Asuano istorija prasidėjo Elefantine – prie pirmojo Nilo slenksčio esančioje strategiškai svarbioje saloje. Tai šiaurinė Nubijos riba, kur kadaise baigėsi senovės Egiptas. Nepaisant visų istorijos vėjų, Elefantine visą laiką gyveno verslūs prekeiviai. Jie varė prekybą kailiais, odomis, dramblio kaulu, vergais, gyvuliais, mediena. Kas bevaldytų kraštą, prekyba nesustodavo. Tai buvo senovės Egipto vartai į Afriką, todėl ilgainiui Egipto valdovai dėjo didžiules pastangas, kad imtų kontroliuoti Elefantiną ir Žemutinę Nubiją.
Galų gale jiems tai pavyko. Šiandien apie turtingą Elefantino istoriją galima sužinoti miesto muziejuje ir pačioje Elefantino saloje. Be senovinių šventyklų bei piramidės čia galima pamatyti ir du skirtingos konstrukcijos nilometrus – įrenginius vandens lygiui matuoti, kurie padėdavo numatyti Nilo potvynius, prognozuoti derlių ir netgi apskaičiuoti mokesčius.
Viena iš dėmesio vertų atrakcijų Asuane – pasigėrėti vaizdingais Nilo krantais plaukiant aplink Elefantiną feluka – senoviniu egiptietišku buriniu laiveliu.
Šiandien Elefantine, kaip ir kadaise, ganosi avys, slankioja vištos, o valstiečiai prižiūri savo daržus. Turint daugiau laiko, galima savo nosį įkišti ir į Kičenerio salą, kurioje yra gerai prižiūrėtas Botanikos sodas su daugybe Afrikos ir Azijos egzotinių augalų.
Be granitinių upės slenksčių ir smėlio kopų vakarinėje Nilo pusėje, plaukiant aplink Elefantiną, į akis krinta tragiškas Mövenpick viešbučio apžvalgos bokštas. Visiems – architektams, savivaldybės urbanistikos skyriaus vedėjui ir kitiems prisidėjusiems prie statybos, už šitą šlamštą reiktų skirti antiarchitektūros premiją ir palikti be pensijos.
Prie Nilo slenksčio stovi otkutiūrinis kolonijinio stiliaus Old Cataract viešbutis. Pasakojama, kad viešbutyje kadaise viešėjo Agata Kristi, ir, sėdėdama viešbučio terasoje, parašė apsakymą „Nužudymas prie Nilo“. Gal. Bet legendos kainuoja. Mes irgi pagalvojome, kad pasigėrėsime saulėlydžiu nuo tos terasos ir išgersim kavos arba arbatos. Bet kai prie įėjimo apsauginis mums iškilmingai pranešė, kad vien įėjimas į viešbutį kainuos 15 Eur asmeniui, įjungę savo sveiką nuovoką, nusprendėme, kad saulėlydžiu gėrėsimės kitur. Ir iškeitėm penktos valandos arbatą į sočią vakarienę nubių kaimelyje kitame Nilo krante.
Palei Nilą išsidėsčiusio linksmo ir spalvingo kaimelio pagrindinė gatvė virtusi turistus traukiančiu turgumi. Kadangi Nilo krokodilai Asuano užtvankos neįveikia ir žemiau jos šių gyvių nebėra, tai Asuanas yra paskutinė vieta, kur juos dar galima pamatyti gyvai. Tuo labiau, kad savo žaismingai išpieštuose nameliuose dažnas nubis laiko Nilo krokodilus. Kai vaikams pasiūlėme užeiti ir pažiūrėti, jie nustebo – jūs ką, galvojate, kad mes nesame buvę zoo sode? Be to, mažus simpatiškus krokodiliukus lyg šuniukus su savimi nešiojasi ir kai kurie gatvės prekeiviai. Daugiau apie nubius, Kušo karalystę (senovės Nubiją), iš jos kilusius faraonus ir reikšmę Egiptui galima sužinoti turtingame Nubijos muziejuje.
Antrąją viešnagės Asuane dieną pradėjome Izidės šventykloje, kuri kartu su daugeliu kitų senovės Egipto paminklų, padedant UNESCO ir vakariečių bendruomenei, XX amžiaus 7-8 dešimtmečiuose buvo perkelta iš tikrųjų jų buvimo vietų į naujas – statant hidroelektrinę Asuane, jie paprasčiausiai būtų buvę (arba buvo) užtvindyti.
Vizito Agilkijos saloje, į kurią Izidės šventykla buvo perkelta iš netoli buvusios Filos salos, pradžia nebuvo maloni: šokiravo sienų reljefuose nukapotos senovinės žmonių figūros – begalvių pasidarbuota metodiškai ir iš peties. Ačiū dievui, vidinėse šventyklos salėse žalos padaryta mažiau.
Izidės šventykla yra išsilaikiusi pakankamai gerai ir jos architektūrinis išbaigtumas verčia gėrėtis senųjų architektų sprendimais: tai paskutinė klasikiniu egiptietišku stiliumi pastatyta šventykla. Agilkijoje šiandien stovi taip pat iš Filos salos perkeltas Trajano paviljonas bei deivės Hator šventykla.
Nasero tvenkinyje esančioje kitoje saloje stovi dar viena nuo nuskandinimo išgelbėta šventykla – Kalabša. Tai vienas jauniausių šio tipo statinių regione, pastatytas Romos imperatoriaus Augusto laikais. Šventyklą Ptolemajų dinastija pastatė ankstesnės šventyklos, statytos Amenhotepo II, vietoje. Keliautojų nuomone, tai įspūdingiausias paminklas Nubijoje po Abu Simbelo šventyklos.
