Grupelė lietuvių, keliavusių į Patagonijos regioną, turėjo galimybę išvysti kontrastingą Pietų Amerikos gamtą bei, pasak gido, tapti pirmąja lietuvių gruoe, užkopusia ant vieno garsiausių pasaulyje ledyno.
Tradicija tapusios grupės Lietuvos odontologų kelionės į tolimas šalis, šiemet juos nuvedė iki Patagonijos ledynų. Rasa Adomavičiūtė, Laimutė Braknytė ir Aidas Baškys DELFI pasakojo apie nuotykių kupiną kelionę į Pietų Ameriką.
Kasmet į tarptautinius mokymus kviečiami odontologai nusprendė, kad keliauti į kitus žemynus vien dėl paskaitų yra per didelė prabanga, todėl greta darbo programos susiplanuoja ir atostogas. „Šiemet paskaitos vyko Argentinoje, Buenos Airių universitete ir Urugvajuje. Mokslinę kelionės dalį – paskaitas organizuoja ir finansuoja viena įmonė, tačiau visos kitos kelionės išlaidos tenka mums patiems. Pernai keliavome į Braziliją, šiemet į Patagonijos regioną – akivaizdu, kad vien skrydžiai į tokias tolimas šalis kainuoja daug, keliauti vien dėl paskaitų būtų per didelė prabanga. Jei jau nuvykstame į tokias egzotiškas šalis, norisi jas tinkamai apžiūrėti, todėl ir pakeliaujame“, – sakė Laimute Braknytė.
Lietuvių kelionė truko daugiau nei dvi savaites, jų metu aplankė Argentiną, Čilę ir Urugvajų. Vos tik nusileidę Buenos Airių oro uoste jie iškart bėgo į universitetą, kuriame vyko paskaitos. Po jų grupė lietuvių keliavo į ekskursiją mieste, mokėsi šokti tango. Jau kitą dieną iš sostinės jie išskrido į El Kalafatę, miestą Argentinos pietuose. Nuo šio miesto turistai autobusu vežami ledyno link.
Perito Moreno ledynas, esantis Argentinos Patagonijos regione, pritraukia tūkstančius turistų – jį garsina cikliškas fenomenas – kas keletą metų įgriūvantis vadinamasis ledo tiltas. Šiemet tai įvyko kovo 11, praėjus savaitei po lietuvių viešnagės šiuose kraštuose. „Mes nuvykome savaitę per anksti“, – apgailestavo L. Braknytė.
„Kiekvienais metais masyvus ledo liežuvis, 250 kvadratinių kilometrų dengiantis milžinas, pajuda gilyn į Archentino ežerą. Perito Moreno ledynui slenkant į priekį, jis ima vis labiau trukdyti ežerą maitinančiai upei. Vanduo sukuria spaudimą ir ima po truputį ardyti ledą, išgrauždamas jame savotišką tunelį. Galiausiai ledas nebeatlaiko spaudimo ir įgriūva. Mes matėme griūčių, bet, žinoma, ne tokio dydžio. Griūties laikas nenuspėjamas, todėl nė vieni turistai nežino, ar pamatys tą nuostabų reginį,“ – pasakojo Rasa Adomavičiūtė.
Daugiau nei 70 metrų virš Argentinos ežero kylanti ir 5 kilometrus besitęsianti ledo siena atima žadą daugeliui keliautojų, tačiau lietuviai teigė nematę daug jų nematę. „Ar daug turistų? Pasak gido, per dieną jų apsilanko nuo 150 iki 300 žmonių, bet mes jų nematėme. Ten nėra šiukšliadėžių, bet nėra ir šiukšlių. Negalima rūkyti. Visur labai švaru, panašu, kad ir turistai sąmoningi, gerbia gamtą. Tik kamanės ir drugeliai skraido“, – apie Nacionalinio ledyno parko tvarką pasakojo Aidas Baškys.
