Augustinas suskaičiavo šiemet aplankęs 18 šalių. Labiausiai atmintin įstrigo tie mėnesiai, kai visas pasaulis užsidarinėjo. Iš Lietuvos išvykę vos kelios dienos prieš užsidarant jos sienoms, Augustinas atidžiai saugodamasis, sekdamas naujausias žinias, su žmona per Lenkiją ir Katarą sėkmingai pasiekė pietryčių Aziją, o porą savaičių praleidę Tailande, Indonezijoje ir jos saloje Balyje nusprendė persikelti į Pietų Korėją – šalį, iš kurios visas pasaulis mokosi suvaldyti koronavirusą, ir ten praleido 4 mėnesius.
Tai – pats ilgiausias laikas, kurį Augustinas praleido ne Lietuvoje, nors šiaip ilgas buvimas užsienyje jam ne naujiena, nes jis dirba internetu. Tarp daugybės jo kūrinių – lietuviškas kelionių vadovų tinklaraštis www.augustinas.net su straipsniais apie daugiau nei 100 šalių. Taip pat jau kelerius metus jis vykdo ekspedicijas po vietas, susijusias su Lietuva, kuria lietuviško paveldo užsienyje enciklopediją www.gabaleliailietuvos.lt bei interaktyvų lietuviškų vietų Amerikoje žemėlapį www.tikslasamerika.lt. Be to, Augustinas yra teisininkas, teikia įvairias paslaugas užsienio lietuviams ir jų palikuoniams, norintiems atrasti ryšius su Lietuva.
Po pasaulį keliaujantis vyras Delfi papasakojo, kaip jiems pavyko nepakliūti į pandemijos „spąstus“, kaip su koronavirusu tvarkosi kitos šalys ir ką vertėtų žinoti ketinantiems keliauti pandemijos metu.
– Papasakokite, kaip atrodė pirmosios šių metų kelionės. Ar jautėte, kad Kinijoje siaučianti pandemija jas keičia?
– Sausio mėnesį koronavirusas siautė Kinijoje, ir kai kurie žmonės sakydavo, kad nereikėtų keliauti. Vis dėlto tuo metu atkabinėjimų dar buvo mažai ir vien iš žmonių, kuriems kelionės visuomet kėlė baimę (terorizmo, katastrofų, nusikaltėlių...).
Pirmą kartą iš Lietuvos šiais metais išvykau sausio mėnesį – į JAV ir Karibų salas. Ten dar spėjau išplaukti į vieną paskutiniųjų kruizų, po kelių savaičių jie pasibaigė. Vienintelis pokytis tuo metu buvo tai, kad reikėjo užpildyti anketas, kuriose klausiama, ar nesilankėte Uhane.
– Saugiai grįžę iš JAV sparnų nenuleidote ir ketinote išvykti į Aziją. Pandemijos metu daugelį keliautojų sustabdė baimė įstrigti svečioje šalyje. Kodėl jūs neatsisakėte kelionių? Ar nejautėte baimės įstrigti?
– Taip, antrosios kelionės metu jau buvo didesnė tikimybė, kad kas nors nutiks ne pagal planą. Pamenu, prieš kelionę žmona paklausė, kaip vertinu tikimybę, jog ne viskas bus taip, kaip planuota, o aš atsakiau: „50 proc.“.
Pagrindinis dalykas, dėl kurio nejaučiau baimės, – tai, kad dirbu internetu. Jei turėčiau „eiti į darbą“ konkrečioje vietoje, taigi, negrįžus laiku grėstų netekti pajamų, tikriausiai būčiau mąstęs kitaip.
Visose 2020 m pavasarį aplankytose šalyse, išskyrus Katarą, esu buvęs ir anksčiau, todėl pasitikėjau jų tvarka ir nejaučiau nerimo.
