Po poros dienų nuskridome į Kuveito sostinę – Kuveitą. Tai mažutė nafta turtinga dykumų valstybė su stipriai besivystančia sostine. Aplankėme vieną įspūdingiausių objektų – Twin Towers su apžvalgos aikštele ir puikiu restoranu, fotografavome neįspūdingus dangoraižius miesto centre. Gal po 5-10 metų tai bus gražus miestas, bet šiuo momentu blankokas.
Bevaikščiojant po pajūrį, atsitiktinai užtikome didelį renginį – Jachtų šou. Buvo atidarymo diena, bilietai išduodami tik kviestiniams asmenims. Apsivilkę baltas arabiškas tunikas (angl. thawb) matyt palikome gerą įspūdį organizatoriams, nes po kelių minučių pūtimo miglos arabams į akis, jau vaikščiojome viduje pasipuošę VIP kortelėmis. Visai draugiški žmonės tie kuveitiečiai!
Iš Kuveito kilome pasiruošę savo pagrindiniam kelionės tikslui – Indijai. Deja, lėktuvas į jungiamąjį skrydį Abu Dabyje Jungtiniuose Arabų Emyratuose vėlavo ir netikėtai turėjome nakvoti JAE sostinėje. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera – anksti ryte sėdom į taksi, ir neužilgo jau vaikščiojome po vieną gražiausių mečečių pasaulyje – Šeicho Zaido Didžioji mečetė. Objektas pritrenkiantis su griežta kontrole, o viską matantys apsauginiai kaip mat ištrina visas nuotraukas, jei rodysite širdeles, skėsčiosite rankomis ar kitaip neįtiksite.
Labai rekomenduoju ją pamatyti – moderni mečetė tikrai nedaug atsilieka nuo kitų pasaulinių architektūrinių stebuklų.
Dar kelios valandos, ir mes jau apie 23 milijonus gyventojų turinčiame Delyje. Metro tinklas – šiuolaikinis, pigus, gerai veikiantis ir neapkrautas. Viešbutis buvo rezervuotas pigiame Centrinės geležinkelio stoties rajone ir ten kaip mat atsivėrė visa indiška klasika: itin chaotiškas eismas, ištisinis garsinio signalo naudojimas, primygtinis savo paslaugų siūlymas, negeri gatvės kvapai, lipimas vienas kitam vos ne per galvas, o tokio žodžio kaip „atsiprašau“ čia tiesiog nėra.
Pereiti bet kokią gatvę vakariečiams yra rimtas iššūkis, čia visi važiuoja kada nori ir kaip nori. Raudona spalva visai nereiškia, kad reikia sustoti, o einant pėsčiųjų perėja degant žaliai šviesai gali jaustis saugus taip pat kaip ir mūšio lauke. Kas keisčiausia – chaotiškoje eismo sistemoje beveik nėra jokių avarijų ir praktiškai nesusidaro kamščiai.
Neilgoms distancijoms labai patogu naudotis triračiais tuk-tukais. Jie originaliai pritaikyti vežti trims suaugusiems asmenims, bet teko matyti išlipant penkias moteris ir šešis vaikus! Indija šiuo metu turi prastus santykius su kaimyniniu Pakistanu, tad įeinant į metro, viešbučius ar bet kokius kultūrinius objektus reikia praeiti oro uosto tipo kontrolę, visur pilna gerai ginkluotų kareivių.
Delyje praleidome dvi dienas, tad iš karto pradėjome apžiūrinėti įdomiausias vietas. Lotus Temple – šiuolaikinė modernaus dizaino šventykla, bet neatskleidžianti indiškų šaknų. Akshardham šventykla – didžiulė ir labai įspūdinga. Itin griežta saugumo procedūra – į šventyklą draudžiama įsinešti iš esmės viską – rankines, fotoaparatus, telefonus ir t.t. Šventykla – senosios indiškos architektūros stebuklas. Raudonasis fortas – didžiulė tvirtovė, gausiai lankoma vietinių. Kažkodėl mes pasirodėme įdomūs kai kuriems indams, ir jie prašė kartu nusifotografuoti. Vėliau, leidžiantis į visai neturistinius Indijos regionus, tai pradėjo kartotis vis dažniau. Iš pradžių malonu, bet vėliau pradėjo varginti.
Indijoje labai svarbi gatvės prekyba. Įvairiausių turgelių ir pavienių prekiautojų begalės, taip pat tiesiai ant gatvės gaminamas maistas. Higienos reikalavimų nelabai laikomasi, todėl vakariečiams rekomenduojama turėti tablečių nuo viduriavimo. Iš gatvės prekeivių ne kartą pirkome maistą ir tikrai galiu pasakyti, kad jie moka skaniai gaminti. Tiesa, šakučių gauti nesitikėkite, o maistą jums suvynios į laikraštį ar sudės į maišelį.