Lietuvių grupei pavyko ne tik iš tolo pasigėrėti didingo ledyno grožiu, bet ir pasivaikščioti juo. „Laivu perplaukėme ežerą ledyno link. Atplaukus mums ant batų uždėjo alpinistines kates, tiems, kurių avalynė nebuvo tinkama, davė kitą. Mums parodė, kaip reikia eiti, ir visi drauge kopėme. Akivaizdu, kad tai nebuvo sudėtingas maršrutas, nes mūsų gidai strikinėjo labai lengvai, tik mums, stokojantiems patirties tokiuose žygiuose, buvo sunkiau. Trys moterys iš mūsų grupės pusiaukelėje vis dėlto nusprendė grįžti, – pasakojo L. Braknytė ir pridūrė, kad norintys leistis į šį žygį turėjo atitikti tam tikrus sveikatos reikalavimus. – Žygio pabaigoje gidas mums buvo paruošęs staigmeną – improvizuotą barą su ledyno ledukais ir viskiu.“
Ekskursija tarp ledyno properšų šiam nepaprastam žemės kampeliui pridėjo dar daugiau žavesio. „Lindome į properšas. Maniau, kad pasireikš klaustrofobija, bet ten, tarp žemės ir ledyno, buvo gana didelis urvas. Viduje visur bėgo tirpstančio ledo vanduo. Pats ledas susikristalizavęs į tokį kietą guzą, kad jam, regis, saulės spinduliai nė motais“, – pasakojo R. Adomavičiūtė.
Lietuviai tikino nebijoję vaikščioti properšomis, nes jos nebuvo labai didelės, be to, juos lydėjo patyrusi komanda. „Gidas nustebo išgirdęs, jog esame iš Lietuvos. Jis teigė, kad anksčiau lietuvių grupių nebuvo sutikęs ir kad mūsų grupė pirmoji, kuri užkopė ant ledyno bei pasivaikščiojo po juo. Ekskursijos po ledynu nėra dažnos dėl saugumo“, – išskirtine patirtimi džiaugėsi A. Baškys.
Lietuviai pasakojo, kad vaikštinėdami ant ledyno kartais išgirsdavę stiprų ledo traškesį, o po kelių sekundžių ežere pakildavusios bangos – įlūžo dar vienas ledo luitas.
„Dabar ten ankstyvas ruduo, tokiu metų laiku ten dažniausiai lyja ir pučia smarkūs vėjai, bet mums pasisekė su orais – pietaudami ant ledyno galėjome degintis, nebuvo jokio vėjo. Žinoma, vilkėjome pūkines striukes, ten net vasarą būna vos 16-18 laipsnių šilumos. Žiemos taip pat įspūdingos – kelius taip užsninga, jog susisiekimas tampa beveik neįmanomas,“ – apie vietos orus pasakojo L. Braknytė.
Aplankę įspūdinguosius ledynus, odontologai tęsė pažintį su kitokia Argentina. Tokia, kur čirška skaniausi pasaulyje kepsniai, geriamas argentinietiškas vynas ir žolelių gėrimas matė, o aukštaūgiai kaubojai, vadinami „gaučais“, lekia ant savo žirgų per neaprėpiamas lygumas.
„Žmonės šiuose kraštuose gyvena ūkininkaudami. Valdžia duoda žemės su sąlyga, jog ji bus naudojama bent 30 metų. Mažiausios rančos plotas prasideda nuo 30 tūkstančių hektarų, bet yra tokių, kurių plotas siekia net 100. Šiuose plotuose žmonės augina labai daug karvių ir avių, o paštą gyventojams skraidina malūnsparniai (namų stogai sunumeruoti), nes tarp ūkių yra labai dideli atstumai. Neateisi pas kaimyną kavos atsigerti – toks specifinis jų gyvenimo būdas. Ir mums pabendrauti su vietiniais tuose Argentinos kraštuose buvo sunku – vien tik karvės ir avys.
Ranča, kurioje mes lankėmės, priklausė kroatui, kuris su žmona ją įsigijo maždaug prieš 150 metų. Dabar ją valdo jų anūkai. Ūkyje stebėjome, kaip gaučas kerpa avis. Gaučai – darbo rankos, šeimininkų ten nebūna, jie turbūt Maldyvuose šildosi“, – apie specifinį vietinių gyvenimo būdą pasakojo R. Adomavičiūtė.
