Šiame straipsnyje – 5 įdomiausios Peru vietos istorijos mėgėjui ir praktiniai patarimai, kaip jas pamatyti „geriausioje šviesoje“.
Maču Pikču
Tai, be abejo, garsiausias archeologinis objektas ne tik Peru, bet ir visoje Lotynų Amerikoje. Apie šį kažkada prarastą inkų miestą žino kiekvienas, kuris nors kažką apskritai yra girdėjęs apie Peru. Keliautojus žavi ne tik senojo miesto architektūra – namai, šventyklos ir aikštės, bet turbūt labiausiai – panoraminis miesto vaizdas aukštai kalnuose, su griuvėsius supančiais įdomios formos kalnais (sakoma, kad už Maču Pikču stūksanti kalnų grupė primena gulinčio indėno profilį) ir juos juosiančiu upės kaspinu.
Maču Pikču dažnai vadinamas „prarastuoju miestu“, kadangi ilgus šimtmečius išliko nuslėptas nuo Peru teritoriją užėmusių ispanų, ir europiečiams tapo „atrastas“ vos prieš šimtą metų, kai amerikiečių mokslininkas Hiram Bingham aptiko jį, ieškodamas kelio į kitą miestą – Vilkabambą, į kurią esą, buvo pasitraukę inkų vadai, slėpdamiesi nuo kraštą užėmusių atėjūnų.
Praktinis patarimas. Rekomenduočiau vykti į Maču Pikču anksti ryte, kai tik atidaroma teritorija turistams (6 val. ryto) ir būti ten kiek įmanoma ilgiau. Kad tai padarytumėte, reikia atvykti į Maču Pikču kalno apačioje esantį Agvas Kalientes miestelį iš vakaro ir pernakvojus vykti į Maču Pikču pirmais autobusais (arba kopti į kalną pėsčiomis – tačiau tuo atveju tektų pradėti apie 4 val. nakties). Taip pat rekomenduoju iš anksto nusipirkti Maču Pikču bilietą su galimybe kopti į vieną iš šalia esančių kalnų – Vaina Pikču arba Maču Pikču. Iš jų atsiveria dar įdomesnis vaizdas į Maču Pikču teritoriją.
Saksaivuomen šventyklos griuvėsiai
Kai kalbama apie inkų gebėjimus architektūros srityje, pavyzdžiu dažniausiai rodomos šios zigzagu išdėstytos sienos. Kiekvienas akmuo, įtvirtintas Saksaivuomen (Sacsayhuaman) sienoje (šventykla pastatyta Kusko miesto pakraštyje), sveria bent kelias tonas, o kai kurie – net ir du šimtus tonų! Ir jie visi preciziškai sukelti vienas ant kito, nušlifuoti ir sujungti taip, kad net popieriaus lapo į tarpą neįkištum. Galėsite spėlioti, kaip inkams pavyko tai padaryti, kai jie neturėjo nei geležies, nei rato, taip pat nenaudojo ir jokios jungiamosios medžiagos akmenims sutvirtinti (cemento ar pan.).
Vieni tiki, kad Saksaivuomen sienas pastatė ateiviai ar kitos nežemiškos kultūros. O kiti bando įminti šios statybos technologijos paslaptis. Tam pasitarnaus ir apsilankymas Kusko meste esančiame Korikančos (Saulės šventyklos) muziejuje – ten eksponuojami Saksaivuomen šventyklos statybiniai akmenys, kurie puikiai parodo, kad jie buvo sujungti „dviejų lyčių principu“. Tai yra, vienas akmuo turėjo išskobtą angą, o kitas – atitinkamo dydžio ir formos išsikišimą, ir taip lego principu akmenys būdavo jungiami į vieną statinį, kuris atlaikydavo ir drebėjimus, ir audras. Saksaivuomen šventyklos griuvėsiai – geriausias inkų architektūros ir išmonės pavyzdys.
Praktinis patarimas. Atvykti čia arba anksti ryte (8-9 val.), arba dar geriau – į dienos pabaigą (apie 16 val.), kai dauguma turistinių autobusų dar neatvažiavę, arba jau išvykę kitur. Tuomet iš tiesų turėsite galimybę prisiglausti prie šių istorinių sienų ir „pamedituoti“ čia tyloje.
Takilės sala (Titikakos ežeras)
Istorijos mėgėjui turėtų būti įdomios ne tik akmeninės sienos, bet ir gyvoji kultūra, menanti šimtametes tradicijas. Takilės sala Titikakos ežere – vienas iš tokių pavyzdžių. Salos gyventojai iki šiol dėvi tradiciniais drabužiais: moterys – pūstus daugiasluoksnius sijonus ir skaras su bumbulais kampuose, vyrai – žmonų nuaustas juostas ir pačių nusimegztas įvairiaspalves kepures (taip, taip, šioje saloje mezgimas – vyrų reikalas!). Kiekvienas aprangos elementas turi savo prasmę ir komunikuoja apie žmogaus socialinį statusą (ar moteris ištekėjusi ar ne, ar vyras jau vedęs, ar priklauso kaimo tarybai ir t.t.).