Indijoje viduramžiais buvo populiaru iškasti vandens rezervuarus su galybe laiptelių. Angliškai jie vadinami stepwells. Daugybė jų išliko puikios būklės iki pat mūsų dienų. Labai saviti ir įdomūs statiniai. Delyje aplankėme Agrasen Ki Baoli vandens saugyklą – architektūra labai įspūdinga.
Bevaikštant painiais skersgatviais, kažkaip netyčia priėjome kažkokią mažutę kirpyklą, o tarpduryje stovintis kirpėjas kvietė apsikirpti. Pagalvojau – kodėl gi ne? Paklausiau, kokia gi kaina, o kirpėjas sako: 100 rupijų (apie 1 eurą). Vos neišsižiojau išgirdęs kaip pigu. O tada susimasčiau – už kiek įmanoma apsikirpti pigiausiai? Ir sakau jam: labai brangu, aš studentas. Suderame už 60 rupijų. Po kirpimo man draugiškai pasiūlo galvos masažą už 50 rupijų. Gudrus kirpėjas – vis tiek gavo savo tarifą.
Po dviejų dienų Delyje iš savo viešbutuko nukeliavome į šalia esančia Centrinę geležinkelio stotį kelionei į Agrą. Švieslentėje traukinio neradome, o užklaustas darbuotojas paaiškino, kad traukinys išvyksta iš kitos stoties, kuri yra už pusės valandos kelio taksi. Sugauti taksi – juokų darbas, bet prasibrauti pro tragiškus kamščius – labai nelengva. Pasirodo, buvo skubėta be reikalo – mūsų greitasis traukinys vėlavo išvykti 3 valandas.
Traukiniai Indijoje vaidina pagrindinį vaidmenį pervežant keleivius. Geležinkelio tinklas labai išvystytas, o bilietų kainos prasideda nuo centų tiesiogine to žodžio prasme. Kiekvienas keleivinis traukinys labai ilgas ir visi vagonai suskirstyti į klases. Didžioji dalis žmonių važiuoja pigiose 2S ir SL (sleeper) klasėse. 3AC (Tier 3 air conditioned) – žmonių su vidutinėmis pajamomis klasė. 2AC – labai primena senųjų rusiškų traukinių plackartą. O kelionės pirma klase 1AC (kupė tipo) kaina gali prilygti lėktuvo bilieto kainai.
Agrą pasiekėme vėlyvą vakarą ir iškart buvome sumedžioti konkuruojančių taksi vairuotojų. Tuk-tukų ir taksi vairuotojai beveik niekada neįjungia taksometro, tad dėl kelionės kainos būtina tartis iš anksto. Indai į baltuosius žiūri lyg į pinigų maišus ir kainas stipriai sukelia. Derėtis visur yra būtina.
Po keliolikos minučių pasiekėme savo pigų (5 Eur žmogui) ir paprastą viešbutėlį skambiu pavadinimu „Saniya Palace“. Žodį Palace (Rūmai) pamatysite kas trečiame indiško viešbučio pavadinime. Šis viešbutis ko gero neišsiskirtų iš kitų šimtų Agroje esančių viešbučių, tik yra vienas ypatumas: jis stovi visiškai šalia vieno pasaulio stebuklų – Tadžmahalo komplekso. O užkandžiaujant ant stogo terasos galima gėrėtis magišku vaizdu į Tadžmahalą.
Vos tik prieš vidurnaktį gavome kambarį, iškart su fotoaparatais ir trikojais įsitaisėme ant stogo ir padarėme neblogų fotografijų. Po to nusprendėme eiti apžiūrėti užrakinto Tadžmahalo iš arčiau. Deja, sutikome daug automatais ginkluotų kareivių, o apie paveikslavimą buvo galima tik pasvajoti.
Penktą ryto atsidaro bilietų kasos. Įėjimo kaina užsieniečiams – 1000 rupijų (virš 10 Eur), o vietiniams – 40 rupijų (apie 40 centų). Šeštą ryto apsauga pradeda leisti visus norinčius į teritoriją. Kiekvieno laukia griežtas apsaugos patikrinimas. Leidžiama įsinešti fotoaparatą arba telefoną, jokių pašalinių daiktų.
