Rasistiniais išpuoliais garsėjančioje šalyje lietuviams prireikė apsaugos: čia pirma gausi peilį į šoną ir tik tada bus aiškinamasi, ką turi

Rašau, būdavo tekstus apie keliones kaimyninėse šalyse, džiaugiuosi, kad žmonės skaito ir iš to džiaugsmo, būna, paimu ir nukrypstu į keliones po egzotiškus kraštus. Tada matau – susidomėjimas sumažėja ir vėl grįžtu prie visokių ten Rusijų, Baltarusijų ar Padniestrių. Tačiau paskutiniu metu, po tekstų apie Turkmėnistaną, Rytų Timorą bei Kubą pamačiau, kad ir jie sulaukė nemažo susidomėjimo, todėl nusprendžiau dar kuriam laikui pasilikti prie tolimų kraštų.

Šįkart šaunam labai toli į pietus. Į už vienuolikos valandų skrydžio pietų kryptimi esančią valstybę – Pietų Afrikos respubliką, trumpiau vadinamą PAR. Lankiausi joje prieš du metus, kai pasaulyje jau iš lėto formavosi COVID-19 priešaušris, bet mes dar to nežinojome. Tai vėlgi – spėjau pačiu laiku, nes dabar ten nuvykti yra padūkusiai sudėtinga. Net labai susikaupus ir įveikus visus formalumus, pati kelionė būtų labai brangi, tiek dėl išbrangusių ir nepatogių skrydžių, tiek dėl testavimosi kiekviename žingsnyje. Be to, pastebėjau, kad šnekant su žmonėmis apie keliones, visi kažkodėl akcentuoja kainą ar tai kokio testo kur reikia ir pamiršta svarbiausią pavojų – COVID-19. Gerai, tarkime, viską padarysi ir sėkmingai nuvyksi į bet kurį pasaulio kraštą, bet kas bus jei ten būdamas susirgsi? Ten, kur galbūt net nėra normalios medicinos. Negirdėjau nė vieno argumento, kad nekeliausime, nes bijome susirgti. Pagalvokite apie tai. Ir pasiskiepykite, aišku.

Neseniai žiniasklaidoje perskaičiau pranešimą, jog vienoje ar keliose PAR provincijose kilo neramumai, kurių metu žuvo daugiau nei du šimtai žmonių, išplito smurtas, plėšikavimai ir kitos blogybės. Būtent tada man atgimė kelionės po šią šalį prisiminimai. Šalį, kurioje negali atsipalaiduoti nė minutei, kad liktum sveikas. Saugumas ir įvairūs incidentai ir bus pagrindinė šio straipsnio tema.