Devynių vienos krypties eilių gatvė, kuria iš Dubajaus centro pradedi judėti į dykumos pusę, penktą ryto aiškiai per plati. Nepaisydami nei ženklų, nei linijų nardo tik pavieniai balti arba juodi nepigūs automobiliai, arčiau pakraščio rieda ankstyvus darbininkus į begalines šio didmiesčio statybas vežantys autobusai. Mums su Vytautu Samarinu reikia toliau – į dykumą. Maždaug už 60 kilometrų nuo miesto smėlynuose įrengtą bendrovės „Balloon Adventures Emirates“ kilimo aikštelę pasiekiame dar gerai iki saulėtekio. Kai saulei ateis laikas pasirodyti virš kopų, su ja vis tiek nepasisveikinsime – dykumą kloja rūkas. Tiesa, nelabai tirštas – ūkanose blyksinčių šešiasdešimties dronų dėliojamus sveikinimo žodžius įskaitai be jokio vargo. Ypač ryškiai šviečia HERO – tai didžiulės pramogų kompanijos, kuriai priklauso ir „Balloon Adventures Emirates“, vardas.
Oro baliono komanda – penki ar šeši imigrantai iš Azijos šalių – tempia nuo priekabos ir guldo ant šono kelių metrų ilgio gondolą, velka ant smėlio kupolą, stato į pozicijas ventiliatorius, kurie netrukus ims pūsti į vidų orą ir audeklas pradės tingiai banguoti. Kažkur netoliese triūsia kitų oro balionų komandos, tačiau tamsoje jų nematyti. Tuo metu mūsų keleivių grupė – dvidešimt turistų – jau nusėdę ant didelio kilimo išdėliotas pagalvėles, plojimais palydi dronų pasirodymą ir sužiūra į prabilusį pilotą. Vytautas pirmiausiai pasisako esąs iš Lietuvos ir, nesulaukęs klausimų, po trumpos pauzės ima dėstyti aštrių pojūčių mėgėjams, kokie džiaugsmai ir įspūdžiai jų laukia. Tačiau šio žaismingo benefiso metu privalu ir labai rimtai išaiškinti, kokių taisyklių reikia laikytis skrendant, o ypač leidžiantis. Tą pačią procedūrą lėktuvuose atlieka stiuardesės, ir visi esame patyrę, kad daugelis keleivių, sulindę į telefonus, net nežiūri į salono šeimininkių pusę, nors galėtų bent iš mandagumo pakelti akis.
Mūsų keleiviai – įdėmūs ir, kaip atrodo, gerai suprato, kaip leidžiantis įsitverti rankomis, kokioje pozoje laikytis. Vytautas dar iki tol, priėjęs prie negudraus treniruoklio, parodė, kaip prisegti saugos diržą. Tokia taisyklė įvesta ne taip seniai, po to, kai ne vieną toną sverianti gondola šliauždama po smūgio į smėlį pasiglemžė po savimi du iš jos iškritusius žmones...
Dar prietemoje balionas perskrodžia ploną pažeminio, meteorologų vadinamą radiaciniu, rūko sluoksnį, o po keliolikos minučių pro miglą jau gali įžiūrėti pamažu išnyrančią, apsiblaususią saulę. Apačioje vietomis kopas dar dangsto rūkas, tačiau didžioji smėlynų dalis jau akina pribloškiančiu vaizdu. Ilgąja Emyratų kraštine prasidedanti dykuma Rub' al Khali, plotu lygiai dešimt kartų didesnė už Lietuvą, įsilieja į Arabijos dykumą, kurios kvadratiniai kilometrai skaičiuojami milijonais.
Mūsų kapitonas Vytautas užsiėmęs savo reikalais – kartas nuo karto paleidžia į kupolą šaižiai šnypščiantį ugnies pliūpsnį, radijo ryšiu tariasi su kitais pilotais, vietoje ištuštėjusios dujų talpos prisuka kitą – piloto sekcijoje diržais priveržti šeši dujų balionai po aštuoniasdešimt litrų kiekvienas. Iš prigimties Vytautas labai, kaip dabar sakoma, komunikabilus, spėja ir žodį pasakyti, ir nusišypsoti savo keleiviams, tačiau nėra abejonių, kad jo galvoje sukasi kitos mintys, nuolat sprendžiamas rebusas, kaip ištaikyti skridimo kryptį, kad po valandos oro balionas atsidurtų ties kažkuriuo iš nusileisti tinkamų dykumos plotelių. Kaip tik todėl skridimo metu mes kilome ir į kilometro aukštį, ir leidomės beveik iki kopų keterų – įvairiuose aukščiuose balioną neša vis kitokio stiprumo bei krypties vėjas.