Jei pasakysiu, kad Tadžmahalas labai įspūdingas statinys, tikriausia nenustebinsiu nieko. Iš tikro tai didelis simetriškas statinių kompleksas. Galima praleisti valandų valandas gėrintis pastatų didybe. Tadžmahalą imperatorius Shah Jahan 1632-1653 metais pastatė savo mylimos žmonos atminimui. Po baltojo Tadžmahalo pastatymo, buvo suplanuota pastatyti juodąjį Tadž priešingoje upės pusėje, bet Shah sūnus įkalino tėvą Agros forte dėl pernelyg didelio išlaidavimo. Jis ten ir mirė.
Apžiūrėję nuostabų statinį, su tuk-tuku nuvažiavome į kitą upės pusę ieškoti juodojo Tadž artefaktų. Ginkluota apsauga mus patikrino ir leido įsinešti tik fotoaparatus. Radome kažkokius pamatų likučius. Juodasis Tadžmahalas – tik mitas. Tiesa, ir puiki vieta paveiksluoti baltąjį Tadž iš kitos upės pusės.
Popietę grįžome į savo viešbutuką. Virš 40 laipsnių karštis išsekino, tad iškart palindau po vėsiu dušu (šilto vandens pigiuose viešbučiuose dažnai nebūna). Išsimuilinus netikėtai pasibaigė vanduo. Kažkaip atsiminiau panašią situaciją filme „12 kėdžių“...
Vėlyvą popietę vakarieniauti sėdint stogo terasoje ir žiūrint į vieną iš pasaulio stebuklų – kažkas nuostabaus.
Vakare įsitaisėme stipriai vėluojančiame greitajame traukinyje į Džaipurą. Vos išvažiavęs iš stoties traukinys valandai sustojo. Iš viso vėlavome vėl tris valandas.
Delis, Agra ir Džaipuras sudaro vadinamąjį auksinį trikampį, kuris mėgstamas turistų. Neoficialus Džaipuro pavadinimas – Pink City (Rožinis Miestas) dėl centre esančių daugybės tos spalvos pastatų. Aplankėme didžiulį Gintarinį fortą – vertas dėmesio statinys. Netoli centro miesto simbolį – Hawa Mahal Palace of the Winds – taip pat verta pamatyti. O apsipirkti Pink City centre labai pigu ir rekomenduotina.
Vėlų vakarą traukiniu pervažiavome į Jodhpurą, dėl daugybės žydrai nudažytų pastatų, vadinamą Blue City (Žydrąjį Miestą). Sekančią dieną aplankėme didžiulį Mehrangarh Fortą ir centre esančią Toorji vandens saugyklą. Mielas, nedidelis (gyvena tik 1 mln. žmonių) miestas.
Naktiniu traukiniu nuvažiavome į Ahmedabadą. Didelis, gana nykus miestas, praktiškai niekur nepamatysi jokio turisto. Ryte nusprendėme važiuoti apžiūrėti už miesto esantį Adalaj vandens rezervuarą.
„Auksiniame trikampyje“ vietiniai indai tikrai neblogai šnekėjo angliškai, o važiuojant piečiau – susikalbėti darėsi vis sunkiau. Su tuk-tuko vairuotoju už 18 kilometrų kelionę sutarėme sumokėti 200 rupijų (apie €2). Bet dar neprivažiavus pusiaukelės (nuolat visų taksi ir tuk-tukų keliones stebėdavome per GPS žemėlapius telefone) tuk-tukas užgeso ir nebeužsikūrė. Nusprendėme vairuotojui duoti 80 rupijų ir surasti kitą tuk-tuką.
Deja, vairuotojas pradėjo šaukti: two hundred (du šimtai)! Pradėjom jam aiškinti, kad jis nenuvežė mūsų, turi problemų ir visos sumos mes negalime mokėti. Vairuotojas angliškai menkai suprato ir pastoviai mums kartojo: two hundred. Po kelių minučių aplink susirinko apie 30 žmonių minia, sustojo daugiau tuk-tukų. Iš kažkur atsirado policija. Susitarimas buvo pasiektas – mes persėdome į kitą tuk-tuką ir pažadėjome sumokėti du šimtus rupijų, o naujasis vairuotojas kažkiek sumokėjo pirmajam.
Kaip ir kiekvienoje vandens saugykloje buvo prižiūrėtojas, bet ši buvo menkai lankoma, tad jis mums leido vaikščioti kur tik mes panorėjome ir pasakojo istoriją net neprašomas. Gavęs keliasdešimt rupijų, buvo labai patenkintas.