Taip pat Takilės sala – bene vienintelė Peru bendruomenė, kuri iki šiol vadovaujasi visais inkų įstatymais ir valdymo sistema. Sala padalinta į keturias dalis (beje, inkų imperija vadinosi „Tavantisujumi“ – keturių dalių valstybė). Kiekviena iš keturių teritorijų renka savo vadovą, ir jie visi keturi priklauso aukščiausiai bendruomenės tarybai, kurioje sprendžiami visi salos reikalai. Pagrindiniai darbai atliekami bendrai (deleguojant iš kiekvieno „ketvirčio“ savo atstovus), o iš turizmo gaunamos pajamos skiriamos salos infrastruktūrai gerinti (taisyti irigacijos sistemas ir pan.). Beje, nė vienas salos gyventojas net gi negali priimti turistų nakvoti į savo trobą bei vyresniųjų pritarimo. Mat atvykusius į salą turistus pasitinka salos vadovai ir nurodo, kur jam reikės nakvoti, kadangi yra sudaryta „eilė“ – jeigu vakar turistus priėmė Chuanas ir gavo iš to pajamų, tai šiandien Rodrigo eilė.
Praktinis patarimas. Jeigu įmanoma – atvykti čia ne su turistine ekskursija, o su „maršrutiniu“ laivu, kuriuo keliauja vietiniai gyventojai, ir likti Takilėje bent vienai nakčiai. Tuomet pamatysite ne tik pagrindinėje aikštėje mezgančius Takilės vyrus ar verpiančias moteris, bet ir jaunuolius tradiciniais apdarais, žaidžiančius futbolą mokyklos kieme, jau vakare, nuslūgus karščiui.
Naskos linijos
Naskos slėnyje, kur beveik niekuomet nelyja, senovinės Peru kultūros (dar senesnės nei inkai) išraižė dykumą įvairiausiomis figūromis – čia galima rasti ir vorą, ir kolibrį, kondorą, beždžionę ar lapę. Figūros matyti šiek tiek pakilus nuo lygaus slėnio paviršiaus – iš aplinkinių kalvų, o šiais laikais – ir nuo apžvalgos bokštelių ar skrendant nedideliu lėktuvu.
Istorikai bei mokslininkai iki šiol nesutaria, kam reikėjo tiek vargti ir „puošti“ dykumą įvairiais atvaizdais (figūros dažniausiai būdavo išgaunamos nugremžiant dykumos paviršių – tokiu būdu tarp linijos ir fono susidarydavo spalvų kontrastas). Vieni teigia, kad tai astronominis kalendorius, kiti – kad tai ženklai Naskos dievams, tikintis sulaukti lietaus, kurio taip trūko šiai žemdirbių tautai.
Praktinis patarimas. Galite pamatyti šias linijas iš įvairių apžvalgos bokštelių. Tačiau geriausiai jų apimtis suvoksite, pakilę virš šių linijų mažu lėktuvu. Deja, čia turistinio srauto išvengti nepavyks – nuo pat ryto Naskos oro uostą užplūsta turistų srautai, iš anksto nusipirkusių skrydį virš linijų. Avialinijų darbuotojai sudaro eilę, kada ir kokiu lėktuvu skrisite. Tačiau pirkdami skrydį turizmo agentūroje būtinai paklauskite koks bus lėktuvas (venkite tokių, kurie turi tris sėdynių eiles, kadangi sėdintys vidurinėje eilėje turi galimybę žiūrėti ne į Naskos, o į savo kaimyno iš priekio nugaros linijas).
Kuskas
Kuskas buvo inkų imperijos sostinė, kurią patys inkai vadino „pasaulio bamba“ (būtent tai ir reiškia Kusko pavadinimas). Šis miestas – turbūt pats žaviausias Pietų Amerikoje, kadangi antro tokio nėra: čia puikiai dera imperinė inkų ir kolonijinė ispanų architektūra. Inkai statė vieno aukšto pastatus iš milžiniškų akmens blokų, o ispanai šiuo mūru pasinaudojo kaip pastato „pamatu“ ir ant viršaus pristatė dar po du ar tris aukštus. Dideli, iki duonos kepalo glotnumo nugludinti, inkų akmenys ir virš jų suręsti balti mūrai, kad ir keista, vis dėl to atrodo harmoningai.
Kiekviena Kusko gatvė pasakoja istoriją. Vienur buvo inkų valdovų rūmai, kitur – šventyklos ar „mergelių namai“ (kažkas panašaus į dabartinius vienuolynus), dar kitoje aikštėje vyko šventės arba čia ispanai nubaudė ir ketvirčiavo inkų sukilimo vadovą (jau ispanų valdymo laikais). Šlovę ir kraują mena Kusko gatvės.
Tačiau įdomiausia čia klaidžioti siauromis miesto gatvėmis, lipant tai į kalną, tai žemyn (Kuskas, kaip ir viskas kas gražiausia Peru, įkurtas kalnuose).
Praktinis patarimas. Praleiskite čia kuo daugiau laiko. 3 nakvynės turbūt yra minimalu, kad spėtumėte pajausti šio miesto dvasią ir pasimėgauti ja. Skirkite laiko pasivaikščiojimams be jokio plano. Jeigu jūsų mitybos principai leidžia, paragaukite jūros kiaulytės ir „pisco sour“ (tradicinis kokteilis iš vynuogių degtinės, citrinų sulčių ir plakto kiaušinio baltymo).
