Su šeima svajojome aplankyti Afriką, bet norėjome nuvykti į šiek tiek piečiau nei Marokas ar Egiptas ir daug saugiau nei Somalis bei Kongo Demokratinė Respublika esančią šalį. Kadangi visada keliaujame su dukra, o jai dar tik treji metai, saugumas yra labai svarbus faktorius.
O Namibija, bičiuliai, yra tinkamas pasirinkimas – ji su Botsvana, pasak informacijos internete, rikiuojasi saugiausių Afrikos valstybių priekyje. Prasidėjo detalesnis planavimas. Pasirodo, kad lietuviai, norintys keliauti į Namibiją, susiduria su keliomis kliūtimis. Nors mūsų tėvynės pasas yra 13 vietoje pagal laisvumą, galime keliauti net į 166 pasaulio valstybes be vizų, bet Namibijos, Botsvanos ir PAR šiame sąraše nėra. Uzbekai, baltarusiai, kubiečiai ir tadžikai keliauja be vizos, bet va lietuviams, latviams ir estams viza yra reikalinga.
Aišku, pagal turistų srautą Namibija dar šiek tiek nusileidžia Egiptui su Turkija, bet dėl gražios statistikos mūsų Užsienio reikalų ministerija galėtų ir tai išspręsti. O kol „tai“ sprendžiame prie bilietų, prisidėkite dar ir vizos išlaidas, kurios atsieina po 80 eurų už kiekvieną sielą. Dar reikia suplanuoti ir visą kelionę, pasidalinti nakvynių rezervacijomis, planuojamu biudžetu, draudimu, dvejomis paso nuotraukomis ir visa kita intymia informacija. Visa tai surinkti į vieną vietą, užpildyti pluoštą dokumentų ir siųsti į Namibijos ambasadą Suomijoje ir tikėkitės, kad viskas bus gerai. Tikėtina, kad entuziazmas gali atvėsti, bet susikaupkite ir padarykite tai, Namibija atpirks pastangas. Mums pasisekė, vizas gavome.
Namibija yra maždaug 13 kartų didesnė nei Lietuva, o gyventojų turi tik 2,5 mln. Ji antra pagal gyventojų retumą šalis planetoje. Šioje vietoje tikrai galima pailsėti nuo žmonių. Daugelis po Namibiją keliauja su dideliais „Toyota Hilux“ visureigiais, kurie paversti į mini kemperius, turi palapinę ant stogo, visą reikiama maisto gaminimo įrangą, šaldytuvą, virtuvės reikmenis ir aibe kitų dalykų, kurių gali prireikti stovyklaujant.
Tokį keliavimo būdą pasirinkome ir mes, juk stovyklauti Afrikoje pavyksta ne per kiekvienas atostogas, juolab su palapine ant stogo. Nakvynes planavome taip: pusę kelionės laiko kempinguose, pusę – viešbučiuose. Kempingai Namibijoje atskira tema – lietuviai tokių kempingų dar nebuvo matę. Kitą sykį planuotume daugiau nakvynių laukinėje gamtoje – verta tai pajausti, pamatyti naktinį Afrikos dangų. Bet apie viską nuo pradžių.
Šiek tiek techninės informacijos:
Skridome su aviakompanija KLM, tad komentarų ir aprašymo čia nėra, viskas buvo puiku, gal tik lėktuvai čia skraido šiek tiek senesni nei per Atlantą, skrydžių vartai prasčiausiose oro uosto vietose, na, bet kokios čia išvados, jei mums net vizos reikia. Atskridome greitai, naktį visa šeima draugiškai užmigo, vaikui kelionė neprailgo, skrydžiai ir lėktuvai jai patinka.
Nusileidome miniatiūriniame ir jaukiame Vinduko oro uoste, išlipome iš jau savu tapusio „Airbus A330-300“ ir pėdinome iki oro uosto pėstute, jokių rankovių ar autobusų. Įspūdis, kai eini iš šio milžiniško lėktuvo, nuostabus – girdi tik vėją, o virš galvos skaisčiai ryškiai mėlyname danguje svilina Afrikos saulė. Milžiniškas temperatūrų kontrastas, o kontrastai lietuviams tik prasideda.
Dieną praleidome Vinduke, reikėjo atsitokėti po skrydžio, suprasti, kad esame Afrikoje, pailsėti ir gerai išsimiegoti. O suprasti, kad esi Afrikoje, Vinduke gana sunku: gražios ir švarios gatvės, miestas žalias, tvarkingas, visur aplinkui gražūs, pasitempę žmonės, prekybos centrai, nauji automobiliai. Televizinės Afrikos stereotipas čia negalioja, neišvysite daug dulkių, skurdo ir vaikų su kalašnikovais.
Vietoj to – didžiuliai prekybos tinklai, SPAR prekybos centrai ir gėlytės pakelėse. Namibija yra buvusi Vokietijos kolonija ir tai juntama visur – tvarka, geras aptarnavimas ir šniceliai su dešrelėmis persekios visas tris savaites. Bet vis tiek turi jie tą šiltiems kraštams būdingą atsipalaidavimą.
Lietuviai nepyksta, kai antrą kelionės dieną automobilio nuomos procedūra užtrunka apie tris valandas, jie moka profesionaliai vėluoti, net nepastebi, kaip bėga laikas. Jie vėluoja, bet tau tuo metu tai nesvarbu, nors tą pačią dieną reikės nuvažiuoti 500 km kita kelio puse su vairu kitoje pusėje, dar reikia nusipirkti maisto, vandens, užsipilti degalų.
This is Africa ir tai mikliai įsisavini, gyventi reikia jų tempu – Romoje elkis kaip romėnas, Namibijoje taip pat. Na va, galų gale mes turime savo gigantišką automobilį, susipažįstame, kaip elgtis su palapine ant stogo ir visais kitais stovyklavimo reikmenimis. Sužinome, kad turim du atsarginius ratus, o jų, kaip praktika parodė, ten ne veltui du – žvyrkelių bus labai daug, tad ratą pradurti nėra sunku. Na, mašina jau mūsų, ir dar kartą galime sakyti, kad kelionė prasideda.