Nilą patvenkti ir priversti gaminti elektrą bandyta keletą kartų. Pirmąją užtvanką ir elektrinę pastatė britai XIX ir XX amžių sandūroje. 1912 ir 1934 metais užtvanka buvo modernizuota, o elektrinė – išplėsta.
Tačiau Egipto prezidento-revoliucionieriaus Nasero užmojai buvo patys didžiausi ir 1960-1971 metais ties Asuanu buvo sukurtas pats didžiausias tvenkinys pasaulyje – 5250 km2 ploto vadinamasis Nasero ežeras, kuriame galima sukaupti 157 mlrd. m3 Nilo vandens.
Šį projektą egiptiečiams įgyvendinti praktiškai padėjo sovietai, tuo metu regione siekę savo geopolitinių tikslų. Ką jau ką, o betoną lieti tai jie mokėjo. Ir šiandien beveik visi egiptiečiai su pasididžiavimu kalba apie Asuano hidroelektrinę. Objektyviai tariant, didžioji užtvanka Egipto ūkiui buvo ekonomiškai naudinga: drėkinimas išplėtė žemės ūkio plotus, šaliai davė elektros – apie 10 mlrd. kWh per metus.
Tačiau kai palygini su Lietuva, kuri per metus sunaudoja 10,5 mlrd. kWh elektros, o gyventojų turi 33 kartus mažiau, suvoki, kad Asuano gaminama elektra tėra lašas jūroje, o toks jos generavimo būdas apskritai yra archajiškas! Prie liūdnų pasekmių priskaičiuotina ir tai, kad dirbtinis ežeras paskandino arba grasino paskandinti labai daug archeologinių paminklų, ir tik kultūringos pasaulio bendruomenės dėka šie paminklai buvo išgelbėti ir perkelti į aukštesnes vietas.
Apie 40 000 panilių gyventojų – nubių – buvo perkelta, o jų namai, kapinės, kultūrinis palikimas tiesiog paskandinti. Nilas nustojo nešti derlingą dumblą į žemės ūkio rajonus žemiau Asuano. Taip nuskurdo žemės plotai, kurie anksčiau tūkstančius metų buvo natūraliai patręšiami.
Kone paskutinė atrakcija Asuane – lankymasis diorito karjere, kuriame buvo išgaunami granitiniai blokai įvairių senovinių šventyklų statyboms. Jame ir šiandien guli milžiniškas obeliskas. Kad ir kokie gudrūs buvo senovės meistrai, užpakalį vis tiek įsidilgindavo: karalienės Hačepsutos užsakytas obeliskas dar gamybos metu įskilo keliose vietose ir liko karjere gulėti tūkstantmečiams. Manoma, kad jo aukštis turėjo būti virš 40 m, svoris – apie 1100-1200 t ir jis būtų buvęs apie pusantro karto didesnis už visus savo žinomus „brolius“.
Asuanas yra tikrai gera bazė tyrinėti palei Nilą esančius archeologinius paminklus. Tačiau Abu Simbelui aplankyti mums laiko pritrūko – iki ten nuo Asuano reikia važiuoti dar beveik tris šimtus kilometrų. Taigi, šį objektą dar turėsime „derinti“ prie išvykos, pavyzdžiui, į Marsa Alamą – kelios dienos kankinančio (man) gulėjimo saulėje palei Raudonąją jūrą bus atgaivintos šiuo šviežio oro gurkšniu – UNESCO sąraše esančia šventykla.
Dabar paklausite, kuo ji tokia svarbi? Tiesą sakant, kol kas dar nežinau, bet man atrodo, kad ant savo pinigų nė viena valstybė nepiešia nesvarbių dalykų, o Abu Simbelas puikuojasi ant vieno egiptietiško svaro!
Kaip visada, pasibaigus kelionei, lieka tik maloniausi momentai. Ši kelionė – ne išimtis. Luksore ir Asuane pamatėme daug įdomaus ir nematyto, prisilietėme prie tūkstantmetės pasaulio civilizacijos.
Tačiau norėdamas išlikti objektyvus, turiu pasakyti, kad Egipto turizmo sektoriui dar būtina civilizuotis ir civilizuotis, stengtis ir stengtis, kol jie pasieks normalų lygį. Muziejų bilietai daug kur pervertinti, kainos neatitinka suteikiamos paslaugos lygio. Turint galvoje, kad didžiąją dalį Asuano archeologinių paminklų išgelbėjo turtingos pasaulio šalys (Naseras su sovietais juos paskandino arba būtų paskandinęs), tai manau, kad jų lankymas tų šalių piliečiams turėtų būti leidžiamas iš viso už simbolinį svarą. Jau sėdėdami namuose prie židinio Kaire stebėjomės, jog vien tik įėjimo bilietai į muziejus mūsų kelionėje paniliais kainavo daugiau nei maistas, transportas, viešbučiai ir suvenyrai kartu sudėjus.
Apskritai egiptiečiams vertėtų apsišluoti tūkstantmetes šventyklas, nustoti laistyti benziną į Nilą, surinkti arklių mėšlą iš pagrindinių Luksoro gatvių, išguiti valkataujančius šunis iš miesto centro, trijų žvaigždučių viešbučiuose nusikabinti karnizus iš statybinės armatūros (!), baigti kiekviename žingsnyje mulkinti turistus, įkyriai lįsti į akis, kai to niekas neprašo, paisyti elementaraus privatumo. Ir imti bent šiek tiek gerbti aplinką, kurioje gyvena: nustoti pilti šiukšles bei savo gyvybinės veiklos atmatas kur papuola...
Kaip ten bebūtų, Tebai ir Asuanas verti kiekvieno išleisto pinigėlio ir kiekvienos nuospaudos ant kojų, „uždirbtos“ kantriai minant paniliais...