Kadangi praeityje navigacijos įranga nebuvo pažangi, laivai nuolat užplaukdavo ant smėlio seklumų ir duždavo nuo stiprių bangų. Vandenyno dugnas aplink salą nuklotas per audrą nuskendusių laivų duženomis, todėl salą praminė Šiaurės Atlanto kapinėmis.
Pirmasis į salą išsilaipinęs europietis buvo portugalų tyrinėtojas Joao Alvaresas Fagundesas 1520–1521 m. Jis pavadino salą savo pavarde – Fagunda. Vėliau portugališkuose žemėlapiuose pasirodė ne vienas šios salos pavadinimas – Santa Cruz, Varcelos, Isola della Rena. Pavadinimas Sable (liet. – Sabalų sala) pirmą kartą paminėtas septyniolikto amžiaus pradžioje.
Salos ilgis – apie 40 km, plotis – tik 1,2 km plačiausioje vietoje. Abiejuose salos galuose yra po 30 km ilgio povandeninę smėlio juostą. Dėl stiprių vandenyno srovių salos kontūrai nuolat keičiasi. Negana to, šiltam Golfo srovės orui susidūrus su Labradoro srovės atvėsintu oru, susidaro tirštas rūkas, kuris dengia salą 125 dienas per metus.
Kol dar nebuvo šiuolaikinių navigacijos prietaisų, pagrindinis instrumentas laivo padėčiai nustatyti buvo sekstantas. Šis prietaisas tikslus, tačiau veikė tik tada, kai danguje matėsi saulė arba žvaigždės. Debesuotu, rūkuotu oru iš sekstanto nebuvo jokios naudos. Esant prastam orui, kapitonas nustatydavo laivo padėtį vien su kompasu, skaičiavimams pasitelkdavo plaukimo greitį ir kryptį. Bet net ir giedromis dienomis laivo padėtis buvo paprasčiausiai nuspėjama. Dažnai kapitonai neteisingai įvertindavo laivo padėtį, todėl daug laivų įsirėždavo į salą ir suduždavo.
Sabalų saloje neauga medžiai, nėra jokios užuovėjos. Sudužus laivui likusiems gyviems žmonėms buvo maža vilties, kad juos kas nors išgelbės iš salos. Manoma, kad saloje mirė daug vyrų, moterų ir vaikų.
Siekdama išgelbėti kuo daugiau gyvybių ir apsaugoti žmonių turtą, 1801 m. britų vyriausybė įkūrė saloje organizaciją „Humane Establishment“, kurios tikslas buvo padėti laivams nelaimės atveju. Abiejuose salos galuose pastatė po gelbėjimo stotį, o jų darbuotojų užduotis buvo padėti išsigelbėjusiems iš sudužusių laivų žmonėms. Gelbėjimo stotyse pastatė po stiebą, ant kiekvieno iškėlė vėliavą, pakrantėje budėjo patruliai. Devyniolikto amžiaus pabaigoje pastatė švyturius, tačiau juos teko greitai pašalinti, nes po jais esantis smėlis slinkdavo.
„Humane Establishment“ darbuotojams nebuvo lengva gyventi saloje. Organizacija dažnai susidurdavo su finansiniais sunkumais, nutrūkdavo produktų tiekimas, tad kildavo bado pavojus. Situacija tapdavo dar sudėtingesnė, kai saloje išsilaipindavo žmonių, išgyvenusių po laivo dužimo – iš negausių maisto atsargų tekdavo maitinti dar daugiau burnų.
Vienas iš saloje dirbusių žmonių rašė:
Šią žiemą čia sudužo daug laivų, tad su mumis gyvena 76 žmonės, neskaitant 25 dirbančių „Humane Establishment“; dėl negausių maisto atsargų, kurias pastarąjį kartą atplukdė į salą pernai spalį, t. y. penkių barelių miltų (1 barelis – 136 kg) ir penkių barelių duonos, turėjau rimtų nuogąstavimų, kaip reikės visus išmaitinti, juo labiau, kad dalis asmenų čia gyvena nuo lapkričio 12 d., be to, praradome didžiąją dalį bulvių. Sulaukiu daug skundų, todėl pjoviau ir pjaunu galvijus, kad išmaitinčiau 101 burną. Liksime visiškai be maisto atsargų iki vasario pabaigos, jeigu į salą išsilaipins dar daugiau nelaimę patyrusių žmonių.
Josephas Darby, 1847 m.
Nepaisant sunkumų keli organizacijos darbuotojai daug metų gyveno saloje, sukūrė šeimas ir netgi susilaukė vaikų. Patobulėjus navigacijai, XX a. viduryje žymiai sumažėjo laivų dužimų, todėl gelbėjimo stotis Sabalų saloje darėsi mažiau reikalinga, ir galiausiai 1958 m. ją uždarė. Paskutinė didelė laivo avarija įvyko 1947 m. – tada sudužo garlaivis „Manhasset“. Visa garlaivio įgula išsigelbėjo. Iki 1999 m. nebuvo nė vienos laivo avarijos, o tais metas jachta „Merrimac“ dėl navigacijos klaidos užplaukė ant seklumos. Laimė, visi trys įgulos nariai liko gyvi.
Šiuo metu Sabalų saloje esančioje meteorologijos stotyje dirba trys tarnautojai. O be jų saloje gyvena tik laukiniai arkliai. Juos į salą atgabeno XVIII a., „Humane Establishment“ patruliai jodinėdavo jais po salą, dairydamiesi sudužusių laivų. Arkliai taip pat tempdavo gelbėjimosi valtis ir įrangą prie laivų duženų.
Anksčiau, kai arklių pasidarydavo per daug, dalį jų išgabendavo iš Sabalų salos ir parduodavo, neretai – į anglies kasyklas Keip Bretono saloje, Naujojoje Škotijoje. 1960 m. Kanados vyriausybė, vadovaudamasi priimtais įstatymais, apsaugojo saloje gyvenančius arklius nuo žmonių išnaudojimo, nuo to laiko jie gyvena laisvi.