Visada skaitau ne garsių influencerių pasvarstymus, o mokslinius straipsnius apie atliktus tyrimus. . Jau iš kovo mėn. prieinamų tyrimų matėsi, kad viruso pavojingumas daugybę kartų mažesnis, nei tuo metu rašė „populiarioji žiniasklaida“, ypač ne rizikos grupei. Be to, buvo aišku, kaip galima iki minimumo sumažinti tikimybę už(si)krėsti.
Juk mes kiekvieną dieną prisiimame tam tikrų rizikų – net ir sėsdami už vairo. Ir nors Lietuvos keliuose anksčiau kasmet žūdavo net 800 žmonių, niekas dėl to vairuoti neuždraudė, neagitavo atsisakyti automobilių. Taigi, kai rizika nėra didelė, mes ją toleruojame ir prisiimame – aišku, svarbu saugotis.
Kiekvienoje šalyje ne tik laikėmės tos šalies tvarkos, bet, jeigu ta tvarka būdavo „švelni“, saugodavomės papildomai: visose šalyse dėvėjome kaukes, vengėme kontaktų, daugiau nei įprasta plaudavome rankas.
Be to, savo tinklaraštyje esu ne kartą rašęs apie kelionių etiką – nelaimę patyrusios šalys patiria daugiau nuotolių ne dėl pačios nelaimės, o dėl keliones atšaukusių turistų. Kalbu apie turistines šalis, kurios iš to gyvena. Dėl šios priežasties, manau, nėra etiška paskutinę minutę atsisakyti kelionės vien todėl, kad šalis susidūrė su sunkumais. Itin smagu būdavo pradžiuginti kokį AirBnB buto savininką „paskutinę minutę“ išsinuomojus jo butą mėnesiui, kai jau nesitikėjo, kad kas beatvažiuos.
Aišku, visų pirma, žiūriu, kokia yra pačios šalies valia: jeigu šalis uždarė sienas ar prašo nekeliauti, niekada nebandau tų reikalavimų kaip nors „apeiti“. Bet yra šalių, kurios kaip tik skatina turistus grįžti: pavyzdžiui, Egiptas šiuo metu visose lankytinose vietose taiko turistams 50 proc. nuolaidą nuo įprastų kainų jiems.
– Ilgą kelionę Azijos link pradėjote beveik karantino išvakarėse. Koks buvo jūsų kelionės planas?
– Kovo 11 dieną išvykome į Lenkiją, ten iš Varšuvos oro uosto pro Katarą skridome į Pietryčių Aziją. Porą dienų praleidę Kataro sostinėje Dohoje, skridome į Tailandą, o po kelių dienų išskridome į Balį.
Balyje ketinome sutikti Naujuosius metus, kurie šioje saloje vadinami Tylos diena – tai padaryti pavyko. Taip pat planavome nuvykti į Borneo salą, kurioje Birutė Galdikas yra įsteigusi orangutangų parką. Vėliau ketinome grįžti į Tailandą ir ten sutikti tailandietiškus Naujuosius metus. Ketinome grįžti namo po visų šių švenčių.
– Kaip jums sekėsi laikytis sudaryto plano?
– Žinoma, karantino metu daug kas pasikeitė, todėl pavyko įgyvendinti tik dalį šio plano.
Kai nuvykome į Lenkiją, Varšuvoje jau buvo uždaryti visi muziejai. Viešėdami Katare sužinojome apie Lietuvoje įvestą karantiną, o tada prasidėjo sprendimų metas – svarstėme, kur geriausia likti, jei viskas užsidarytų. Pavyzdžiui, Katare mes nenorėjome pasilikti, nes tai brangi šalis. Aš turiu pinigų pragyventi Lietuvoje ar Tailande, bet ne Amerikoje ar Katare. Be to, buvo neaišku, ar dėl pandemijos nesumažės pajamos.
Laimė, mums pavyko iš Kataro išskristi į Tailandą, baiminomės, kad ši šalis greitai uždarys sienas turistams.
