Jei kalbėtume apie Padniestrę ar Abchaziją, tai jos yra keistos būtent dėl savo nepripažinto statuso. Jei jos būtų oficialios, nuvyktum vieną kartą, nepamatytum nieko išskirtinio, išvyktum sau ramiai ir, greičiausiai, niekada nesugrįžtum. O dabar, lankantis jose, baimė ir jaudulys, jog esi neegzistuojančioje žemėje, labiausiai ir suteikia tą paslapties, baimės ir užplūdusio adrenalino pojūtį.
Su Turkmėnistanu yra kiek kitaip. Pirmiausia, jis yra egzistuojanti ir tarptautinės bendruomenės pripažinta šalis. Joje, nelaimei užklupus, teoriškai gali kreiptis į kažkurios Europos Sąjungos šalies ambasadą. Klausimas, ar padės – išlieka, bet kreiptis gali. Tačiau savo uždarumu ir nepasitikėjimu atvykėliais šalis yra labai panaši į Šiaurės Korėją. Patekti į Turkmėnistaną sudėtinga ir brangu. Reikalingi specialūs leidimai ir įvažiavimo vizos, kurios išduodamos tik nusipirkus ekskursiją iš vietinių turizmo agentūrų. Keliautojų savarankiškumas šalyje yra visiškai apribotas. Juos visur lydi ir jų veiksmus stebi oficialiai jiems priskirti gidai. Apie viską nuo pradžių.