Ir štai visažinis internetas dosniai pažeria gausybę informacijos apie stebuklingą kelionę traukiniu skambiu pavadinimu: Persian Explorer. Nuotraukos – saldainiukai. Matyt, reikėjo išsiimti gausybę leidimų Irano valdžios labirintuose, kad galėtų suorganizuoti fotosesijas ir nufotografuoti objektus tuomet, kai geriausias apšvietimas ir nesimato nė gyvos dvasios. Amerikos, Kanados, Prancūzijos ir kitų šalių turizmo profesionalai išsijuosę giria nuostabią ir nepakartojamą kelionę turistiniu traukiniu, kuri įvyks šių, t. y. 2017- ųjų metų spalio 19-30 dienomis. Tik Singapūro pateiktoje informacijoje minimi ne šie, o praėję, 2016 metai, o kai kurios prancūzų agentūros rašo sekančių, t.y., 2018-ųjų metų datas.
Amerikiečių agentūra savo gražbylyste pralenkia visus savo kolegas: greta maršruto aprašymo pateikia daugybę kelionėje „dalyvavusių“ turistų atsiliepimų: nuostabu(!), nepakartojama(!), žavu(!), rekomenduoju visiems, visiems, visiems! Skaitau keliautojų atsiliepimus ir savo akimis netikiu: kažkas čia netaip… Pagaliau suprantu, kad atsiliepimai surankioti iš kitų kelionių, o ne Persian Explorer. Juk aš pernai išbandžiau tą kol kas vienintelį turistinio traukinio reisą, ir jame tebuvo vienintelė amerikiečių pora – aštuoniasdešimtmečių ir vis dar tebedirbančių inžinierių chemikų šeima. Jų atsiliepimo apie buvusią kelionę neradau.
Dar pasigooglinu ir susirandu vokiečių kalba reklamuojamą kelionę „1001 Nacht“. Na taip, tai ta pati kelionė, nes prie jos maršruto aprašymų šypsosi gerai pažystamo vyruko vokiečio veidas – tai jis buvo atsakingas asmuo už ekskursinę kelionės dalį. Maitinimu traukinyje ir kitais techniniais bei organizaciniais klausimais užsiėmė iraniečių komanda. Kuo tikėti, o kuo ne, bet vieno iš traukinio vadovų pateikiama informacija abejoti nereikėtų. O ji skelbia, kad turistinio traukinio reisas įvyks 2017 metų spalio 19- 30 dienomis ir lūkesčių kupinus turistus nuveš iki Kaspijos jūros paragauti ikrų. Bet kodėl gi aš juo netikiu?
Vykti į kelionę turistiniu traukiniu pasirinkau vėlyvą rudenį, nes tai turėjo būti jau nebe pirmas reisas. Iš patirties žinau, kad pirmas blynas dažniausiai būna prisvilęs, todėl per tris ar keturias pirmąsias išvykas visos detalės turėtų būti jau nušlifuotos ir kelyje nelauktų jokie netikėtumai. Prieš užsakant kelionę, atidžiai perskaičiau visą internete pateiktą informaciją apie maršrutą. Labiausiai viliojo numatoma aplankyti Kaspijos jūros pakrantė su vietinių ikrų degustacijomis, vėliau – Bamo miestas su įspūdingais senovinės tvirtovės likučiais, nes ten vykti viena nesiryžčiau: oficialiuose pranešimuose pabrėžiama, kad tai pavojinga vieta, ir kad ten lankytis nerekomenduojama. Ir dar pagal maršrutą ir datas išsiskaičiavau, kad Persepolyje lankysimės tą dieną, kai visa Persija minės savo žymiausio istorijos veikėjo – karaliaus Cyro gimtadienį. Vien dėl šių trijų dalykų nebekreipiau dėmesio į gerokai išpūstą kelionės kainą – įspūdžiai turės atsipirkti dešimteriopai! O kur dar po žvaigždėtu dangumi prie traškančio laužo sekamos 1001 nakties pasakos ir neužmirštamo nuotykio ekstra klasės traukiniu pažadai…
Susimokėjusi už kelionę, iš savo agentūros gaunu pilną informaciją apie maršrutą ir datas. Jokių pakeitimų nėra. Likus savaitei iki išvykos dar kartą visus duomenis iš Vokietijos man atsiunčia tas pats vyrukas, kuris tebesišypso iš internetinės svetainės. Ir vėl viskas ramu – laukia pažadėtoji ir gana dosniai apmokėta kelionės pasaka.