Su vėjais šiose platumose – visai ne juokai. Kartais, atrodytų, artimiausios prognozės nežada staiga sukilsiančio vėjo, o jis, iš kažin kur atsiradęs, klaikiai komplikuoja nusileidimą. Būna ir priešingai – jis ne laiku išsikvepia, ir pilotui nelieka nieko kito, kaip bandyti laimę tarp didžiulių aštriomis keteromis kopų. Tokiais atvejais didelės problemos iškyla ir žemės komandai – surasti, o svarbiausia automobiliu, tegu jis ir Land Cruiser, velkančiu paskui save didžiulę priekabą, atsigauti iki oro baliono, išvaduoti iš smėlynų apsiausties ekstremalų įspūdį patyrusius turistus, supakuoti kupolą ir sukrauti į vietą ant platformos visus aerostato komponentus. Tiems velniškai komplikuotiems darbams gali prireikti ir viso pusdienio.
Mūsų gondoloje klega daugiausia poromis skrendantys turistai, bet turime ir šeimą iš Japonijos. Beveik visi fotografuoja dykumą, kai kurios moterys – save virš smėlynų. Tačiau matyti ir mąslių tolumon nukreiptų akių. Vilioja nesuprantamas paslaptis slepianti dykumų magija. Prisiminiau prieš kelionę skaitęs kažkokį reklaminį tekstą, girdi, Jungtiniuose Arabų Emyratuose žavės pasauliui madas diktuojančios inovacijos bei prabanga, tačiau tikrąją šio krašto dvasią pajusite dykumoje. Gerai būtų! Iš tikrųjų turistų ekskursijose į dykumą to nėra nė kvapo. Prieš gerus dvidešimt metų teko ir man dalyvauti tokioje pramogoje. Tada rašiau: Nuo Dubajaus važiuojant į Omano valstybės pusę, maždaug už keturiasdešimties kilometrų landšaftas ima rausti, beveik nelieka žalumos. Visureigių vairuotojai išleidžia iš padangų orą, ir pasuka į smėlynus. Prasideda beveik valandą su trumpomis pertraukomis trunkantis nardymas begalinėje smėlio jūroje. Reljefas toks nenusakomas, kad nežinai, kurią akimirką vėl lyg parabolės trajektorija skrendančiame lėktuve patirsi nesvarumo būseną. Užšokusio ant kopos keteros visureigio vairuotojas bemat įvertina situaciją, suka vairą, kad atsiveriančią tuštumą krykštaujančių turistų pilnas automobilis pasitiktų ne šonu, o dribtelėtų tiesiai ant priekinių ratų <...> Vakarop, pajodinėję ant kupranugarių, turistai nusileidžia į žemumoje prisispaudusią gyvenvietę. Laužo liepsna, šlakelis kažkokios ypatingos arbatos, vandens pypkės dūmas – visa tai neva turi priminti senąją beduinų būtį. Tačiau ne tik su prieblandoje skendinčios dykumos rimtimi nederantys trankios muzikos garsai perša įspūdį, kad arabų dvasia čia seniai neužklysta. Pilvo šokiu priešais ant kilimų besilepinančius atvykėlius bando išjudinti juodaplaukė Svetlana. Vairuotojai, virėjai ir net kupranugarių varovai – irgi ne arabai. Daugiausiai indai, kurių matyti ir tarp turistų <...> Sakoma, basas nepavaikščiojęs po dykumą, Emyratuose būtum lyg ir nebuvęs. Tačiau trumpam pabėgęs nuo gimtų platumų žiemos, negali manyti perpratęs arabų pasaulį, virš kurio mirksi nepažįstamos Pietų skliauto žvaigždės.
Ne, ekskursija tegu ir su pilvo šokiais neatskleis gyvenimo filosofijos, tvyrančios virš nebylios dykumos. Net ir po keletą metų čia skraidantys oreiviai sakosi negalį pasidžiaugti kažką supratę apie šį pasaulį, pajutę jo dvasią. Didmiestyje tikrų arabų daug nepamatysi, ir jie – ne iš tų, kurie greiti atsiverti kitataučiui. Dykumoje sutikti žmogų apskritai – kone stebuklas. Tik kartą, kai Vytautui teko nusileisti kopose, priešais jį netikėtai išdygo beduinas, iš kažkur į kažkur varęs savo kupranugarių vilkstinę: „Jis žiūrėjo į mane tokiomis geromis akimis, kad pagalvojau, jog ne kalba yra svarbiausias dalykas.“ Graži mintis, deranti prie kitų žmonių apie dykumą pasakytų tikrų žodžių...
