atvirkščiai, viskas apšnerkšta, išpaišyta, purvina. Patalpos valomos, tačiau švarios ilgai neužsilaiko.
Kempinge nėra draugiškumo ir savitarpio pagalbos jausmo. Jei šiaurinėje dalyje einantį per kempingą pasveikins kiekvienas sėdintis prie savo palapinės ir dar paklaus, ar nieko netrūksta, čia dauguma nužiūri tave, lyg keltum kažkokią grėsmę.
Nemanome, kad Vajomingo (Wyoming) valstija yra nedraugiška. Čia dirbantys žmonės yra tokie pat malonūs kaip ir Vašingtone ar Montanoje. Tiesiog bendra aplinkinių žmonių masė yra sukūrusi labai nejaukią atmosferą.
