Šįmet turėjau daug įvairių kelionių po skirtingus pasaulio kontinentus, skridau kas antrą savaitę tiek pigių skrydžių avialinijomis, tiek patenkančiomis į geriausiųjų penketuką pasaulyje. Tačiau iki šiol gyvenime nebuvau bandęs griežčiausiomis laikomų „Saudi Arabia“ avialinijų.
Ieškodamas patraukliausių variantų atostogoms Indonezijoje, radau fantastišką kainos pasiūlymą skrydžiui verslo klase už ekonominės kainą, todėl pagalvojau, kad verta išbandyti, ką gali pasiūlyti ši aviakompanija.
Vėliau sužinojau, kad Saudo Arabija siekia tapti patraukliais vartais į Azijos šalis ir tikisi, kad vis daugiau europiečių per kelis šios milžiniškos šalies oro uostus skris atostogų į Rytus. Mano skrydžiai prasidėjo Turkijoje, Stambule. Iš čia per 4 valandas nuskridau į Džido oro uostą, o iš ten – į Indoneziją. Gerai, kad prieš skrydį pasidomėjau „Saudi Arabia“ avialinijų taisyklėmis. Dėl religinių priežasčių moterys, norinčios skristi aviakompanijos lėktuvais, privalo beveik maksimaliai prisidengti savo kūną. Vyrams taisyklių gerokai mažiau – negalima dėvėti šortų ir apnuoginti kūno. Kompanija pasilieka teisę į lėktuvus neįleisti keleivių, kurie nepaiso aprangos kodo.
Šios avialinijos – „sausos“. Tai reiškia, kad jose niekada negalite įsigyti bei vartoti jokių alkoholinių gėrimų. Pageidaujate putojančio vyno aukštai danguje? Pamirškite tai, jei norite skristi su „Saudi Arabia“ avialinijomis. Dėl šios priežasties aš padariau esminę klaidą, apie kurią netrukus plačiau papasakosiu.
Iš įdomybių, kurios įstrigo man skrydžių metu, minėtina, kad prieš kiekvieną pakilimą yra sukalbama malda Alachui (apie tai ekranuose informuojamas kiekvienas keleivis, malda yra verčiama į anglų kalbą). Maldos kalbėti neprivaloma, tačiau manęs, nuolat keliaujančio su ausinėmis ausyse, stiuardesė maloniai paprašė tuo metu sutelkti dėmesį ne į muziką, o į maldą.
Pamaldūs musulmonai (jie sudaro didžiausią dalį keliaujančių šiomis avialinijomis) turi savo maldos vietą kiekviename kompanijos lėktuve. Orlaivio pabaigoje yra patiestas kilimas, ant kurio keliaujantys meldžiasi. Įdomu tai, kad toje vietoje įrengtas ekranas, kuris rodo, kurioje pusėje yra pagrindinė musulmonų šventovė ir kur reikia pasisukti meldžiantis.
Verslo klasės keleiviai nesivargino eiti į orlaivio galą, kur įrengta maldos vieta. Jie pasitiesė kilimėlius šalia palydovų darbo vietos ir meldėsi tiesiog ten. Tuo metu vietos laiku buvo 5 valanda ryto.
„Saudi Arabia“ avialinijos man paliko gerą įspūdį, nepaisant griežtų taisyklių: aptarnavimas paslaugus ir geras, maistas – kokybiškas, o orlaivio palydovės atrodo žavingos ir stilingos. Be to, kompanija leidžia nemokamai vežtis du registruojamo bagažo vienetus tiek ekonominės, tiek verslo klasės keleiviams.
Priekaištus būtų galima žerti Džidos miesto oro uostui, kuris yra toks mažas, o jame keliaujančių tiek daug, kad ištisos šeimos miega ant oro uosto grindų. Nėra nei patikimo interneto ryšio, nei pakankamai kėdžių pailsėti. O tualeto kambariuose (juose nėra įprastų mums klozetų, o tiesiog skylė, kur galima nusilengvinti) yra ir nehigieniška, ir nejauku.
Laimė, netrukus duris turėtų atverti naujasis terminalas, kuriame viskas bus gerokai patraukliau. Beje, Lietuvos respublikos piliečiams, keliaujantiems per Saudo Arabiją, ir neišeinantiems iš terminalo, nebūtina jokia viza (nei įprasta, nei tranzitinė) jei nėra praleidžiama daugiau laiko nei 12 valandų).
Vis dėlto mano nuotykiai prasidėjo vos pasiekiau Saudo Arabiją. Dar būdamas Stambule į savo kuprinę oro uoste įsidėjau buteliuką vandens, sulčių ir du mažus buteliukus alaus. Pagalvojau, kad tarpinėje stotelėje – Saudo Arabijoje – tereikės pakeisti įlaipinimo vartus ir įsėsti į kitą lėktuvą, skrendantį į Indoneziją, todėl nebus jokių patikrų.
Mano nelaimei, išlipus iš lėktuvo teko praeiti pro specialų skenerį su savo rankiniu bagažu. Oro uosto darbuotojas (ne muitinės pareigūnas) mane sustabdė ir paklausė, ar aš turiu alkoholio. Atsakiau teigiamai. Tuomet buvau nusiųstas pas kitą oro uosto pareigūną, kuriam turėjau pranešti su savimi turintis 2 buteliukus alaus. Šis pasirodė gerokai liberalesnis, paprašė nueiti į vyrų tualeto kambarį ir išmesti minėtus buteliukus į šiukšliadėžę.
