Hipnotinių pasakojimų geografija – ypač plati. Autoriai aprašo skirtingų Rytų šalių papročius, prietarus, istoriją, religijas, esktremalias dvasines praktikas, ypač daug dėmesio skiria budizmui ir šamanizmui, pateikia nestandartinį požiūrį į vienatinio Dievo kilmę.
Pristatome ištrauką iš šios knygos – Raimondo Dikčiaus teksto fragmentą apie praeities mistikų išdaigas ir šių dienų realybę Tibete.
***
Kaip ten bebūtų, Mokymo esmę Tilopa perdavė Naropai, o tas – lamai Marpai. Būtent pastarasis šią doktriną atnešė į Tibetą. Lama Marpa su pasekėjais irgi elgėsi ne per švelniausiai. Savo cinišku elgesiu jis nenusileido Tiesaus kelio linijos pirmtakui.
Pavyzdžiui, lama savo mokinio Čodoro pareikalavo, kad tas perleistų jam visą turimą galvijų bandą. Kai tik šis iš už kalnų ir upių atginė raguočius, Marpa, apdovanotas aiškiaregyste, išrišo, kad atsidavęs mokinys jį apmovė ir namuose paliko šlubą ožką, todėl įsakė Čodorui žygiuoti atgal, o tai – daugelio dienų kelias, ir, užsivertus ant pečių, atgabenti paliegusį gyvulį.
Su kitu mokiniu – Milarepa – valdingasis lama elgėsi dar žiauriau. Liepė pastatyti jam namą. Kai darbas buvo jau beveik baigtas, naldžorpa pareiškė, kad reikia sugriauti pastatą ir pradėti statyti pagal naują planą.
Ir taip Milarepa griovė ir vėl statė namą ne vieną kartą. Kai išsekusiam mokiniui nuo akmenų ir rąstų tampymo ant nugaros atsivėrė pūliuojančios žaizdos, Marpa neleido ilsėtis ir jas gydyti. Liepė tik ant nugaros užsidėti storos veltinės medžiagos gabalą ir tose vietose, kur pūliuoja žaizdos, prasirėžti skyles. Taip, beje, ant Pasaulio stogo nuo seno gydomi nešuliniai gyvuliai. Atsidavimas nenuėjo perniek. Mokymo liniją Marpa perdavė užsispyrusiam pasekėjui, kuris vėliau tapo pačiu žymiausiu Tibeto asketu, jogu ir poetu.
Atsiskyręs neprieinamuose užsnigtuose kalnuose Džetsunas Milarepa ne tik poemas kūrė. Jis kasdien medituodavo, užsiiminėjo joga ir praktikavo tummo. Tummo slaptuose mokymuose reiškia „lengvą liepsną“. Tai – speciali psichofizinė technika, kai, stipriai sukoncentravus dėmesį, pasitelkus vaizduotę ir gilaus ritmingo kvėpavimo pratimus, savo kūne galima sukelti energijos cirkuliaciją ir vidinę šilumą. Užsiimant šia praktika, susiformuoja tarytum apsauginis sluoksnis, lyg kailis apie kūną, o tai atšiaurių Tibeto ir Himalajų aukštikalnių gyventojams ypač aktualu.
Adeptas, kuris pradeda praktikuoti tummo, vadinamas respa, tai yra tas, kuris vilki rūbus tik iš medvilnės. Jis turi atsisakyti vilnonių ir kailinių drabužių, niekada nesišildyti prie ugnies ir su niekuo nesimatyti, išskyrus savo guru.
Tummo paprastai užsiiminėjama tuščiu skrandžiu prieš patekant saulei. Spaudžiant šalčiui ir siautėjant žvarbiems vėjams, adeptas kasnakt nuogas privalo maudytis lediniame vandenyje, o po maudynių net nenusišluostęs rankšluosčiu ir niekuo neapsidengęs – iki aušros praleisti medituodamas.
Tiems, kurie tummo užsiima sistemingai ir ilgą laiką, vidinė šiluma atsiranda savaime, kai tik atšąla oras. Kartais, šviečiant mėnulio pilnačiai, žėrint žvaigždėms, vėjuotą žiemos naktį kandidatams į respos titulą surengiami egzaminai. Mokytojas kalnų upelyje prakerta eketę ir įkiša ten paklodę. Kai ji suledėja, ištraukia ir apgaubia ja visai nuogą, ant sniego lotoso poza sėdintį būsimąjį respą. Šis privalo išdžiovinti paklodę vien savo kūno kaitra.
