Pirmoji mūsų nakvynės ne traukinyje vieta – Listvenkos kurortas prie Baikalo. Tai gal ir ne vienintelė Sibiro gyvenvietė, kuriai akivaizdžiai trūksta žemės, bet tikrai viena iš nedaugelio. Iki Irkutsko hidroelektrinės statybos abipus paežeriu besidriekiančios miestelio gatvės buvo po eilę namų.
Tačiau užtvenkus Angaros upę, ant kurios stovi Irkutsko HE, Baikalo vandenas lygis pakilo metru ir žemutinė Listvenkos namų eilė buvo apsemta. Namai Listvenkoje lipa vienas ant kito, žmonės taip pat. Vos 1700 gyventojų turintis miestelis, informacinių leidinių duomenimis, vasaromis kasdien sulaukia 5 000 turistų. Į Listvenka turbūt susigrūda visi, kas atvažiuoja iki Irkutsko, nes tai greičiausiai ir paprasčiausiai iš šio didmiesčio pasiekiama Baikalo ežero pakrantė.
Didžiausias pagal tūrį gėlo vandens telkinys pasaulyje Baikalo ežeras stipriai veikia apylinkių klimatą, tiesa, nedideliu atstumu. Už keliasdešimt kilometrų nuo ežero esančiame Irkutske liepos mėnesį dienos temperatūra būna +25-30, gruodžio – 20-25 laipsniai šalčio. Tuo tarpu Baikalo pakrantėje liepą temperatūra būna +15-18, gruodį – 12-15 laipsnių šalčio.
Mes iš Irkutsko išvažiavome kepinant alinančiam karščiui, o Listvenkoje buvo tikrai vėsu. Besimaudančių ežere tik vienas kitas. Vienas iš Irkutsko taksistų aiškino, kad Listvenkoje apskritai maudosi tik tie, kas prieš tai išgeria stiklinę degtinės. Bet galima maudytis ir be degtinės, mano bendrakeleiviai murktelėję į šaltą ežerą tai įrodė.
Listvenkoje nirome į kinų minią, paskui jie savo garsiu rėksmingu šnekėjimu bei apskritai vien dėl to, kad jų tiek daug, erzino ir Olchone, Chabarovske, Vladivostoke. Baikalo muziejuje Listvenkoje buvome pakviesti į povandeninio laivo imitaciją. Vienoje laivo pusėje kinai, kitoje – suprantantys rusiškai. Abi grupes lydėjo dirbo muziejininkės, pasakojo, į kurį iliuminatorių žiūrėti ir ką ten matome. Tiksliau manau, kad taip pasakojo, nes brandaus amžiaus kinai nuolat garsiai burbuliavo, rėkavo ir neklausė savo muziejininkės prašymų nors trumpam užsičiaupti. Labai jau jautėsi jų rasės viršenybė prieš mus, vietinius rusus (manau, kad jiems visi, kas ne kinai – rusai).
Naikinome omulius
Listvenkoje jautėme pareigą įsisavinti kiek įmanoma daugiau omulių. Baikalo omulis – endeminė, tik šiame ežere gyvenanti lašišinė žuvis. Tiesa, Arkties vandenyne gyvena Arkties omulis, tačiau abu omuliai priskiriami skirtingiems porūšiams.
Omulis turistams, atvykusiems prie Baikalo, ne tik maistas. Besaikis omulio valgymas lyg savotiškas užsiantspaudavimas, jog tikrai buvai prie Baikalo. Tas pats kaip maudynės ežere ar Baikalo vandens gėrimas. Šalia Baikalo, Baikalsko mieste, iki 2013-ųjų veikė celiuliozės kombinatas, bet vis dėlto Rusijos valdžia ryžosi uždaryti ežerą teršusią įmonę. Tad dabar nebėra prielaidų ginčams, jog Baikalas, kaip rusai teigia, „švariausias ežeras pasaulyje“. Juk ežero tūris milžiniškas, didesnių miestų šalia jo nėra. Baikalo vanduo skaidrus, tyras kaip šaltinio ir man skanus.
Prieš aštuonerius metus rūkyti omuliai Baikalo apylinkėse kainavo po 2-2,5 lito, per šiuos metus garsioji žuvis gerokai pabrango – be 1,5 euro dabar omulio nenusipirksi. Praktiškai viskas Sibire atpigo, o štai niekšai omuliai pabrango ir, regis, susitraukė, sumažėjo. Tiek pat kiek rūkyti kainuoja ir sūdyti, nedarinėti omuliai. Pastarųjų skonis primena silkės, bet geresnis... Beje, omulių galima įsigyti ir prekybos centruose, tik kaina juose 2-3 kartus didesnė nei turguje ar pas gatvės prekybininkus.
