Mokytojų problema
Afganistanas susiduria su švietimo problema. Uždraudę mokytis vyresnio amžiaus mergaitėms, privalėjo atsisakyti ir mokytojų. Didelė jų dalis neteko darbo bei pajamų. Pasikeitus valdžiai, likę mokytojai taip pat negavo atlyginimo net pusę metų. Normalu – šalies finansus JAV įšaldė, tai kaip jiems susitvarkyti. Šiuo metu, nuvertėjant afganiui, mokytojų atlyginimai yra minimalūs ir nepatenkina bazinių poreikių.
Ankščiau gaudavo atlyginimą afganiais, kuris siekdavo apie 70 JAV dolerių, dabar gauna tik apie 60 JAV dolerių. Dėl to mokytojai ir toliau išeina iš darbo, ieško pelningesnės veiklos.
Kol Afganistanas bus žlugdomas sankcijų ir didžiųjų šalių spaudžiamos įtakos jas įsileisti, tol jam bus sunku atsitiesti, kentės paprasti žmonės.
Ar jūs esate kada nors parvykę iš turgaus karieta? Turbūt ne, o afganistaniečiai gali. Tai kas karališkiau gyvena? Na, juokinga, bet ir graudu. Vaikščioju Herato gatvėmis bei stebiuosi. Nors miestas ir moderniausias šalyje, atrodo, kad čia laikas yra sustojęs. Žmonės, kurie apsiperka turguje, namo su nešuliais gali parvykti su karieta. Keletas euro centų ir arkliukas siauromis gatvėmis juos parveža namo.
Senasis Korano skaitymas
Gatvėmis vaikščiojau apsuptas kelių mergaičių. Iš pradžių jos elgėsi normaliai, tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjo mane stebinti – tapo įžūlios, netgi bandė kišenvagiauti. Kišo ranką į mano kišenę ir bandė ištraukti, ką turiu. Net mano naujoji gidė buvo nustebusi, kaip negražiai jos pasielgė. Čia jau ne išmaldos prašinėjimas, o bandymas vogti, kas labai retai pasitaiko islamo valstybėse.
Nepaisydamas to, einu į labai dvasingą vietą – islamo mečetę ir mokyklą, kurioje vaikai mokosi skaityti Koraną.
Mokytojas man sako – ateik čia. Priėjau. Sako, sėskis, nori išgirsti, kaip skaito senąjį Koraną? Buvau kiek skeptiškas, galvojau, paskaitys knygą persiškai, nieko nesuprasiu, bet sutikau. Pasiklausęs angelo balsu išdainuotos giesmės, likau sužavėtas. Tai buvo vadinama senuoju Korano skaitymu.
Vaikštau po nuostabią Jami šventyklą, kuri pastatyta ant svarbių, istoriškai religinių vietų. Čia XVII a. stovėjo Zoroastriečių šventykla, paversta į mečetę. 1100 m. šventykla buvo visiškai sugriauta žemės drebėjimo, vėliau pilnai atstatyta. Gal ir sutapimas, bet prieš 6 mėnesius čia vėl vyko 6,3 balų žemės drebėjimas.
Šventyklos stipriai neapgadino – apgriovė tik kelis bokštus, tačiau žmonių žuvo apie 2500. Vėliau lankausi dirbtuvėse. Čia galima pamatyti, kaip gaminamos šios nuostabių raštų dekoracijos remontuojamiems bokštams.
Karo muziejus
Lankausi muziejuje, kuriame eksponuojama karo su Sovietų Sąjunga technika. Per Antrąjį pasaulinį karą Afganistanas išliko neutralus. 1947 metais susikūrus Pakistanui, paaštrėjo ten gyvenančių afganų puštūnų genčių problema (Afganistanas nepripažino pagal Durando liniją nustatytos sienos su Pakistanu). Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga pradėjo skleisti čia savo įtaką. Chanas, remdamasis daugiausia SSRS ekonomine ir karine pagalba, ėmėsi moderninti šalį.
1977 m. išrinktas naujas prezidentas siekė sumažinti Afganistano priklausomybę nuo SSRS ir plėtė ryšius islamiškose valstybėse. Tai nepatiko SSRS, kuri per 20 metų čia investavo apie 1 mlrd. dolerių, nors ir daug daugiau kartų išsrėbė išteklių.
Buvo nužudytas Afganistano prezidentas ir prasidėjo kelerius metus trunkanti suirutė bei kovos tarp Afganistano etninių grupių dėl valdžios. Taip sakant, buvo vykdoma taktika – skaldyk ir valdyk. Rusai nusprendė, kad pats laikas įsiveržti į šalį, kai ji silpna, neturinti centrinės valdžios bei susiskaldžiusi.
1979 m. pradėjo karą, tačiau modžahedai buvo aršūs ir rusų įsiveržimas dar labiau paaštrino kovas. Po 9 metų Sovietų Sąjunga išvedė savo kariuomenę nieko nepešusi. Visgi dar apie 5 metus vyko konfliktai tarp etninių grupių bei kovos dėl valdžios, kol 1994 m. susikūrė Talibanas. 2001 m. viduryje talibai kontroliavo jau apie 90 proc. teritorijos.
Vaikščiodamas po karo muziejų, bendravau su minų specialistu, kuris stovi dešinėje. Maloniai įsikalbėjome. Vėliau mane užkalbino Talibano valdžios atstovas, stovintis kairėje. Paklausė, iš kur esu. Atsakiau, kad Lietuvos, Europos Sąjungos. Mane pasveikino atvykus ir standartiškai užtikrino, kad Afganistane šiuo metu saugu. Nebėra nei susišaudymų, nei savižudžių sprogdintojų, kurių čia buvo tūkstančiai.
Manęs paklausė, ką manau apie Talibaną, ir kaip juos pristato mano žiniasklaida. Sakau, nepykite, bet jus pateikia tikrai, atsiprašant, „šūdinai“. Kad esate teroristai, laikote moteris be teisių ir taip toliau. Atsakė, kad jų tradicijos labai svarbios, ir kas Vakarų žiniasklaidai atrodo keistai, čia yra normalu, o moterys jaučiasi gerai.
Paklausiau, kada sumažės ginkluotų talibų gatvėse. Pasakė, kad ramesnėse vietovėse po truputį mažėja. Palinkėjo geros, saugios kelionės ir pažinti Afganistaną. Galiu pasakyti, buvo įdomus pokalbis. Ne kasdien gali padiskutuoti su aukšto lygio talibu.
Pokalbį su talibu ir mano gidės pasakojimus apie moteris galite išgirsti filme.
Daugiau įspūdžių rasite „Instagram“, „Facebook“ ir „Youtube“ platformose.
