Pažintis su Kirgizija prasidėjo Biškeke, kažkada buvusiu Pišpeku, o 1926 metais tapusiu šalies sostine ir pavadintu Frunze. Priemiesčio rajonai labiau priminė mažus, dulkėtus kaimus nei šalies sostinę. Pats miestas pasirodė tarsi biednas Almatos brolis: vėl didžiuliai sovietiniai paminklai, vėl akistata su Leninu, tik pastatai ir paminklai prašyte prašosi restauruotojo rankos prisilietimo.
Miestas išraizgytas plačiomis gatvėmis ir alėjomis, paskendusiomis tarp lapotų medžių. O jau parkų ir fontanų kiek! Kur pažvelgsi, ten trykšta vanduo. Biškekas vadinamas žaliausiu Centrinės Azijos miestu ir puikiai supratome kodėl. Saulė negailestingai kepino, o 40 laipsnių temperatūrą siekiantis karštis vertė bėgti nuo parko iki parko. Amžinai nubalusios kalnų viršūnės, matomos pietinėje miesto pusėje, visiškai nesiderino su mus sekinančia kaitra.
Vienas iš pagrindinių lankytinų objektų mieste – Oš bazaras (turgus). Ironiška, bet Oš turgus įrengtas Biškeke, o ne Oše. Praleidome kelias valandas, klaidžiodami turgaus makalynėje. Dešimt kartų pasiklydome, bet Centrinės Azijos miestų turguose kitaip neįmanoma. Kiek šurmulio, kvapų, spalvų! Vienas rėkia “pirk”, kitas rėkia “pasitrauk iš kelio”. Prieskoniai, džiovinti vaisiai, riešutai, saldumynai, pieno produktai, mėsa, daržovės, medus, duona, kiniški niekučiai. Čia gausi visko, ko tik širdis geidžia!
Alamedino slėnis pamėgtas vietinių. Atsidaro automobilio durys ir pametame skaičių stebėdami, kiek bobučių išsirita lauk, oi pala... dar bagažinė pilna vaikų! Kaip tikri nomadai, dienos išvykai šeimos susiveža pusė namų turto.
Moteriškės skuta bulves ir ruošia trijų patiekalų pietus, verda arbatą didžiuliuose samavaruose, vyrai leidžia per rankas degtinės taurelę ir prižiūri rūkstančius šašlykus. Atsisėsti juk patogiai reikia, taigi naminiai kilimai, suvynioti į ritinį, irgi atkeliauja kartu. Čia pilna mašinų, pilna kirgizų, bet paėjus keletą kilometrų slėniu, gali mėgautis netrikdoma ramybe ir pievų gėlėmis, žydinčiomis tik tau.
Į slėnį atvykome visuomeniniu transportu maršrutka (maži mikroautobusai zujantys po miestą). Negalėjau atsidžiaugti nors vienu Sovietų Sąjungos paliktu privalumu – savo gebėjimu kalbėti rusiškai. Teko pabendrauti su nemažai vairuotojų, kol suradome reikiamą transporto priemonę. Žinojome, jog daug vietinių čia atvyksta atsivėsinti, tačiau tikrai nesitikėjome tokios grūsties. Tiesa, buvo savaitgalis. Prasiskynėme kelią pro kirgizų būrį, kovojantį dėl automobilio stovėjimo vietos, ir leidomės žygiuoti slėniu tolyn. Jau už kilometro nebesigirdėjo klykiančių vaikų ir neblaivių dainų, o slėnio grožis, neleido nuleisti kameros.
Dar už kelių kilometrų teko kirsti upelį. Gilus, todėl su apavu niekaip jo neįveiksite. Ignacio nusimetęs batus, įsibrido į krištolinį vandenį ir iš persimaniusio jo veido supratau, jog vanduo nešiltas. Taigi, jis perkėlė kuprines ir mane. “Gali dabar nupjauti pora pirštų, vis tiek nieko nejaučiu”, - skundėsi vyras trindamas kojas. Išgriuvome pievoje ir stebėjome arklius, kitoje upės pusėje. Tokie gražūs, laisvi. Deja, bus suvalgyti! Taip, Kirgizijoje arkliena labai populiari ir laisvai pievoje lakstantys juodbėriai, dažniausiai auginami mėsai. Kažkur tolumoje pasigirdus griaustiniui patraukėme atgal, o maršrutkoje teko prilaikyti nuo degtinės apsvaigusius bendrakeleivius.
Ala Arčos nacionalinis parkas įsikūręs Tian Šanio kalnuose, 40 km nuo Biškeko, taip pat sulaukia nemažai perkaitusių miesto gyventojų. Patekti čia visuomeniniu transportu sunkoka. Dardėjom maršrutka iki paskutinės stotelės, paskui savo gražia rusų kalba, neprastesne šypsena ir pinigų kupiūra, įkalbėjau vairuotoją, mestelti mus iki parko vartų. Deja, likus paskutiniams 12 km iki tikslo transporto nebeturėjome, taigi liko vienintelė išeitis – tranzuoti. Po truputį judėjome į priekį, o po gerų poros kilometrų jau sėdėjome parko darbuotojo, kuris važiuodavo į Lietuvą pirkti senų automobilių, džipe.
Ala Arčos nacionaliniame parke yra keletas nesudėtingų žygių trasų, o jei norisi dar daugiau vėsos, galima leistis į poros dienų kopimą kalnais link vieno iš dvidešimties teritorijoje esančių ledynų. Mes apsiribojome 6 km ėjimu iki krioklio, nes ilgesnei trasai neturėjome nei tinkamos įrangos, nei jėgų. Krioklys tikrai nenuvylė, o pats kelias išties sužavėjo! Slėniai, kalnai, milijonas žiedų pievose ir storuliai kalnų švilpikai.
Taigi jei norite pasisemti išgaravusios sovietinės energijos ir prisiminti laikus, kurių nesinori prisiminti, Biškekas tam puikiai tiks. Pats miestas tikrai vertas dienos ar dviejų, o jei dar liks laiko ir norėsit pabėgti nuo visur lydinčių Lenino akių, vykite į ekskursijas Ala Arčos nacionaliniame parke ir Alamedino slėnyje.