Mes savuosius Listvenkos omulius pirkome iš gatvėje prekiaujančių moteriškių. Kaina – 200 rublių (3 eurai už vienetą). Nuleidžia iki 150. Perkame visus omulius, kiek jos turi – parduoda po 100. Kitą dieną užsukame į Listvenkos turgų – pasirodo 100 rublių už žuvį yra standartinė kaina. Kai kur prekiauja ir rūkytomis golomenkomis, tai unikalios žuvys, kurių 30 proc. kūno masės sudaro riebalai ir kurios gali gyventi tokiame gylyje, kur vandens slėgis suglamžo net plieną. Už dviejų degtukų dydžio golomenką prašoma bent poros eurų. Parduodamos ir kiek didesnės rūkytos žuvelės, bet kuo didesnė golomenka, tuo ji brangesnė. Mano supratimu, galomenkos kainos ir masės santykis panašus kaip juodųjų ikrų, tik kad ikrų vienetais nepardavinėja.
Irkutske mums pasakojo, kad omulių niekur negausime – neva juos žvejoti uždrausta. Kelis kartus tą pačią žinią girdėjome. Gali būti, kad tiesos tame yra, nes omuliai man pasirodė mažiau kokybiški, mažiau skanūs nei buvo prieš aštuonerius metus, o Olchono saloje ir šios žuvies prekybos vietų nėra daug. Gal, sakau, prekiauja anksčiau sugaudytais omuliais – prišaldė tonas, kol žvejyba nebuvo uždrausta. Prekeivių klausėme, ar žuvis šviežia. Kvailai klausėme, kas gi sakys, kad omulis paskutinius mėnesius gyveno šaldiklyje.
Dabar – „ne į temą“. Šalia keltuvų, vežančių ant J. Čerskio uolos, viešieji tualetai. Įėjęs į vidų vos neatlikau gamtinių reikalų neplanuotai per anksti – kabinoje nėra durų, bet tupykla sumontuota taip, kad siekdamas tikslo turi palypėti mažiausiai tris, o gal ir keturis laiptelius. Aukštas lygis! Tiesiogine prasme.
Irkutske yra Biškekas
Listvenkoje praleidome tik parą. Iš jos į Irkutską grįžome „mikriuku“. Bilieto kaina – 120 rublių (mažiau nei 2 eurai). Mokėdami mikriuko vairuotojui prisiminėme, kad važiuodami į priekį kaukaziečiui taksistui už kelionę „žiguliu“ atskaičiavome po 14 eurų. Mikroautobusai maršrutu Listvenka-Irkutskas važiuoja vienas po kito, kelionė jais patogesnė nei „žiguliu“, o kaina skiriasi septynis kartus. Tačiau toks finansinis praradimas kėlė tik šypsenas, kiek beturėtum patirties, vis tiek tenka susitaikyti, kad bent kartą per savaitę „išsidursi“. Žvengėme, kai mikriuko vairuotojas, nuvežęs iki Irkutsko, iš mūsų paprašė dar po 50 rublių (mažiau nei po eurą) papildomo mokesčio už bagažą. Na, garantuoju, jog ir tai buvo žioplo turisto mokestis, bet palikom vairuotojui tuos pinigėlius, tegul bus vyrukui arbatpinigiai.
Planavome iš karto iš Irkutsko išvažiuoti į Olchoną. Tačiau paaiškėjo, kad antroje dienos pusėje tai padaryti yra pakankamai sudėtinga. Iš miesto autobusų stoties į pagrindinę Olchono salos gyvenvietę Chužirą važiuoja vienintelis rytinis autobusas – bilietų į jį nėra kelias dienas į priekį. Autobusų stoties teritorija aptverta tvoromis, į ją, kaip ir į Rusijos geležinkelio stotis, patenkama pro arkinį metalo detektorių. Tiesa, autobusų ir geležinkelių stočių „apsauginiai“ iš esmės skiriasi.
Geležinkelio stotyse, regis, dirba normalūs žmonės, o „autobusinė“ apsauga tokia, nuo kurios norisi pačiam pasiieškoti apsaugos – arba pamėlę, arba randuoti, arba rusiškai sunkiai kalbantys.
