Kelionių žurnalistė Dalia Smagurauskaitė buvo viena pirmųjų, pasinaudojusių galimybe gauti vizą, ir po kelionės Saudo Arabijoje laidoje „Kur varom?“ pasidalijo savo patirtimi itin griežtais įstatymais garsėjančioje šalyje.
– Mažiau nei prieš 90 metų pripažinta Saudo Arabijos valstybė garsėja pasakiškai turtingais gyventojais ir naftos ištekliais. Kokia tau pasirodė ši jauna valstybė?
– Prieš kelionę nežinojau, kaip įsivaizduoti šią šalį, nes visos mano žinios apie ją buvo apipintos mitais. Palyginti su kitomis arabų šalimis, Saudo Arabija man pasirodė labai turtinga ir rami šalis, kurioje niekas nesikabinėja prie vos kelių turistų. Žmonės ramūs, uždari ir to priežastys gali būti šalyje galiojančios itin griežtos taisyklės.
– Saudo Arabija – itin konservatyvi musulmoniška valstybė – rugsėjo mėnesį paskelbė, kad pirmą kartą pradės išduoti turistines vizas. Ar dabar lengva gauti vizą? Kiek kainuoja skrydžių bilietai?
– Gauti vizą dabar lengva: tereikia užpildyti elektroninę paraišką, sumokėti, rodos, 170 dolerių ir per kelias dienas ją gausite. Aš kelionę planavau kelis mėnesius ir iš pradžių maniau, kad ten nuskristi bus labai brangu, bet, gerai paieškojusi tiek europietiškų, tiek Saudo Arabijos pigių oro linijų skrydžių, už 350 eurų nusipirkau bilietus į abi puses.
– Saudo Arabijoje galioja griežti įstatymai daugeliui viešojo gyvenimo sričių. Visai neseniai priimtas įstatymas, leidžiantis vyrams ir moterims restoranuose ir kavinėse naudotis tuo pačiu įėjimu. Vis dėlto „vyriškos globos“ sistemos toliau išlieka daugelyje sričių. Kas tave labiausiai stebino? Kokių keisčiausių taisyklių teko išgirsti?
– Mano viešnagės metu skirtingi įėjimai į bankus, ligonines, restoranus, kavines vis dar egzistavo. Būtent lyčių segmentavimas man labiausiai krito į akis. Maitinimo įstaigų fasaduose būdavo dvejos durys: vienos, skirtos vyrams, kitos – moterims su vaikais. Pro moterims skirtus įėjimus gali eiti ir vyrai, tačiau moterys po vyrų – jokiu būdu.
Šiuo metu moterys jau ir vienos gali vaikštinėti po parduotuves, kavines, bet anksčiau net į tokias vietas jas turėdavo lydėti vyras. Vis dėlto vienų moterų kavinėse nemačiau, beje, pamatyti labai sunku, nes šeimos skyriuje kiekvienas staliukas uždengiamas užuolaidomis. Dėl šios priežasties negali žinoti, kas ten valgo. Užuolaidos greičiausiai reikalingos tam, kad moterys galėtų pasislėpusios nuo kitų akių nusiimti veido uždangalą ir ramiai valgyti.
Prieš porą metų moterims toje šalyje net vairuoti nebuvo leidžiama. Dabar jos gali tai daryti, pati mačiau ne vieną moterį kelyje. Mano gidas pasakojo, kad jo žmona taip pat vairuoja. Gatvėje pamatęs vairuojančią moterį jis juokavo: „O čia galėtų būti ir mano žmona, bet vis tiek neatpažinsiu, juk veidas uždengtas.“ Tokie tie vietinių juokeliai...
Džedoje, antrame pagal dydį mieste, yra keturios vairavimo mokyklos, o gyventojų – keli milijonai, todėl šiuo metu labai trūksta moterims skirtų vairavimo mokyklų, nes jos, be abejo, yra kitokios nei vyrų.
Įdomu tai, kad moterys net negalėdamos vairuoti visada galėjo nusipirkti automobilį, bet privalėjo turėti vairuotoją.
Taip pat moterims dabar jau leidžiama išsiskirti ir gauti vaikų globą.
– Ar tokioje šalyje, kurioje moterų teisės vis dar gana smarkiai ribojamos, nekilo problemų vienai keliaujančiai užsienietei? Kaip su tavimi bendravo vietiniai?
– Aš į Saudo Arabiją keliavau gavusi kvietimą iš jų žiniasklaidos ministerijos. Tai galbūt turėjo įtakos ir jų požiūriui į mane, kaip į keliaujančią moterį. Vietiniai yra kuklūs, nėra pratę matyti užsieniečių, bet kai kurie prieidavo pasisveikinti. Vaikščiodama po miestą be palydovų nesulaukiau piktų žvilgsnių dėl to, jog nedėviu skaros.
– Minėjai, kad užsieniečiai, atvykę dirbti į šią šalį, gyvena aptvertuose rajonuose. Kodėl jie taip atskirti?
– Taip, užsieniečiai gyvena aukštomis tvoromis aptvertuose rajonuose toliau nuo miesto centro. Tai – tarsi auksinis kalėjimas, kuriame vakariečiai gali gyventi laisviau. Prie įvažiavimų į tokias gyvenvietes įrengti apsaugos postai, o Saudo Arabijos gyventojai negali patekti į tuos rajonus.