El Kalafatės mieste sutikti žmonės lietuviams paliko labai gerą įspūdį. „Argentiniečiai labai mandagūs, geranoriški, angliškai nekalba, bet ispaniškai – puikiai. Universaliausia – gestų kalba susikalbėdavome be vargo, – pasakojo A. Baškys ir pridūrė, kad visas miestas puikiai pritaikytas turistams. – Viešbučiai puikūs, amerikietiško tipo, su milžiniškomis lovomis. Tai kurortinis miestelis, kuriame nemažai kavinių, visur žydi gėlės ir kvepia levandos.“
Pasak lietuvių, Argentinoje nėra brangu, Čilėje vos brangiau, o Urugvajuje – brangiausia. „Argentinoje atsivalgėme mėsos. Tikrai geros mėsos, tokios, kuri pas mus labai brangi. Porcijos ten milžiniškos, vienos užtenka keturiems žmonėms, bet kol tai perpratome, kiekvienas užsisakydavome atskirą porciją ir, žinoma, neįveikdavome. Mėsos jie valgo išties daug, o daržovių – labai mažai. Norintys daržovių jų turi užsisakyti atskirai,“ – apie argentiniečių valgymo įpročius kalbėjo L. Braknytė.
Iš Argentinos lietuvių grupė keliavo į Patagonijos regioną Čilėje. Jis atrodo visai kitaip nei Argentinoje – daug ežerų, daug pumų, guanakų, šarvuočių, lapių – gamta įspūdinga, bet ledyno ten nėra. Aukšti fjordus supantys kalnai, iš lėto tirpstantys į kalnų ežerus ledynai, Magelano sąsiauris ir už horizonto plytinti Antarktida. Gamtos Čilės pietuose daug, o žmonių mažai – dviejų Lietuvų dydžio plote jų gyvena tiek, kiek vienoje Klaipėdoje.
„Čilės pietuose labai daug ežerų, bet juose maudytis draudžiama, be to, labai šalta. Matėme vietinius, žvejojančius upėse, keli jų ten ir maudėsi, nors oro temperatūra nesiekė 10 laipsnių šilumos. Galime tik įsivaizduoti, kokios temperatūros buvo upės vanduo,“ – apie regiono taisykles ir klimatą pasakojo L. Braknytė.
Šis regionas, primenantis pasaulio galą, yra stipriai nukentėjęs nuo neatsargios žmogaus rankos, todėl imtasi griežčiausių saugumo priemonių. „Ten net tualetų nėra. Gamta itin saugoma, nes jau yra nukentėjusi per kelis nelaimingus atsitikimus. Netoliese esančiame kempinge švedų stovyklautojas užsikūrė laužą, o dėl didelio vėjo liepsna žaibiškai pasklido – išdegė tūkstančiai hektarų miško, – sakė R. Adomavičiūtė. – Švedų turistas atsipirko menka baudele ir neteko teisės sugrįžti į Čilę. Matyti, kad vietiniams tikrai skauda tai prisiminti.“
Čilėje, pačiame piečiausiame krašte, važiuodami palei Ramųjį vandenyną lietuviai stebėjosi labai šalta vandens temperatūra. „Ten neįmanoma maudytis, nes vandens temperatūra 14 laipsnių šilumos – jokio kurortinio gyvenimo. Visai kitokia situacija Čilės centrinėje dalyje esančiame Valparaiso miestelyje. Tai tarsi didelis Užupis – labai gražus spalvingas miestelis, kuriame mūsų viešnagės metu termometro stulpelis rodė 25 laipsnius šilumos,“ – pasakojo A. Baškys.
„Ramiojo vandenyno brangakmeniu“ vadinamas kolonijinis miestas taip pat įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Kasmet į šį miestą atvyksta tūkstančiai turistų, norinčių pasivaikščioti siauromis akmenimis grįstomis gatvelėmis bei pasivažinėti po kalvas funikulieriais. Dabar šis miestas smarkiai priklausomas nuo turizmo.
Paskutiniame kelionės taške – Urugvajuje lietuviai neužsibuvo. Nepaisant to, kad šalis, kurioje daugiau Europos nei Pietų Amerikos, kainos milžiniškos, tautiečiams ji paliko gerą įspūdį. Po kelių dienų viešnagės Urugvajuje laukė skrydis į Buenos Aires, o iš ten – namo.