Vėliau nuskridome į Balį ir ten pabuvome 10 dienų. Indonezijoje dar buvo sąlyginai ramu, ir nors dalis lankytinų vietų jau buvo uždaryta, šalis tada neįvedė karantino. Viešėdami Indonezijoje supratome, kad priėmėme teisingą sprendimą išvykti iš Tailando, nes ten tuojau viskas užsidarė.
Tuo metu turėjome apsispręsti, ką daryti toliau, – laikytis savo plano ir keliauti į Borneo salą, likti Balyje ar ieškoti ramios vietos kur nors kitur. Atokioje Indonezijos saloje įstrigti tikrai nesinorėjo, o ir pačios Indonezijos medicinos sistema kėlė abejonių, todėl nusprendėme persikelti į Pietų Korėją.
Šį šalis buvo viena paskutinių, kuri įsileido turistus. Tiesa, atvykusiųjų iš ES jau neįsileisdavo, bet mes jau daugiau nei 14 dienų keliavome po Aziją, todėl galėjome laisvai patekti į šalį.
Seulo oro uoste mūsų laukė gana rimtas patikrinimas. Kadangi nujaučiau, kad šioje šalyje teks pabūti ilgiau, iškart sakiau, kad atvykstu trims mėnesiams – maksimaliam leistinam laikui. Galbūt šis terminas sukėlė įtarimų, gal jie pamanė, kad atvykau į jų šalį ieškoti darbo. Teko dvi valandas kalbėtis su migracijos pareigūnais ir įrodinėti, jog taip nėra. Galiausiai papasakojau apie visus savo projektus, daviau vizitines korteles ir buvome su žmona įleisti į šalį.
– Kaip reagavo jūsų artimieji sužinoję, jog įvedus karantiną neketinate grįžti į Lietuvą?
– Artimųjų nuomonė apie mūsų keliones pandemijos metu labai keitėsi. Pačiomis pirmomis dienomis, vos tik mums išvykus į Lenkiją, sulaukėme žinučių, raginančių apsisukti ir sugrįžti namo. Tačiau po pusantros savaitės, kai viešėdami Balyje artimiesiems nusiuntėme vasariškų nuotraukų prie baseino, daugelis nuomonę pakeitė ir rašė: „Kaip gerai, kad jūs negrįžote!“ Bet įspėjo, kad nedėtume tokių nuotraukų į socialinius tinklus, nes visi pavydės. Na, o vėliau, paskaitę mano tinklaraštį, kuriame aprašiau, kaip su koronavirusu tvarkosi Pietų Korėja, visi draugai ir šeimos nariai galutinai nurimo. Tai mes dėl jų, likusių Lietuvoje, labiau jaudinomės.
– Pietų Korėjos šios kelionės metu neplanavote aplankyti. Kaip jautėtės atsidūrę toje šalyje?
– Pietų Korėjoje gyventi buvo tikrai gera, nes tai turbūt geriausiai su virusu susitvarkiusi valstybė. Taivanas susitvarkė dar geriau, tačiau ten dar anksčiau buvo užblokuotos sienos. Pietų Korėja pirminėje koronaviruso plitimo stadijoje buvo antra valstybė po Kinijos pagal atvejų kiekį. Vienu metu ten buvo po 1000 naujų atvejų per dieną, tačiau nebuvo įvestas joks karantinas, neuždaryti net kino teatrai ar pramogų parkai. Nepaisant to, sergančiųjų skaičius nukrito.
Keliaujant buvo labai įdomu stebėti skirtingus šalių sprendimus mėginant susidoroti su koronavirusu. Pavyzdžiui, Tailande ar Pietų Korėjoje visi vaikščiojo su kaukėmis, Tailande netgi įeinant į daugiabutį namą matuodavo temperatūrą. O Indonezijoje jautėmės nukeliavę mėnesį-kitą laiku atgal – ten beveik niekas nedėvėjo kaukių, temperatūrą tikrino vienintelėje vietoje – „McDonald'e“.