Juose gyvena naftos kompanijose dirbantys užsieniečiai. Uždarose teritorijose yra visko, ko jiems reikia iš Vakarų pasaulio, o tai reiškia, kad ten švenčiamos Kalėdos, geriamas alkoholis, kas Saudo Arabijoje draudžiama, veikia įvairios kavinės, parduotuvės. Anksčiau šioje šalyje buvo draudžiama ir muzika, o uždaruose rajonuose jos buvo galima klausytis.
– Ar teko bendrauti su vietinėmis moterimis? Kaip jos vertina savo padėtį?
– Saudo Arabijos gyventojams dar nelabai gerai sekasi kalbėti angliškai, bet su keliomis moterimis pavyko pabendrauti. Jos pripažįsta, kad per paskutinius dvejus metus vykdomų reformų nauda tikrai jaučiama, ir tuo labai džiaugiasi. Ypač džiaugiasi galimybe vairuoti, nes tai suteikė tikrai daugiau laisvės. Anksčiau be vyro leidimo jos negalėjo išvykti į užsienį, neturėjo pasų. Dabar moterys gali ir keliauti.
– Savaitraščio „The Economist“ duomenimis, šalis yra devinta nuo galo pagal demokratijos indeksą. Naujasis sosto įpėdinis Mohammadas bin Salmanas deklaruoja liberalesnį požiūrį į žmogaus teises. Ar tai tikrai jaučiama, ar yra tik skambūs žodžiai?
– Šalies valdžia pastebėjo, kad jų kraštiečiai keliauja į užsienį ir ten išleidžia labai labai daug pinigų. Man atrodo, kad tai lėmė visą tą laisvėjimą. Norima, kad šalies gyventojai pinigus leistų savo tėvynėje. Ministerijos atstovai mums pasakojo apie milžinišką projektą – pramogų parką, kuris bus pastatytas iki 2030 metų. Dykumoje įgyvendinamas projektas užims daugiau nei 300 kvadratinių kilometrų. Ten bus vandens parkų, koncertų salių, „Formulės 1“ trasa ir daugybė kitų pramogų.
Mieste gausu statybų, vienas po kito dygsta modernūs pastatai, ir šiuo metu Saudo Arabijos gyventojai turistams nori parodyti būtent naująją savo pusę. Galbūt nori atrodyti vakarietiškesni. Jie daro viską, kad tik nušluostytų nosį Dubajui. Kai mums pristatė tą didįjį projektą, sakė, kad jų amerikietiški kalneliai bus aukštesni nei Dubajuje. Kitas kurortinio miesto projektas, kuris bus vystomas pakrantėje prie Džedos, irgi, sakė, bus geresnis negu Dubajuje. Labai jaučiamas noras visus perspjauti.
Visa tai daroma tam, kad vietiniai nevyktų pramogauti į JAE, Bahreiną ir kitas netoliese esančias šalis, o pinigus leistų savo šalyje. Princas, kuris inicijuoja tuos pokyčius, yra studijavęs užsienyje, matęs pasaulio, nors moterų teisės per dvejus reformų metus tikrai dar nepavijo Vakarų.
– Aš užsieniečiai gali laisvai keliauti po šalį? Kokios taisyklės galioja turistams?
– Dabar ten keliaujančioms moterims nereikia dengtis plaukų ar vilkėti abajos, nors prieš kelerius metus to buvo reikalaujama ir iš užsieniečių. Šalyje jaučiausi ramiai, išskyrus tada, kai dar oro uoste buvo tikrinama mano fotokamera. Jeigu mano technika būtų buvusi labai profesionali, greičiausiai jiems tai nebūtų patikę, nes būčiau galėjusi nufotografuoti kažką, ko jie nenori rodyti. Manęs nuolat klausinėjo, ar aš nieko nefilmuoju, nors niekada nepasakė, kad to daryti negalima. Cenzūra dar tikrai egzistuoja.
Mano bičiulis italas dar iki visų reformų gyveno Saudo Arabijoje. Jį buvo suėmę už tai, kad fotografavo kažkokius istorinius objektus. Esu girdėjusi, kad šalia Rijado esančioje senojoje sostinėje, saugomoje UNESCO, negalima fotografuoti tam tikra kryptimi, nes ta kryptimi stovi karaliaus rūmai. Gali būti, kad tai mitas, bet greičiausiai tokios taisyklės galiojo iki 2017–2018 metų. Visa tai, ką norėjau, aš fotografavau, tik paklausdavau, ar galiu tai daryti.
– Ar ten brangu keliauti?
– Tiems, kurie norėtų keliauti po visą šalį, tikrai reikėtų nuomotis automobilį. Nuomos kainos panašios kaip Europoje, bet norint ten vairuoti būtina turėti Tarptautinį vairuotojo pažymėjimą. Tiek viešbučių, tiek maisto kainos panašios kaip ir Vilniuje. Tiesa, prekybos centre mano dėmesį atkreipė morkų kaina – kilogramas jų kainuoja 2,50 Eur. Manau, jas galima vadinti prabangos preke.
Visą pokalbį rasite laidos „Kur varom?“ įraše.