„Jeigu ji iš pradžių daugeliui atrodė tuščia ir nyki, tai tik todėl, kad ji neatsiduoda kokiam atsitiktiniam meilužiui. Net paprasčiausias kaimas, ir tas juk ne iš karto pasidaro savas.“ Taip apie dykumą sakė mūsų jau daugkart skaitytas Antuanas de Sent-Exuperi (1900–1944), patikinęs, kad norint bent kažką apie arabų pasaulį suprasti, reikia pamilti tradicijas, papročius – viską, kas daro šiuos smėlynus tų žmonių tėvyne.
Šveicarijos rašytojas Georgas Haldas (1917–2010) yra pasakęs: „Būtent dykumoje, kur viskas, regis, yra beviltiškai užpustyta nebūties, pranašai išgyveno apreiškimus apie buvimo žmogumi esmę ir egzistencijos pilnatvę.“
Nobelio premijos laureatas, prancūzų rašytojas Žanas Mari Giustavas Leklezijo (g. 1940) puikioje knygoje Dykuma rašo: „Tie vyrai ir moterys buvo smėlynų, vėjo, šviesos ir nakties vaikai. Jie pasirodė tarsi sapne kopos viršūnėje, lyg būtų nužengę iš giedro dangaus, ir jų kūnai turėjo erdvės tvarumo. Jie nešėsi su savimi alkį, troškulį, nuo kurio ima kraujuoti lūpos, slogią tylą, nužertą saulės, šaltas naktis, mėnesieną, Paukščių Tako švytėjimą; juos lydėjo jų milžiniški šešėliai saulėlydžiais, traukė nepasiekiamas horizontas, supo vilnys neliesto smėlio, kurį jie mynė išskėstais kojų pirštais. <...> Jie keliavo jau daugelį savaičių, mėnesių, eidami nuo vieno šulinio iki kito, žengė per išdžiūvusius upelius, kurie pranykdavo smėlyje, kopė į akmenuotas kalvas, plokščiakalnius...“
Matyt, ne atsitiktinai libanietis aiškiaregis, vadintas netgi Nostradamu iš Artimųjų Rytų Michelis Hayekas (g. 1967), tvirtina, kad kaip tik dykuma suformavo „fizinę, moralinę bei socialinę arabo būtį.“
Po skrydžio pilotai paprastai užsuka į kokį kaimuką pusryčiauti. Tokie ten ir pusryčiai – į popierių sandariai suvyniotas karštas apyplonis kebabas ir puodelis kavos. Pakelėje įsikūrusiose indų, pakistaniečių ar afganų kavinukėse gali kone prabangiai papuotauti, jeigu, žinoma, nesi ten koks labai jau įnoringas gurmanas. Maistas, čia ir skanus, ir, palyginti su miesto užeigomis, nebrangus. Panašiai kvapni late dangoraižių šešėlyje kainuoja kone dešimt kartų brangiau.
Tačiau NE VALGYTI ČIA SUSIRINKOME, kaip skelbia stambios raidės ant oreivių klubo sienos Nemunaityje. Dzūkijos kaimas, kažkada pediatro karjeros atsisakiusio ir čia įsikūrusio Gintaro Šiurkaus dėka tapęs pirmuoju oreivystės centru Lietuvoje, atmintyje iškilo neatsitiktinai. Koks vis dėlto nedidelis tas pasaulis ir kokių netikėtumų gali sulaukti! Jokiame sapne nebūčiau susapnavęs, kad už tūkstančių kilometrų dykumoje sutiksiu žmogų, su kuriuo prieš keletą metų kalbėjausi Nemunaityje. Endriu Parkeris, pilotas iš Naujosios Zelandijos, tada Lietuvoje apsilankė, palaikydamas kilnią Jungtinių Tautų vaikų fondo UNISEF misiją. Su devizu „Flying High for Kids“ (Aukštas skrydis vaikams). Endriu jau skraidė 87 įvairių žemynų šalyse ir neketina sustoti. Keli mėnesiai Emyratuose – tai uždarbis, kad būtų iš ko keliauti toliau. Suprantama, visi čia dirbantys pilotai skraidymo ypatingomis, švelniai sakant, sąlygomis imasi ne už ačiū. Ant smėlio spalvos kombinezonų išsiuvinėti žodžiai „Be A Hero“, tačiau herojais savęs jie, žinoma, nelaiko, o jeigu kuriam taip atrodytų, tai reikštų, kad jis rimtam darbui nepasirengęs. „Balloon Adventures Emirates“ pilotai yra tikri profesionalai. Japonas Yoshitaka, čia vadinamas Joshiu, turkai Serhanas ir Hakki, egiptietis Hosamas, britas Maikas, mums jau pažįstamas Endriu su Marija, irgi pilote, ir desantas iš Lietuvos – Vytautas Samarinas, Donatas Stakeliūnas ir Artūras Kukštys. Ne veltui Donatas arba Stakelis, kaip jį vadina visas oreivių pasaulis, sako, kad virš būstinės turėtų būti iškelta trispalvė.