Šalia stoties būriais stovi mikriukai. Atrodytų, legalūs, mat su maršrutų užrašais, o ir jų kontoros telefonai viešai skelbiami. Tačiau jų veikla gana specifinė. Prieiname prie vairuotojo, prašome nuvežti į Olchoną. Paaiškina, kad jis išvažiuos gal po pusvalandžio, o gal ir po valandos, galbūt mus veš, bet gal ir ne... Trinamės gana ilgai prie autobusiukų, niekas mums nieko nepaaiškina, bet į Olchoną mikriukai vienas po kito juda be mūsų. Situacija paaiškėja paskambinus ant sienos reklamuojamu telefonu – juo keleiviai registruojami iš anksto. Mes registruojamės į kitos dienos rytinį reisą ir staiga nušvinta, kodėl vairuotojai mums nieko neaiškino – jei koks registruotas keleivis neateina, jie veš ir neregistruotą, kad tik tuščių vietų mikriuke nebūtų. Tačiau, jei prie autobusų besitrinančiam žmogui pasakysi, kad nėra didelė tikimybė, jog jam atsiras vieta, keleivis greičiausiai ir nevaikščios valandų valandomis aplink stotį. Tad geriau tegul potencialus klientas viltingai laukia savo šanso ir dar geriau, kai jis nelabai supranta, ko laukia.
Bevaikštančius aplink mikriukus mus užpelengavo vienas iš netoli budėjusių taksistų – tapome draugeliais. Ir prieš išvažiavimą į Olchoną, ir iš salos grįžus į Irkutską važinėjome jau tik su šiuo savo bičiuliu. Tiesa, vieną rytą jis atsisakė mus vežti – sprendžiant iš balso, vyras buvo žiauriai pagiringas. Irkutske, Chabarovske, Vladivostoke taksi kainos panašios – netrumpas pasivažinėjimas po miestą iki 5 eurų. Trumpesnėms distancijoms užteko ir 2 eurų. Šią sumą dalinant į tris dalis, važinėti taksi neatrodė labai jau didelis išlaidavimas.
Neišvažiavus į Olchoną, teko ieškoti nakvynės Irkutske. Išsinuomojome naujos statybos dviejų kambarių butą. Kaina nakčiai –1800 rublių (beveik 30 eurų). Mus į butą įleido kirgizė. Na, ir vėl norisi grįžti į serialą „Naša Raša“. Moteriškė kalba, panašia į rusų, mums aiškino, kur kas padėta, kaip pasikloti lovas. Pats butas įrengtas pigiuoju būdu – šalia virtuvės kriauklės siena apklijuota plyteles imituojančiu plastiku, kurio dalis nukritusi, unitazas maskatuoja, vienos kitos durys neužsidaro ir t.t. Kirgizų, kaip sako, Irkutske labai daug. Na, ir vizualiai matyti, kad „svečių iš vidurinės Azijos“ netrūksta. Daug tamsesnių žmonių dirba gatvėse, statybose. Matėme statomą namą, ant kurio viršaus stovėjo kokių 15-20 žmonių oranžiniais drabužiais. Ciniškai pajuokavau, kad tiek daug darbininkų nereikia, bet dar rytas, o iki vakaro įvyks natūrali atranka, ploniausi nuskraidys... Irkutske yra prekybos centras „Biškek“. Tad kirgizai visada turi alternatyvas ar žemiečiams lauktuves parvežti iš Biškeko ar iš „Biškeko“... Dar Irkutske yra labai daug tinklinės tvoros – ja apvynioti visi miesto stulpai. Spėju, kad tai padaryta ne todėl, jog stulpai nepabėgtų, bet dėl to, kad jie nebūtų apklijuoti skelbimais.
Per Irkutsko miestą driekiasi žalia linija. Labai gudrus ir patogus išradimas – linija veda pro lankytinus miesto objektus, šalia jų įrengti informaciniai stendai, pakabinti miesto žemėlapiai. Linija labai padeda įvertinti kinų turistų kiekį. Tos linijos mieste prirangyti keli kilometrai – tokio pat ilgio Irkutske ir rėkiančių kinų virtinė. Turizmo informacijos centre dauguma informacinių leidinių rusų ir kinų kalbomis, rečiau – dar ir anglų. Pasiėmiau nemokamai dalinamą knygą apie Irkutską kinų kalba. Paskui savaitę vaidinau šmaikštuolį, kol kuprinėje neskaitant kinų literatūros sukaupiau porą kilogramų brošiūrų, laikraščių, žurnalų ir pan. Kinišką knygą palikau Jakutijoje, Neriungri. Tegul vietiniai galvoja, kad ir jų miestas yra turistinis.