Pasakoti apie Iraną – tai ne straipsnio, o storokos knygos reikalas. Todėl paminėsiu tik apie tai, kas liečia patį turistinį traukinį ir kelionės juo organizavimą.
Pirmas siurprizas buvo tai, kad patekau ne į trečią ar ketvirtą, o į patį pirmąjį turistinio traukinio reisą. Kodėl buvo atšaukti ar dėl kokių priežasčių neįvyko pirmieji numatytieji reisai, niekas mums nepaaiškino. Na ką gi, būti pirmeiviams – irgi įdomu. Jaučiamės lyg tikri tyrinėtojai, verti Persian Explorer vardo.
Antras siurprizas laukė vos įsėdus į traukinį. Po trumpos kelionės mūsų „ekstra klasės“ traukinys sustojo, ir mes persėdome į vietinį keleivinį traukinį. Kelionės organizatorius paaiškino, kad toliau mūsiškis traukinys važiuoti negali, nes jo vagonai yra per platūs siauriems kalnų tuneliams. Alborzo kalnais grožėtis tai netrukdė, ir netgi buvo patogiau fotografuoti pro plačiai atsidarančius vagono langus. Pažadėtosios Kaspijos jūros su jos ikrų degustavimu taip ir nepasiekėme, nes vietoj to iš traukinio išlipę nedideliame kaimelyje buvome pavaišinti vietinių gyventojų kepamais blynais ir apdalinti rožėmis. Po vaišių savojo traukinio link kelias valandas važiavome autobusais, tačiau pro langus nieko nesimatė, nes nusileido tamsi naktis.
Kad neaplankysime antrosios pažadėtos ir mano išsvajotos vietos – Bamo miesto , sužinojau irgi vos ne paskutinę akimirką. Nors ir kaip kamantinėjome ir klausinėjome, kodėl keičiamas maršrutas, niekas mums atvirai ir nuoširdžiai neprisipažino. Patarė džiaugtis, kad mus nuveš į ypatingą vietą – neseniai į UNESCO sąrašus įtrauktą Luto dykumą. Ir dar – su mumis važiuos profesorius, geras tos vietovės žinovas, kuris papasakos įdomių dalykų ir atsakys į visus mūsų klausimus. Prisipažinsiu, kad po Nidos kopų Luto dykuma man pasirodė pilka ir nuobodi. O profesoriaus aiškinimų taip ir neišgirdau, nes mano grupės gidas savo nuožiūra mus nusivedė į priešingą pusę, ir mes tik nuo uolos viršaus gerą valandą stebėjome, kaip tolumoje specialistas kažką aiškino ten likusiems kelionės draugams.
Na, o už trečią apgavystę negaliu atleisti iki šiol, nes niekada gyvenime to pamatyti nebepavyks. Kai tikėjausi, kad pagal iš anksto paskelbtą tvarkaraštį važiuosime į Persepolį, kur susirinkę persai švęs savo karaliaus Cyro gimtadienį, mūsų traukinys pasuko tolyn nuo žymiausios turistinės ir istorinės vietos. Kelionės vadas paaiškino, kad į Persepolį atvažiuosime rytoj, kai ten bus mažiau žmonių… Tik vietinėje spaudoje vėliau perskaičiau, kad buvo susirinkę apie milijoną šventiškai nusiteikusių žmonių, kurie smagiai ir turiningai pasilinksmino.