– Pietų Korėjoje jūs tapote viruso suvaldymo liudininkais, galėjote įsitikinti, kad tai yra įmanoma ir be griežto karantino. Kaip jiems tai pavyko?
– Ši šalis ėmėsi daugybės gerų priemonių, kurios pavieniui gal ir nebūtų sustabdžiusios epidemijos, bet visas kartu sudėjus – puikiai suveikė. Jau nuo pat atvykimo mums reikėjo įsidiegti programėlę, ten pranešinėti simptomus. Atvykusiems iš pavojingesnių šalių reikėdavo izoliuotis 14 dienų turėti įdiegtą programėlę, kuri sekdavo jų GPS duomenis. Pareigūnai matydavo, ar asmuo nepažeidžia karantinavimosi reikalavimų, už pažeidimus – labai rimta atsakomybė. Bet dar svarbiau – Korėjoje daug rimčiau vykdoma kontaktų paieška. Tikrinamos žmonių telefonų buvimo vietos, kredito kortelių atsiskaitymo duomenys, apsaugos kamerų vaizdo įrašai. Todėl ten kur kas mažiau atvejų, kai užsikrėtimo šaltinis nežinomas, „išgaudomi“ beveik visi sergantieji. Korėjiečiai kaukes nešioja net ir lauke, nors formaliai iki 2020 m. birželio jos nebuvo privalomos beveik niekur, o dabar – tik kai kur.
Be to, žmonių mentalitetas kitoks. Pavyzdžiui, metro nebuvo ribojamas žmonių kiekis, tačiau piko valandomis žmonės stengėsi išlaikyti atstumus, nesigrūdo. Išlipa keli žmonės iš traukinio ir likę iš karto persėda taip, kad būtų kuo toliau vienas nuo kito.
Taip pat ten veikia kokybiška visuomenės informavimo sistema, gyventojams pateikiama labai daug informacijos, kaip elgtis viešose vietose, transporte, pagal telefono buvimo vietos duomenis žmonės informuojami, kiek naujų atvejų nustatyta jų rajone. Informacija brukama netgi įkyriai, telefonas kasdien pypsėdavo nuo gaunamų žinučių kiekio. Tai kūrė ne paniką, bet švelnią baimę, vertė būti atsargesniems.
– Papasakokite, kiek kainavo pragyvenimas šioje šalyje.
– Nors daugeliui žmonių atrodo, kad Pietų Korėjoje gyventi brangu, taip nėra. Nors tai yra turtinga šalis, joje pragyvenimas ganėtinai pigus. Restorane galima pavalgyti už 2–3 eurus, žinoma, tai nebus prabangus restoranas, bet Vilniuje išvis tokių kainų nerasite.
Aišku, egzistuoja ir labai brangūs restoranai, kuriuose vien puodelis kavos kainuoja apie 20 eurų, bet mes tokiuose nesilankėme, jų mažai.
Būstą nuomojomės per „AirBnb“, todėl gyvenimas atsiėjo brangiau nei vietiniams, kurie randa būstą ir už 250 Eur per mėnesį. Mums per mėnesį teko mokėti 600–1000 eurų.
– Minėjote, kad ši šalis jus sužavėjo ne tik dėl sėkmingo viruso valdymo, bet ir dėl modernių nakvynės vietų ir įsigalėjusios dalijimosi ekonomikos. Kas paliko didžiausią įspūdį?
– Keliaujant po Pietų Korėją geriausia vieta apsistoti yra moteliai, tačiau jie atrodo kitaip, nei mes įsivaizduojame. Šiose apgyvendinimo įstaigose didelis dėmesys skiriamas modernumui – kiekviename kambaryje yra kompiuteris, o jis šiais laikais tikrai daug reikalingesnis nei televizorius. Kompiuteris sujungtas su televizoriumi, todėl kur pas patogiau žiūrėti norimas laidas „Youtube“ kanale ar internetinėje televizijoje. Kambariuose įrengtos spintos, kurios išdžiovina drabužius. Nors kambariai tikrai tvarkingi ir modernūs, kainos nedidelės – naktis dviem kainuoja 30–40 eurų.