Taip ir padariau, grįžau pas pirmąjį pareigūną ir, deja, buvau aprėktas. Už manęs ėmė rikiuotis kiti keleiviai, tačiau piktasis oro uosto darbuotojas nusprendė, kad svarbiausia dabar sužinoti kur yra du alaus buteliukai, kuriuos turėjau su savimi.
„Kitas pareigūnas liepė išmesti man juos į šiukšliadėžę ir grįžti pas jus“, – susijaudinęs kalbėjau.
„Nesąmonė. Rodyk, kur palikai tuos butelius. Einame jų ieškoti“, – pakeltu tonu kalbėjo pareigūnas ir liepęs visiems laukiantiems patikrinimo už manęs nejudėti, išėjo kartu su manimi į tualeto kambarį.
„Dabar tu savo rankomis iš tualeto šiukšliadėžės išimsi tuos buteliukus ir lauksi, kas bus toliau“, – gąsdino toliau.
Viską vykdžiau taip kaip palieptas, nes puikiai suvokiau, kad padariau nesąmonę, neapdairiai į šalį įsiveždamas silpno alkoholio. Ištraukiau buteliukus (laimė, šiukšliadėžė nebuvo pilna ir joje buvo tik po rankų sausinimo likę popieriai, o ne kažkas nemaloniau) ir laukiau tolesnių žinių. Tuomet du pareigūnai mane nusivedė į patalpą, kurioje dar nebuvau. Tik nerišlia anglų kalba paminėjo, kad pasielgiau blogai ir jog turėsiu problemų.
Stovėjau nuleidęs galvą, paklusniai atsakinėjau į užduotus klausimus ir jaučiau smerkiančius pareigūnų žvilgsnius. Tuomet man po akimis buvo pakištas A4 dydžio popieriaus lapas, kuriame arabiškais rašmenimis kažkas surašyta. Tik vienas sakinys buvo angliškai (atrodo, tarsi versta su „Google Translate“), kuris bylojo apie mano padarytą pažeidimą.
„Padėkite man išversti, kas čia parašyta. Negaliu pasirašyti dokumento, kurio turinio nesuprantu“, – bandžiau belstis į pareigūnų širdis.
„Vardas, pavardė, gimimo data, paso numeris“, – vieną po kito informaciją traukė jie ir nesileido į kalbas.
„Bent pasakykite, ar pasirašęs šį dokumentą toliau galėsiu tęsti kelionę ir palikti Saudo Arabiją“, – toliau klausimus bėriau pareigūnams.
„Taip“, – lakoniškai atsakė jie.
Tą akimirką galvoje sukosi kelios mintys: ar verta prašyti įsikišti ambasados darbuotojus, ar skambinti advokatui. Ką, po velniais, geriausiai daryti?
Vis dėlto nusprendžiau, kad geriausia išeitis bus man pateiktą dokumentą pasirašyti ir patikėti pareigūnų pažadu, kad netrukus būsiu paleistas.
Tą akimirką jau buvo praėję maždaug 40 minučių, kai buvau sulaikytas. Ir viskas tuo nesibaigė. Piktasis pareigūnas su raštu, ant kurio buvo mano parašas, kažkur išėjo, o mane nusivedė į oro uosto laukiamąjį ir, saugant kitam pareigūnui, liepė ten stovėti.
Praėjo 5, 10, gal net 15 minučių. Laikas ėjo taip lėtai, kad galvojau išprotėsiu. Maniau, supūsiu Saudo Arabijos kalėjime. Po košmariško laukimo pagaliau pasirodė griežtasis pareigūnas su dar vienu, iki šiol nematytu. Prie mano akių jiedu pradėjo garsiai diskutuoti. Kaip supratau, vienas iš jų teigė, kad griežtasis elgiasi neadekvačiai ir turėtų mane kuo skubiau paleisti. Po šios diskusijos piktasis pareigūnas uždėjo parašą ant dokumento, ant kurio buvau pasirašęs ir aš bei pasikvietė dar kartą apsilankyti vyrų tualete.
„Kuo skubiau išsiimk tuos alaus butelius ir išpilk jų turinį į kriauklę“, – pareikalavo.
Viską vykdžiau taip, kaip palieptas. Bepilant alų man drebėjo rankos, netyčia dalis alkoholio ėmė taškytis kriauklėje ir vos neaptaškė pareigūno. Pastarasis alaus lašų bijojo tarsi didžiausio nuodo.
Išpyliau skysti, išploviau butelį ir kriauklę, matydamas, kad tas skystis kelia didelę grėsmę. Tuomet pareigūnas pasiėmė popieriaus gabalėlį, atsargiai paėmė tuščią butelį, padėjo į kampą ir su koja sutraiškė. Viskas atrodė kraupokai.
Ta pati procedūra buvo ir išpylus antrojo alaus butelio turinį. Kol vyko veiksmas, vyrų tualete sugūžėjo smalsuolių minia. Už manęs stovėję arabai žėrė man priekaištus, dūsavo ir stebėjosi mano kvailu poelgiu. Po to išgirdau išganingus pareigūno žodžius: „Greičiau dink iš čia.“
Prisipažinsiu: tą akimirką šie žodžiai man skambėjo kaip gražiausi pasaulyje. Pasiėmiau savo daiktus ir nuskubėjau prie kitų laipinimo vartų. Norėjau kuo greičiau palikti šalį. Tai istorija su laiminga pabaiga, nes nebuvau areštuotas, išvengiau baudos ar juo labiau kalėjimo, nors tuo metu prisigalvojau baisiausių scenarijų.
Papasakoju ją DELFI skaitytojams todėl, kad kiti keliautojai nedarytų mano klaidos. Skristi per Saudo Arabiją įdomu, netradiciška, bet prieš skrendant į šią šalį turite atidžiai pasidomėti visomis taisyklėmis.