Savaitę gyventi be interneto man, priklausomam nuo šio XXI amžiaus stebuklo, yra per daug sudėtinga. Galiu ištverti dieną, na gal dvi, bet ne daugiau. Tada aplanko toks keistas jausmas, kad nieko nežinai, kad atsilikai nuo pasaulio, nuo draugų gyvenimų. Pradedi įsivaizduoti, kad tavęs kažkas ieško. Ir žūtbūt norisi prisijungti. Bent trumpam, kad tradiciškai, kaip esi pratęs Lietuvoje, ar bet kur kitur vakarų pasaulyje – perbėgtum akimis per socialinius tinklus, naujienų portalus ir elektroninį paštą. Užtenka tiek, bent jau tiek.
Jūs tikriausiai jau girdėjote, kad Kuboje ilgai nebuvo jokio interneto. Tik apie 2013-2014 metus atsirado pirmosios jo užuomazgos. Ryšys plėtėsi, kilo jo kokybė ir prieinamumas. Ir štai – 2018-ieji, sausis. Aš pirmą kartą atvykstu į Kubą. Internetas yra, bet jo kaip ir nėra. Situacija maždaug kaip Lietuvoje 2003-ais metais, tik daug sudėtingesnė, su savais niuansais.
Privačiuose namuose, butuose, net viešbučiuose – žmonės skėsčioja rankomis ir apgailestauja, jog pasaulinis ryšys pasiekiamas tikrai ne kiekvienam. Kubietis Chosė, žmogus, pas kurį apsistojau gražioje jo šeimos viloje Havanoje giliai atsidusdamas aiškina, kad turėti privatų internetą gali tik šios šalies valdžios atstovai, taip pat kai kurių profesijų žmonės, pavyzdžiui, mokslininkai, ir tie, kurie turi daug pinigų bei reikiamų pažinčių. Kitaip tariant – vos keli procentai iš 11 milijonų Kubos gyventojų. Chosė žinoma nepapuola į šį išrinktųjų sąrašą. Tačiau jis mane ramina ir sako, kad visoje šalyje yra daug parkelių ir skverų, kur jau porą metų renkasi norintys pasinaudoti internetu. Na, taip kaip 2003-ais, kai su klasiokais važiuodavom į rajoninę interneto kavinę. Prisimenate tokias? Susimoki už valandą ir turi.
Reikia pabrėžti, kad toli gražu ne visi kubiečiai gali sau tai leisti. Nuostabaus grožio Karibų saloje daug žmonių gyvena itin skurdžiai, skaičiuoja kiekvieną centą ir tikrai ne apie internetą svajoja.
Valanda – vienas doleris. Toks oficialus pasaulinio tinklo tarifas, tose viešosiose vietose. Vidutinis atlyginimas Kuboje – maždaug 30 dolerių. Kitaip tariant – trisdešimt pasijungimų po valandą. Ką jūs darytumėte? Jungtumėtės, ar vis tik pirktumėte kilogramą jautienos, maišą bulvių ir pintinę kiaušinių sau ir vaikams? Norint interneto namuose, reikia ne tik gauti šalies valdžios leidimą, bet ir kiekvieną mėnesį susimokėti po 15-20 dolerių. Taip, vėl galiu priminti, kad atlyginimas – 30 dolerių.
Todėl dažniausiai internetu naudojasi tie, kurie kaip nors susiduria su turistais ir iš jų uždirba papildomų pajamų. Pačių įvairiausių paslaugų siūlytojai, kambarių savo namuose nuomotojai, taksistai, vertėjai, padavėjai gaunantis arbatpinigių.
Surasti užrašą „Wi-Fi“ šioje šalyje nėra taip jau sunku, net ir neturint prieigos prie „Google Maps“ programėlės. Tiesą sakant, jeigu esi bet kurio miesto centre – kone visur tą užrašą gali pamatyti. Kavinės, viešbučiai turi prisiklijavę tokius lipdukus. Deja, iš kelių pirmų bandymų paaiškėja, kad lipdukas yra tik lipdukas, bet tai tikrai nereiškia, kad toje vietoje yra normalus ryšys. Padavėjos apgailestaudamos sako, kad kažkas sulūžo, nebeveikia arba kad ryšys labai prastas, todėl jungtis nerekomenduoja. Pasakymas: „nerekomenduoja“, reiškia, kad nesiūlo pirkti prisijungimo. Nes nemokamai, net ir tokiose vietose interneto niekas nesiūlo.