Pietų Korėjoje dalijimosi ekonomika yra gana senas reiškinys – jų namai skirti tik miegoti, o jei reikia kitų erdvių, jas galima nuomotis valandai, kelioms ar net parai ir daugiau.
Pavyzdžiui, mieste yra daug DVD salonų, prilygstančių privačioms kino salėms. Ją išsinuomojusi draugų kompanija gali privačiai pasižiūrėti filmą. Taip pat labai populiari pramoga yra karaokės kambariai. Pietų Korėjoje vis dar populiarios interneto kavinės, kuriose žmonės susirenka pažaisti kompiuterinių žaidimų ar panaršyti internete.
Motelius irgi galima priskirti tai dalijimosi ekonomikai – juos renkasi jaunos porelės, kurios nori pabūti dviese be tėvų, arba draugų kompanijos, norinčios surengti vakarėlį. Žinoma, didesnėms kompanijoms nuomojami didesni kambariai, juose gali būti biliardo stalas, smigis ir panašios pramogos, o kainos prasideda nuo 80 eurų.
– Ar pajutote, kad yra pasikeitęs požiūris į keliautojus? Nesulaukėte priešiškumo iš vietinių?
– Priešiško požiūrio į turistus šalyse, kurias lankiau, niekada nejaučiau. Aš manau, kad net ir lietuviai požiūrio į keliautojus nepakeitė, tiesiog visada buvo žmonių, kuriems kelionės neįdomios, pavojingos, ar kurie keliaudavo tik dėl visuomenės spaudimo. Dabar jie tarsi gavo progą pagrįsti savo neigiamą nuomonę apie keliones. Tokių žmonių visada buvo, tik šiuo metu jie kalba garsiau. Kol kas dar nesutikau nė vieno žmogaus, kuris iki 2020 m. būtų be galo mėgęs keliones, o dabar griežtai pasisako prieš jas.
– Ar pasibaigus leidimui gyventi Pietų Korėjoje sėkmingai pavyko sugrįžti į Lietuvą?
– Pietų Korėjoje praleidus tris mėnesius jau buvo galimybių grįžti į Lietuvą, tačiau praleidome beveik 4 mėnesius. Birželio pabaigoje mėnesiui prasitęsėme leidimą būti šalyje ir į Lietuvą grįžome liepos antroje pusėje. Tuo metu jau buvo daug pigiau ir paprasčiau, ir, dėl puikios koronaviruso statistikos Korėjoje, sugrįžus į Lietuvą net nereikėjo izoliuotis (tiesa, COVID testus dėl visa ko pasidarėme – jie buvo neigiami).
– Grįžę į Lietuvą išvykote į Suomiją, dabar esate numatę ir kitų kelionių. Panašu, kad jūsų nesustabdo nei uždaromos sienos, nei atšaukiami skrydžiai. Kaip jums pavyksta keliauti per koronaviruso pandemiją?
– Svarbiausia – nieko neplanuoti iš anksto. Šiais laikais neverta planuoti kelionės po mėnesio ar po dviejų, todėl geriau domėtis, kur įmanoma nukeliauti esamuoju momentu. Be to, reikia pamiršti įprastinę kelionių planavimo taisyklę, kad verta pirkti bilietus iš anksto. Šiais metais lėktuvo bilietus dažniausiai perku prieš kelias dienas. Viešbučių dažniausiai neužsakau išvis arba užsakau atvykimo dieną.
Ši pandemija keliautojams atnešė daugiau minusų nei pliusų, bet jei bandome įžvelgti ką nors teigiamo, tai galima pasidžiaugti, kad ten, kur lankytinos vietos veikia, net prie kai kurių didžiausių „pasaulio stebuklų“ buvau vienintelis turistas. Magiškas jausmas!
