Praeitame savo pasakojime atskleidžiau jums paslaptį, kad viešnagei Gruzijoje užtenka ir asmens tapatybės kortelės. Žinoma, jeigu jūs nelinkę rizikuoti, pasas bus jūsų ramybės garantas. Taip pat pasidalinau savo pirmojo pasimatymo su Gruzijos sostine – Tbilisiu akimirkomis, papasakojau apie vietą, kurioje galite pasimėgauti tikru gruzinišku SPA, benamius šunis ir nemokamą automobilių stovėjimo aikštelę, kuri iš tiesų yra mokama, tik neseniai įdiegta moderni stovėjimo programėlė dar neveikia taip, kaip turėtų.
Gamtos oazė pačiame miesto centre
Apžiūrėję legendines Tbilisio sieros pirtis, patraukėme prie kito miesto senamiestį puošiančio objekto. Išties, ne kiekvienas miestas gali pasigirti miesto centre esančiu tikrų tikriausiu kriokliu. Prie jo traukė nemažas būrys turistų, mes – kartu su jais. Kad pasiektume krioklį, reikia pereiti kelis nedidelius tiltelius. Šie, kaip ir Lietuvoje ar kitose šalyse, papuošti jaunavedžių spynomis, kurios simbolizuoja ilgą gyvenimą. Tiesa, ant vieno tilto esančios spynos mane nustebino. Jos buvo griežtai vienodo dydžio ir tik kelių spalvų. Netrukus gidas man parodė į šalia tilto stovintį žmogų, kuris su savimi turėjo krepšį šių spynų. Pasirodo, norint ant šio tilto pakabinti spyną, reikia ją pirkti iš šio žmogaus. Pastarasis ant jos išraižo jaunavedžių vardus ir tuomet jau galima įsiamžinti ant miesto centre esančio tiltelio. Taip, žmonės Gruzijoje pinigų prasimano kaip tik gali. Ir Tbilisio valdžia tam neprieštarauja.
Netrukus praeiname kitą tiltelį, ant kurio taip pat prikabinta spynų. Čia jos išskirtinai bronzos spalvos, bet prekiautojo šalia nematyti.
„Gal laisvadienį pasiėmė“, – ironiškai sau pagalvojau ir toliau sekiau paskui savo gidą.
O sekti buvo verta. Vaizdų, kuriuos mačiau, nei žodžiais aprašysi, nei nuotraukomis perteiksi. Tiesiog nuostabus jausmas persmelkia, kai matai, kaip žmogus gerbia gamtą. Ji čia, visai šalia, miesto centre, gyvena pagal savo ciklus. Žinoma, aplinka šiek tiek aptvarkoma, pritaikyta lankymui, bet natūralūs skardžiai ir uolos dieną ir naktį skelbia, kad gamta svarbiau už civilizaciją. Jau beveik priartėjus prie krioklio, gidas ranka mosteli į dešinę. Ten – ant skardžio „kabantys“ namai, kuriuose gyvena žmonės.
„Ši vieta anksčiau atrodė kitaip, vėliau ją nuspręsta labiau pritaikyti turistų lankymui. Namai ant uolos skardžio anksčiau atrodė kitaip, nesaugiai. Todėl buvo renovuoti, sutvirtinti ir štai dabar juose gyvena žmones, kai kas nuomoja kambarius, butus turistams. Nes vieta nuostabi, šalia krioklio. Viršuje yra Botanikos sodas, taigi ši upė atiteka iš Botanikos sodo“, – trumpai apie vietą paaiškina mano gidas.
Žvilgteliu aukštyn. Viename iš namų ant uolos balkonų stovi vyras. Atrodo, turistai jį ne itin žavi – tai galima spręsti iš jo surauktų antakių. Gal ir galima suprasti. Juk tai – Tbilisio širdis, ir čia, po jo langais, kasdien lankosi šimtai žmonių. Paklausiu gido, kiek kainuoja butai šioje vietoje. Tiksliai jis man negalėjo atsakyti, bet patikino, kad brangiai.
Nekilnojamas turtas Tbilisyje nėra labai brangus. Žinoma, jeigu norėtumėte įsigyti butą krioklio viršuje, jums tai kainuotų brangiai. Taip pat, kaip minėjo gidas, ypač brangūs būstai yra miesto centro teritorijoje. Aišku, kaip kitose šalyse. Pavyzdžiui, jis neseniai matė skelbimą, kad parduodami dviejų aukštų apartamentai netoli Tbilisio rotušės kainuoja 100 000 dolerių (kiek daugiau nei 91 tūkst. Eur). Tačiau vieno kambario butas toliau nuo miesto centro, naujos statybos name (palyginimui, lokacija ir rajonas atitinka Vilniaus Perkūnkiemio rajoną) Tbilisyje kainuoja 102,305 larių, o tai yra (pasiruoškite) 31592,28 Eur. Ar jau ieškote kelionės į Tbilisį be bilieto atgal?
Itališkas gurkšnis Tbilisyje
Pasidariusi kone kelias dešimtis krioklio nuotraukų vėl seku paskui savo gidą. Štai dabar pajausiu, ką reiškia miestas kalvotoje vietovėje: kad patektume į siauras senamiesčio gatveles, reikės kopti tais skardžiais, kuriais aš tik prieš kelias minutes taip žavėjausi. Žinoma, lipsime laiptais. Dešimtimis laiptų. Tačiau kojų skausmą pamiršau, kai atsisukau ir pamačiau nuostabią natūralios gamtos panoramą. Išties, tai yra Tbilisio išskirtinumas ir jis tuo didžiuojasi. Ir tikrai verta.