Stakelis yra vienas pirmųjų ir vienas labiausiai patyrusių komercinės oreivystės Lietuvoje pilotų, savo kelią į aviaciją pradėjęs Jonavoje, popierinių oro balionų modelių būrelyje, kuriam vadovavo Leonidas Simniška, išgarsėjęs tuo, kad dar sovietų laikais iš šiltnamio plėvelės susiklijavo balioną ir juo be didesnių nuotykių paskraidė. Tada, 1988-ųjų pavasarį, niekas mūsų kraštuose dar nebuvo matęs tikro oro baliono, užtat dabar lengvai nupurto, prisiminus, kokia kvaila laimė buvo apėmusi plaukiant virš laukų rezginėje po pilku kupolu. Stakelis irgi skrido tuo primityviausiu, užtat su išmone ir meile Leonido sumeistrautu daiktu, tad, atsigręžę į tolimą praeitį, su Donatu jaučiamės lyg būtume giminaičiai.
Skraidyti tikru oro balionu jį mokęs Gintaras Šiurkus, kažkada man pasakojo: „Stakelis pasižymėjo veržlumu, jėga, optimizmu, buvo smalsus ir energingas. Paėmiau į šventę Olandijoje, tai, mokėdamas kelis žodžius vokiškai, kiekvienam rodydavo Lietuvos baliono nuotrauką ir kažką atkakliai aiškindavo. Supratau, kad toks negali gyvenime neprasimušti.“
Stakelis iš tikrųjų prasimušė. Regis, 1994-aisiais sutikęs padirbėti vairuotoju Roberto Komžos, tada skraidžiusio Vokietijoje, komandoje, jis įgijo neįkainuojamo patyrimo, labai pravertusio, kai pats vėliau ėmėsi to darbo. Tačiau turime dar stabtelėti ties Robertu, mat jis yra pirmasis oreivis iš Rytų Europos, pradėjęs skraidinti keleivius Vakarų šalyje. Viskas prasidėjo nuo atsitiktinės pažinties oro balionų šventėje Kijeve, kai vokietė oreivė vardu Irene pasigyrė esanti komercinė pilotė. „Skraidai ir gauni pinigus? Nežinojau, kad taip yra kur nors, ir aš norėčiau.“ Šios moters dėka oreiviams skirtame žurnale pasirodė skelbimas, ir po kurio laiko Robertą pasiekė net du pasiūlymai. Į vieną, regis, iš Kiolno, atspausdinto ant blizgaus popieriaus su Europos Sąjungos vėliava, uniformuotų pilotų nuotraukomis, jis net nedrįso atsakyti. Kitas variantas kvepėjo egzotika – vyrukas iš Vartburgo, oreiviškais lipdukais nuo galvos iki kojų apklijavęs savo Trabantą, jau pardavinėjo bilietus skrydžiams, nors dar neturėjo piloto. Robertas pirmiausiai panoro pamatyti to į avantiūristą panašaus entuziasto balioną. „Ar galėsi tokiu skristi?“ Kiek patylėjęs, Robertas atsakė galėsiąs. Taip ir prasidėjo. Po trejų metų jis jau skraidė rimtoje firmoje ir buvo atsikvietęs dar porą vyrų – prieniškį Vidą Stankevičių ir kaunietį Artūrą Stačiokaitį, populiariai vadinamą Lambada. Beje, šokius buvo lankęs ir Stakelis, tačiau ilgam jie neprilipo. Kas kita, oro balionai. Atsiliepęs į turkų skelbimą, kad reikalingi pilotai, atsakymą jis gavo lygiai po poros valandų. „Važiuok!“
Skraidymas Kapadokijoje prasidėjo be didesnės įtampos – Donatas išlaikė oro teisės egzaminą, instruktorius patikrino jo pilotavimo įgūdžius, ir pirmyn – iškart didžiuliu balionu. „Pamačiau, kad ne dievai ten skraido, nėra ko labai jaudintis, gavau visiškai naują aparatą. Kai atvažiavau, firma turėjo keturis balionus, o atsisveikinant, jų buvo jau dvylika. Per tą laiką turkai įkūrė mokyklą, parengė savų pilotų, ir mes, užsieniečiai, turėjome išsikraustyti, nes su vietiniais firmai buvo lengviau finansiškai.“
Kurį laiką Donatas skraidė Vokietijoje, o paskui gyvenimas bloškė jį į Afriką. Įsidarbinti Kenijoje buvo paprasta. „Pažiūrėjo dokumentus ir pasakė, kelintą valandą rytoj skristi. Ten porą metų gerai sekėsi, bet pratrūko ebola. Nors jos kilmės šalis Gana nuo Kenijos toli, išsilakstė visi turistai. Tada ir mūsų skraidymai užsidarė.“
Tęsinys netrukus.