Pavyzdžiui, keturių žvaigždučių viešbutis skelbiantis, kad turi „Wi-Fi“ prieigą parduoda šią paslaugą už... 10 dolerių valandai. Daugoka, bet yra kas perka. Po to keiksnojasi žmogus, kad brangiai sumokėjo, o nieko padoraus negavo. Todėl ir reikia klausyti padavėjų rekomendacijų. O jos, kaip ir mano jau minėtas Chosė sako: eik į „Wi-Fi“ parką, mielas turiste.
Atėjau. Jis nepaženklintas jokiais ženklais, bet ir nereikia. Neįmanoma praeiti nepastebėjus šios keistos vietos. Jų Kubos miestuose tikrai daug, ypač Havanoje.
Pabandykite įsivaizduoti: vienoje vietoje sėdi koks penkiasdešimt, šimtas, o kai kur ir du šimtai žmonių, tačiau tarpusavyje niekas nekalba. Visi sulindę į ekranus. Mobiliųjų telefonų, planšečių, ar – patys turtingiausi – nešiojamų kompiuterių. Tiesa, daugelis „aparatų“ gana senų modelių, gerokai padėvėti.
Aplinkui „prisijungusius“ gali nors ir nuogas vaikščioti, niekas nepastebės. Nes visi tuose parkuose nori tikslingai išnaudoti visas minutes pasauliniame tinkle. Kuo daugiau nuveikti, kiek tai įmanoma. Žmonės visu greičiu renka elektroninių laiškų tekstus, dedasi nuotraukas į socialinius tinklus, ieško įvairios informacijos, mezga pažintis. Daro beveik viską, ką galima daryti naudojantis internetu. Yra keli „bet“. Jokių blogų komentarų apie šalies valdžią, jokio „googlinimo“ apie Kubos politikus, jokios pornografijos. Nebandžiau, bet vietiniai pasakojo, kad bandant, pavyzdžiui, „Facebook“ tinkle, ką nors parašyti apie kurį nors šalies lyderių – internetas ima strigti ir galiausiai puslapis „nulūžta“. Atseit įsijungia kažkokie filtrai, o gal ir visa stebėjimo sistema, ale „didysis brolis“.
Aš su pavydu pažvelgiau į visus tuos žmones, kurie gavo tai, ko trokšta kiekvienas į Kubą atvykęs nuo interneto priklausomas turistas. Jie turi – noriu ir aš. Bet kad nebūtų taip paprasta – reikia įsigyti Kubos telekomo pavadinto „Etecsa“ kortelę. Ant jos po nutrinamu sluoksniu būna parašytas prisijungimo numeris ir slaptažodis. Aukso vertės popierėlis toje šalyje.
- „Ei sveikas, ar tau reikia interneto?“, - pašnibždomis manęs paklausė vaikinas su mėlyna beisbolo kepuraite.
- „Reikia, labai reikia“, - atsakiau aš jam, kai oficialiose Kubos telekomo kioskeliuose, kurie platina tuos specialius prisijungimo kodus, jų neradau. Pasirodo vietiniai juos išperka anksti ryte, vos tik kioskelis atsidaro. Todėl jeigu ateini vėliau – darbuotoja tik numoja ranka. Supraskite – eik lauk, viskas, šiandien interneto jau nėra.
- „Viena kortelė – du kukai“, - pasiūlė man tas vaikinas. Kukais vadinama vietinė, tik turistams skirta valiuta. Kursas su JAV doleriu lygus vienas prie vieno.
Ištiesiau jam delną su pinigais, o jis įsikišo ranką į savo apatines kelnaites. Taip, būtent ten. Ir ištraukė man „Etecsa“ kortelę, ant kurios pavaizduota mergina jogos pozoje apraizgyta virtualaus pasaulio bangomis ir laidais. Mūsų sandoris vyko pašnibždomis.
Dvidešimtmetis medicinos studentas Rodrigo, bent jau taip jis man prisistatė, kiekvieną vakarą, po paskaitų atvyksta į nedidelį skverą 23-ioje Havanos gatvėje netoli „Yara“ kino teatro. Vaikinas atsistoja prie įėjimo, išsitraukia savo mobilų telefoną, atseit yra vienas iš interneto „vartotojų“ ir stovi ten, budi. Rodrigo – slaptasis interneto kodų platintojas, todėl jam svarbu susimirksėti su visais atėjusiais tų kodų įsigyti. Tačiau Rodrigo kodus parduoda ne visiems. Jis žino, kad tokius platintojus, kaip jis – gaudo komunistiška Kubos valdžia, tiksliau specialus policijos skyrius. Bet vaikinas rizikuoja, nes nori užsidirbti.