Vienas vaikinukas iš viešbučio pasiūlė vakarą praleisti prie netoliese esančio Kankaria ežero. Šis miesto centre esantis visiškai apvalus dirbtinis ežeras turi salą, kurioje už 20 rupijų (0.20 Eur) sutemus galima stebėti lazerių šou. Prieiti prie ežero galima tik praėjus oro uosto tipo kontrolę ir apsauginiams patikrinus rankines.
Turistų ar šiaip baltaodžių – nė vieno. Vietiniai varstė mus smalsiais žvilgsniais, o neretas prieidavo ir paprašydavo nusipaveiksluoti kartu.
Naktiniu traukiniu pervažiavome į prie Indijos vandenyno esantį Mumbajaus (senasis pavadinimas Bombėjus) megapolį. Šis apie 22 milijonus gyventojų turintis miestas gana vakarietiškas ir brangesnis gyventi bei apsistoti nei kiti šalies miestai. Šiame mieste įsikūrusi bolivudo filmų industrija. Labai gerai išvystytas miesto traukinių tinklas, bet kokį atstumą mieste nuvažiuoti traukiniu kainuoja vos 10 rupijų (10 eurocentų)!
Yra įprastiniai ir greitieji traukiniai, pastarieji stoja vos kas 3-4 stotelėje. Traukiniuose durys visada atidarytos – vietiniai pripratę ir atsipalaidavę stovi tarpduryje net traukiniui važiuojant pilnu greičiu! Traukiniai stotelėse sustoja vos 22-25 sekundėms, tad labiau apkrautose stotyse žmonės iššoka iš vagono traukiniui dar nesustojus, o nauji keleiviai baigia įlipinėti traukiniui jau pajudėjus. Vagonai labai platūs – ant suolelių kairėje ir dešinėje gali susėsti po 4 žmones ir dar lieka tarpas praėjimui per vidurį.
Mumbajaus apžiūrą pradėjome nuo piečiausiai esančio Kolabos rajono. Čia vandenyno pakrantėje pastatyta Indijos Arka (Gateway of India), pro kurią žygiavo britų kariuomenė, palikdama šalį. Visai netoli įsikūręs didelis lūšnynų rajonas; buvo labai įdomu jį apžiūrėti. Vietiniai panašu į mus žiūrėjo lyg į ateivius – turistai, tuo labiau baltieji, čia neužklysta.
Vėliau nuvažiavome apžiūrėti bolivudo filmų industrijos rajono. Kaina tragiškai užkelta (30 Eur), ir vos ne visą laiką prasėdėjome autobuse vežiojami tarp filmavimo aikštelių bei klausydami pasakojimų apie čia pastatytus filmus. Varganas reginys.
Bevaikštant kažkodėl man į galvą atėjo mintis, kad mano plaukai jau ataugo, ir man reikėtų kažkokio ypatingo kirpimo. Įėjau į pirmą pasitaikiusią kirpyklą ir klausiu: ar jūs turite kokį gerą kirpėją? O vyrukas sako: turim vieną, studijavo Loreal Paryžiuje. Nežinau, ką tai reiškė, bet skambėjo vaizdžiai. Sutarėme stilingą kirpimą už 100 rupijų. Ir apkirpo tikrai gražiai!
Mumbajus sparčiai vystosi – šalia senųjų indiškų namų kyla dideli dangoraižiai. Greitai augantis miestas panašu tvirtai įsitaisys pasaulio megamiestų sąraše.
Dvi dienos Mumbajuje praėjo kaip dvi valandos, atostogos artėjo į pabaigą, ir vėl teko krautis lagaminus į oro uostą.
Paskutinė stotelė pakeliui į namus mažutis Kataras. Vizų į Katarą Lietuvos piliečiams nebereikia, tad puiki proga aplankyti šią turtingą šalį ir jos sostinę Dohą. Kataras rengs 2022 metų pasaulio futbolo čempionatą, tad jau dabar Doha primena didžiulę statybų aikštelę. Šiuo metu visuomeninio transporto sostinėje beveik nėra – visi važinėja savo automobiliais. O didelių visureigių kiekio galėtų pavydėti pats Dubajus. Statomi nauji dangoraižiai, kasamos metro linijos, tiesiamos plačios automagistralės.
Po kelių metų Doha taps pasaulinio lygio miestu. Būtinai sugrįšiu į Dohą, kai ji atsiskleis visu grožiu.
Atostogos baigėsi, o aš užmerkęs akis vis dar tebegyvenu Indija. Skanus gatvinis maistas, aštrūs prieskoniai, chaotiškas eismas, nuolat kažkur skubantys žmonės, jų begalinis smalsumas ir nesibaigiantys „hello“. Man tavęs trūks, Nuostabioji Indija!
Mes dar pasimatysim!