Antrojo pasaulinio karo metais amerikiečiai Espirito Santo saloje buvo įkūrę pagrindinę karinio aprūpinimo ir paramos bazę, taip pat Ramiojo vandenyno regione veikusių karinio jūrų laivyno bei kariuomenės dalinių štabą. Tai buvo antra pagal dydį JAV bazė Ramiajame vandenyne po Havajų. Joje nuolat buvo dislokuota daugiau kaip 40 tūkst. karių. Čia buvo įkurtos dvi bombonešių ir dvi naikintuvų oro bazės, didžiulės lėktuvų ir laivų remonto dirbtuvės. Aprūpinimo bazė reiškė, kad joje buvo visko, ko reikėjo kare kovojantiems kariams išlaikyti, įskaitant baldus, drabužius, daugybę gero maisto ir alaus.
Karui pasibaigus, amerikiečiams iškilo problema, ką daryti su visa saloje sukaupta karine technika. Dėl didelių gabenimo išlaidų siųsti ją atgal į Jungtines Valstijas buvo per brangu. Be to, buvo juntamas spaudimas kuo greičiau sugrąžinti karius namo. Amerikiečiai pasiūlė didžiąją dalį technikos parduoti prancūzams ir britams, kuriems priklausė bendras salos suverenitetas. Tačiau kolonijinė valdžia pamanė, kad jeigu ji atsisakys pirkti šią techniką, amerikiečiai bus priversti viską palikti, o tai reiškė, kad britams ir prancūzams viskas atiteks nemokamai.
Amerikiečiai perkando šį blefą ir iš keršto nusprendė viską išmesti į vandenyną. Vietos gyventojai netikėdami stebėjo, kaip šimtai transporto priemonių nuo baržų buvo suverstos į vandenį. Nors kariuomenė jau anksčiau buvo išmetusi įrangos likučius ir šiek tiek amunicijos, tai nė iš tolo neprilygo Milijono dolerių vietos mastams.
Štai kaip šią sceną aprašė kelionių rašytojas Thurstonas Clarke`as: „Jūrų pajėgos pastatė į jūrą besidriekiančią rampą, ir kiekvieną dieną amerikiečiai sunkvežimius, visureigius, greitosios pagalbos automobilius, buldozerius ir traktorius varydavo į kanalą, užblokuodavo ratus ir paskutinę sekundę iššokdavo. Variklių blokai traškėjo ir šnypštė. Kai kurie kariai verkė. Vanuatu gyventojai, matydami, kaip naikinamas turtas, kurio jų sala daugiau niekada nepamatys, bent jau per jų gyvenimą, manė, kad amerikiečiai išprotėjo“.
Ironiška, bet salos gyventojai dėl tokio technikos naikinimo kaltino britų kolonijinę vyriausybę, o ne amerikiečių kariuomenę. Anot liudininkų parodymų, amerikiečiai vietos gyventojams bandė palikti tokių civilinių daiktų kaip puodai, keptuvės, taip pat ginklai ir mediena, tačiau britai visą palikimą konfiskavo ir jį sudegino arba išmetė į jūrą. Salų gyventojai, kurie spėjo ką nors pasiimti, kad ir metalo laužą, buvo griežtai baudžiami.
„Mes pasislėpdavome ir laukdavome, kol jie išmes maistą – naujas skardines su kiauliena ir dešra. Taip pat naujus drabužius. Tačiau tuomet policija mus įskųsdavo. Kartais amerikiečiai tiesiog padėdavo daiktus prie savo palapinių, taip parodydami, kad galime juos pasiimti“, – pasakojo vienas salos gyventojas.
Milijono dolerių vieta dabar yra svarbiausias Espirito Santo turistinis objektas – sala siūlo panardyti ar paplaukioti su vamzdeliu tarp surūdijusių ir koralais apaugusių transporto priemonių.