- „Kas būtų, jeigu tave pagautų?“, - paklausiau savo slaptojo perpardavinėtojo.
- „Mane uždarytų, turėčiau labai daug nemalonumų“, - paaiškino jis. Ir mes atsisveikinome. Po to iš šalies stebėjau, kaip jis dirba. Reikia pasakyti – gana rizikingai. Nes net iš toli gana akivaizdžiai matosi kaip jis vis kaišioja rankas į apatines kelnaites.
Po poros dienų, kitame Havanos parke, netoli valstybinio Kapitolijaus, kur sustiprintos saugumo pajėgos, kur policininkų ir kareivių tiesiog knibžda, aš vėl pirkau interneto kodą. Ir vėl to nepavyko padaryti oficialiame „Etecsa“ kioskelyje už vieną dolerį. Akimis mane sumedžiojo graži, tamsiaplaukė mergina. Su didelėmis ausinėmis ji sėdėjo per penkis žingsnius nuo to kioskelio, ir mirksėjo visiems, kam kioskininkė pasakydavo, kad kodų neliko.
Priėjau prie tos mirksėjotos, paklausiau ar turi „ko man reikia“. Iš pradžių ji užsiprašė trijų vietinių pinigų. Bet daug nesiginčijusi, sutiko kortelę parduoti už du. Aš jai pinigus – ji man prekę. Tik šį kartą iš liemenėlės.
Parke tuo pat metu buvo ir keli policijos pareigūnai, bet jie arba neapdairūs, arba papirkti. Nes į tą merginą niekaip nereagavo. Sutikite, gana keista vidury dienos, miesto parke matyti gražuolę, kuri vis kaišioja pirštus sau prie krūtinės. Kodėl ten? Kodėl ne į kokį nors rankinuką? Gal Kuboje yra koks nors įstatymas, neleidžiantis intymių kratų? O gal toks egzotiškas pardavimo būdas labiau sužavi turistus? Lieka tik spėlioti.
Internetas „Wi-Fi“ parkuose veikia su trikdžiais, gana lėtai, bet veikia. Ilgiau palaukus – pakrauna viską. Po kelių dienų ėmiau domėtis, kokiomis aplikacijomis, kokiais puslapiais kubiečiai labiausiai naudojasi. Ir žinote, man patiko tai, ką pavyko sužinoti. Daugelis tiesiog ateina paklausyti muzikos „Youtube“ platformoje, žiūri JAV žvaigždžių klipus, iš kurių mokosi kaip stilingai rengtis, kaip stilingai šokti. Socialiniai tinklai irgi labai populiarūs, tačiau į juos daug asmeninio gyvenimo detalių vietiniai žmonės nekelia. Nei nuotraukų, nei kažkokių pasisakymų. Daug kas juose net nepasivadina tikrais savo vardais, prisigalvoja visokiausių slapyvardžių. Daugiausiai tuos tinklus jie naudoja bendravimui su draugais ir giminėmis išvykusiais gyventi į kitas šalis.
Na ir dar viena, labai populiari aplikacija yra „Tinderis“, programėlė skirta megzti pažintis. Kubiečiai tik dabar pradeda suprasti, kas yra internetiniai romanai. Ateina į savo „Wi-Fi“ parką, įsijungia „Tinderį“ ir ieško, kas dar tame parke ar kur nors aplinkui ieško poros. Nereikia tartis dėl pasimatymų rytoj, poryt, ar kažkada ateityje, viskas vyksta čia ir dabar. Todėl daug kas interneto parkuose būna pasipuošę, išsikvepinę.
Su stipriai apribotu internetu gyvenanti Kuba vis dar naudojasi laidiniais namų telefonais, ten vis dar veikia taksofonai, o visa kontaktų informacija ieškoma ne „Google“, o storose geltonų puslapių knygose.
Susitikimus žmonės ten susiderina iš anksto, ir jeigu, pavyzdžiui, koks taksistas sako, kad paims jus iš namų lygiai penktą valandą vakaro, tai jis tą būtinai ir padarys. Nepasiūlys prieš tai susirašyti per „Facebook“ ir nesakys „susiskambinam mobiliuoju“. Tokio telefono jis gal net ir neturi. Ten žmonės vis dar naudojasi gyvu bendravimu.
