Ši šalis įvardijama kaip idealių atostogų vieta, bet ten buvęs lietuvis įspėja – ne viskas taip gražu

Pažadino bažnyčios varpai. Tiksliai, prisiminiau dar snausdamas, šiandien juk šventė – Verbų sekmadienis. Atmintyje iš karto prasisuko seni laikai ir mano močiutės Izabelės Ragauskienės išsišokimai, kai parėjusi iš bažnyčios, mane ar kitus dar miegančius savo anūkus imdavo vanoti kažkokiu eglišakiu aiškindama, kad tas eglišakis muša autonomiškai, be jos įsikišimo.

Kas čia per nesąmonė, galvojau tada ne itin energingai bandydamas tą šaką iš jos atimti, ką čia ta močiutė kliedi, visai jau nuseno bei suvaikėjo. Bet tiek jau to, maniau, tegul pasidžiaugia, ir taip nedaug gyvenime tų džiaugsmų turi.

Paskui pramerkiau akis ir pamačiau, kad nėra jokios močiutės su eglišakiu ir aš pats jau nebe vaikas, o diedas, kuris guli vienas ne itin pažįstamo kambario, per kurio langą smelkiasi mane pažadinę bažnyčios varpų garsai, lovoje. Netrukus viskas susidėjo į vieną paveikslą – taip, šiandien Verbų sekmadienis, tačiau jis vyksta ne vaikystėje ir ne pas močiutę, o dabartyje ir toli nuo namų – kažkur Afrikoje.