O koks tas pažadėtas stebuklingasis „ekstra klasės“ traukinys? Ar važiuočiau juo dar kartą? Vagonuose nebuvo pažadėtųjų dušų, o vieninteliame vagone, kuriame buvo įmanoma nusimaudyti, būriavosi ištroškę atsigaivinti ir už tai iš anksto susimokėję turistai iš kitų vagonų. Aišku, tuo buvo nepatenkinti tikrieji vagono keleiviai, nes jiems nebelikdavo nei laiko, nei galimybės pasinaudoti dušu. Mano seniems kaulams irgi pritrūko komforto. Atbildėjus naktį ant kieto vagono gulto, dar ilgai skaudėdavo šonus. Nepagelbėjo nei nakvynės prabangiausiuose Irano viešbučiuose, nes kai kuriuose jų lovų čiužiniai buvo ne ką minkštesni už vagono gultą.
Ir štai dabar istorija kartojasi: internete pasakojama pasaka iš 1001 nakties apie kelionę, kuri neįvyks, ir ieškoma patiklių naivuolių. Tik keletas rimtesnių agentūrų jau pranešė, kad šių metų spalio mėnesio kelionė atšaukiama, o apie kitas jokio patvirtinimo negauta.
O Iranas – nuostabi, ypatingai draugiškų žmonių šalis. Turistinio traukinio savininkai labai stengėsi, kad svečiai būtų patenkinti ir kelionė išliktų ilgam atmintyje. Grįžtančius iš ekskursijų mus pasitikdavo prie vagono durų patiestas raudonas kilimas ir išsirikiavusi pasitempusi traukinio komanda nuo viršininko iki specialistų, besirūpinančių, kad viskas vyktų sklandžiai. Pakelti keleivių nuotaiką stengėsi restorano brigada, ir tai jiems pavyko. Kasdien rasdavome įvairiai papuoštus ir rožių žiedlapiais nubarstytus stalus, žvakių šviesoje siūbuojančius balionus ir kitas mielas smulkmenas.
Kiekviename mieste, į kurį atvykdavome, traukinį pasitikdavo to miesto merai, administracijos bei geležinkelio vadovai. Būriavosi spaudos ir TV žurnalistai, blyksėjo foto aparatai, grūdosi filmavimo kameros. Prie vaišėmis nukrautų stalų skambėjo prakalbos, mus apdalindavo rožių žiedais, skanumynais ir suvenyrais. Kartą įvyko nenumatytas susitikimas. Jau beveik nakčia, po ekskursijų ir susitikimų poilsiaujant vagone restorane, traukinys sustojo nedideliame miestelyje ir traukino vadovas mus paprašė išlipti laukan. Pasirodo, to miestelio merui būtų plyšusi širdis, jeigu jis nebūtų galėjęs pasveikinti ir apdovanoti pro šalį važiuojančių tokių garbių svečių, todėl ir sustabdė traukinį… Man prireikė netgi užsisakyti papildomą bagažą lėktuve tam, kad galėčiau parsigabenti gautas dovanas.
Šalia maršrute numatytų turistinių objektų, nepamirštamas apsilankymas zoroastrizmo šventykloje, kurį suorganizavo mūsų vagono gidas. Pokalbyje su šventiku galėjau išgirsti atsakymus į visus mano pateiktus klausimus. Mūsų pokalbio klausęsi kelionės draugai anglai, amerikiečiai, prancūzai ir inžinierius iš Singapūro vėliau prisipažino, kad pirmą kartą išgirdo apie Nyčės knygą „Taip kalbėjo Zaratustra“ ir jos įtaką Europos veikėjams, apie Avestos ir sanskrito, o tuo pačiu ir lietuvių kalbos bendrus bruožus.
Vėl klaidžioju internete, skaitinėdama keliautojų įspūdžius, lygindama juos su tuo, ką mačiau ir patyriau. Ir kuo daugiau skaitau, tuo labiau noriu vėl skristi į Iraną ir aplankyti išslydusias iš kelionės maršruto vietas. Gal tik Cyro gimtadienis bus kitoks.