Tiesa, tai reiškia, kad ir gerokai mažiau visiškai turistinių pasiūlymų (pvz. ekskursijų anglų kalba). Atpigo viešbučiai, „Airbnb“ pasiūla, kita vertus, vyksta mažiau skrydžių ir į kai kurias vietas nuskristi tapo be proto brangu. Pavyzdžiui, skrydis iš Rygos į Tbilisį, kai tikrinau, perkant paskutinėmis dienomis kainavo 1700 eurų – todėl, kad Gruzija apribojusi skrydžių skaičių. Jei nori pigesnių bilietų, turi juos pirkti likus kelioms savaitėms iki skrydžio, bet dabar taip toli niekas nebeplanuoja. Laimė, šiais laikais visuomet būna galimybių ir skrydį po kelių dienų nusipirkti pigiai – tik, aišku, tikrai ne į kiekvieną šalį.
Taip pat siūlau nuolat tikrinti informaciją, nes reikalavimai dažnai keičiasi. Aš naudojuosi keliais kasdien atnaujinamais šaltiniais.
Jei keliaujate į ES ir EEE šalis, daug klausimų bus patogiai atsakomi „ReOpen EU“ svetainėje.
Jei keliaujate ne į ES šalis, visų pirma siūlau patikrinti IATA (Tarptautinės aviacijos organizacijos) žemėlapį. Kuo tamsesnė spalva žemėlapyje, tuo griežtesni turistų ir kitų užsieniečių įleidimo kriterijai.
Daugiau naudingų nuorodų galite rasti mano tinklaraštyje, kur nuolat atnaujinu straipsnį su patarimais keliavimui per pandemiją.
– Kaip, jūsų manymu, ši pandemija pakeis turizmo sektorių?
Aš manau, kad tai priklauso ne nuo turizmo sektoriaus, o nuo išorinių aplinkybių, nuo vadžios sprendimų. Dabar daugelis žmonių atsisako kelionių ne tiek bijodami užsikrėsti, kiek užstrigti, papulti į saviizoliaciją; atrodo, labiau bijoma ne ligos, o valdžios veiksmų.
Šiais laikais labai sunku numatyti, kas bus vėliau. Galbūt didžiausią pėdsaką paliks ribojimai, kurių dalis gali išlikti ilgiau, nei tikimės. Dabar šalys susiskirstė į tris grupes, vienos jų elgiasi taip, tarsi jose siaustų maras (Lietuva tokiu ritmu gyveno pavasarį), kitos – tarsi turėtų reikalą tik su gripu (Švedija, Baltarusija ir t.t.), o trečios į viską žiūri kaip į kažką tarp maro ir gripo (tarp jų Pietų Korėja bei, bent šiuo metu, – ir Lietuva).
Galbūt dabar – toks momentas, kai šalis, kuri yra atvira ir kuri anksčiau nebuvo turistiniame akiratyje, dabar gali sužibėti, nes didžiajai daliai „populiariausių“ šalių užsidarius, žmonės ieškos naujų kelionės tikslų. Galbūt tas susidomėjimas išliks ir vėliau.
– Jei nepažįstamas žmogus jūsų paklaustų, ar dabar verta keliauti, ką jam atsakytumėte?
– Jeigu žmogus linkęs panikuoti, jam kelionė nebus maloni, net jei viskas vyks sklandžiai. Mėgstantys, jog viskas vyktų pagal planą, arba norintys aplankyti tik tam tikras šalis, objektus taip pat gali nusivilti. Nerekomenduoju keliauti ir tiems, kuriems kaukės ir kitos saugojimosi priemonės gadina visą malonumą.
Bet jeigu esi atviras, nebijai netikėtumų – tikrai verta keliauti. O jeigu tau nepatinka turistų minios tai dabar, galbūt, vienintelė gyvenime proga net garsiausias pasaulio lankytinas vietas patirti beveik vienam!