Rašant šias eilutes, net kraujas sustingo ir oda pašiurpo, nes prisiminiau, kaip man 2011-ųjų žiemą kelionės po Rytų Tibetą metu ne kartą teko pusnuogiui praustis nakvynės namų kieme, ūbaujant žvarbiam vėjui ir spiginant sausam šalčiui. Ne iš mandrumo, tiesiog tokios buvo aplinkybės – arba maudynės lauke, arba vaikščioti murzinam ir suskretusiam. O sykį per tą kelionę prisiėjo maudytis kalnų upelyje, mat Manigango pakelės „motelyje“ buvo užšalusios vandens triūbos ir kanalizacija.
Paskui sprogo, ir visas turinys plaukiojo po koridorių, o kelios metastazės ir į mano kambarį prasiveržė. Laimė, lyg nujausdamas, kuprinę prieš išeidamas pasivaikščioti buvau palikęs užkeltą ant lovos. Žodžiu, Manigangas, apsuptas neišpasakyto grožio peizažo, prieš kurį visiems išpuoselėtiems davosams tik slėptis, su šūdais pasruvusiu viešbutpalaikiu mano atmintin įsirėžė visam laikui. Tačiau, nepaisant kontroversiškų fekalinių nuotykių, labai jau traukia dar kartą ten sugrįžti... Jaučiuosi neišlaikęs ano išbandymo.
Neišlaikiau ir dar vieno išmėginimo, tik jau kitą, 2012–2013 metų, žiemą. Tąkart prasibroviau, tiesiogine šio žodžio prasme, per apledėjusias ir užsnigtas transporto perėjas į 2010 metais žemės drebėjimo sugriautą Jušu miestą pačioje Tibeto gelmėje.
Truputį anksčiau prieš tai netyčia per CCTV-9 kanalą, regis, „Travelogue“ laidoje mačiau, kaip kinai neva šauniai susitvarkė su šios nelaimės pasekmėmis – kokių gražių viešbučių jau spėjo pastatyti. Realybėje paaiškėjo, jog tai buvo viso labo fotomontažas: jokių viešbučių – nė kvapo, vienuolynai apgriauti, šventos stupos nenatūraliai pusiau pakibusios styrojo iškeltos žemės sankaupų, daugybė suluošintų žmonių amputuotomis galūnėmis, jokių eismo taisyklių, už vieno kito automobilio vairo – gerokai įkaušę čiabuviai.
O juk iki tol Jušu buvo tapęs tarsi kultūriniu Tibeto centru. Ten kasmet vykdavo tradiciniai, iš visos Sniegynų šalies klajoklius sutraukiantys arklių festivaliai, ir maždaug devyniasdešimt devynis procentus miesto ir jo apylinkių gyventojų sudarė etniniai tibetiečiai.
O dėl nakvynės, tai paieškos man baigėsi tuo, kad teko miegoti vidury žiemos iš lentų sukaltame sandėliuke. Jokio apšildymo. Paslaugių lindynės savininkų atneštas ir šildyti turėjęs elektrinis paklotas, kad nenukeliaučiau anksčiau laiko į dausas, deja, neveikė. Trumpai kalbant, per ilgai ten neužsilaikiau...
Bet grįžkime į senovę. Milarepa siaubingomis egzekucijomis mokinių nekamavo. Tiesaus kelio mokymo tradicija buvo perduota kur kas ramiau. Tačiau jau aprašyti sadistiški būsimųjų naldžorpų kankinimai buvo vykdomi toli gražu ne iš dyko buvimo. Anų laikų jogai iš Himalajų ir Tibeto žmogaus organizmo, ypač – psichikos, funkcionavimo dėsnius išmanė kur kas geriau nei šiuolaikiniai diplomuoti gydytojai ar psichologai.
Visokie beprasmiški, alinantys darbai ir užduotys visų pirma buvo skiriami tam, kad būtų išugdyta naujųjų pasekėjų valia. O antrą, kur kas svarbesnę priežastį tiktų apibūdinti europietiška pasaka apie Buratiną, kuris turėjo stebuklingą raktelį. Buratinas žinojo, kaip ir kokiu momentu atrakinti užburtą skrynelę.
Apie žmogaus psichiką atrakinantį ir jos galias išlaisvinantį stebuklingą raktelį puikiai buvo informuoti kalnynų naldžorpos (mistikai asketai, pasiekę nešališkumo būseną ir turintys magiškų galių), gompčenai (atsiskyrėliai medituotojai) ir dubtobai (magai išminčiai).
Viena paprastesnių raktelio paslapčių yra tai, ką mes vadiname antruoju kvėpavimu sporte. Tarkim, stajeris bėga, bėga ir, atrodo, jau kris visiškai išsekęs, bet, žiūrėk, netikėtai atsigauna ir finišuoja su dviguba jėga. Panašiai ir su žmogaus psichofizinėmis savybėmis, kai mokinys išmoningai, tikslingai alinamas tam, kad išsijungtų kai kurie saugikliai, ateina laikas, kai prabunda jo psichikos rezervai ir pradeda veikti su dešimteriopai didesne potencija bei galimybėmis...