Pagaliau pasiekus viršūnę, priėjome akmenimis grįstą taką, kuris vedė ypač siauromis gatvelėmis. Pasiekėme dar vieną Tbilisio senamiesčio zoną, kurią vietiniai vadina Italija. Mat, kaip pasakojo mano gidas, dalis Tbilisio senamiesčio namų labai seniai buvo projektuoti italų architekto. Žmogus, buvęs Pietų Europoje, išties pastebėtų didelių panašumų ne tik siaurose gatvėse, architektūroje, bet ir žmonių buityje: iš balkonų kabantys skalbiniai, lauko virtuvėlės miesto centre, atdaros durys ir langai tiesiog patys pasakoja, apie vietinių žmonių gyvenimo būdą ir įpročius.
Kopdama ankštais takais ir besidarydama suskaičiavau ne vieną užrašą „Hotel“ (liet. viešbutis). Taip pat akis nuolat kliuvo už įvairiausiais ornamentais išraižytų namų medinių balkonų. Mano gidas, tarsi skaitydamas mano mintis, mostelėjo į vieną iš įspūdingiausių ir paaiškino, kad gruzinai labai didžiuojasi savo sostinės senamiesčio architektūra, o šie balkonai yra tarsi vienas iš krašto architektūros pavyzdžių.
Pagaliau išlindome į kiek platesnę gatvę. Beje, turistams ankštose Tbilisio senamiesčio gatvelėse reiktų būti atsargiems: ne visose, tačiau daugumoje jų gruzinai geba važinėti automobiliais. Kadangi šaligatviai čia labai siauri arba jų išvis nėra, vaikštinėjant ir grožintis įspūdingu senamiesčiu nereikėtų prarasti budrumo, kad ant jūsų neužlėktų pašėlęs gruzinas. Ko gero, tai dar vienas bendras gruzinų ir pietų europiečių bruožas. Tik, kad gruzinų automobiliai, skirtingai nei, pavyzdžiui, italų, iš abiejų pusių dar turi veidrodėlius ir nėra apibraižyti.
Legenda apie gruzinų svetingumą
Sekdama paskui savo gidą, toliau skaičiuoju apie turistų apgyvendinimą skelbiančias iškabas. Pasiteiravau, ar Tbilisyje yra daug vietų, kur galima apsistoti, atvykus susipažinti su šia egzotiška šalimi. Gidas ima pasakoti apie jau legenda tapusį gruzinų svetingumą.
„Anksčiau namų ar butų savininkai turistams nuomodavo kambarius, bet šalia gyvendavo patys šeimininkai, todėl visiems reikėjo dalintis viena vonia, virtuve ir pan.“, – sako mano gidas ir po netrumpos pauzės su šypsena tęsia, kad būtent dėl tokio apgyvendinimo pasklido kalbos apie gruzinų svetingumą. Mat, jie nesibodėjo net ir 11 val. vakaro nesibeldžiant ateiti pas savo svečius, jau su naktiniais išsitempti juos į virtuvę ir vaišinti vynu, kurį gruzinai vadina savo nacionaliniu gėrimu. Na, o atsisakyti priimti vaišes iš gruzino nevalia: tai jiems – didžiulis įžeidimas.
Tačiau vėliau vietiniai gyventojai suprato, kad ne visose šalyse priimtinas toks artimas bendravimo būdas su svetimais žmonėmis, ir kad turistams reikia privatumo ir poilsio. Tuomet pradėta įrenginėti svečių, poilsio namus, statyti viešbučius.
Dabar Tbilisyje galima pernakvoti labai įvairiuose viešbučiuose. Jų kainos svyruoja. Galima rasti sau lovą už 10 eurų aštuonviečiame kambaryje, tačiau galima užsisakyti ir labai prabangų kambarį viešbutyje miesto senamiestyje už 100 Eur nakčiai. Žinoma, kiek kuklesniame viešbutyje dviviečio kambario kaina gali svyruoti nuo 20 iki 50 Eur.
Krauju pasruvusi gatvė
Tbilisyje gyvena įvairių tautybių ir įvairias religijas išpažįstančių žmonių. Todėl mieste yra įvairių maldos namų. Apie 80 proc. gyventojų sudaro gruzinai, taip pat yra gana gausios rusų, armėnų bei azerbaidžaniečių bendruomenės. Mažesnėmis grupėmis gyvena abchazai, osetinai, ukrainiečiai, graikai, žydai, estai, vokiečiai, kurdai. Daugiau nei 85 proc. Tbilisio gyventojų išpažįsta įvairias krikščionybės formas, tarp kurių gausiausia yra Gruzijos stačiatikių bažnyčia. Rusijos stačiatikių bažnyčia bei Armėnų apaštališkoji bažnyčia taip pat turi gausias tikinčiųjų gretas. Liuteronai, baptistai ir keletas kitų grupių sudaro mažumą tarp krikščionių.
Apie 8 proc. gyventojų išpažįsta islamą. Pačiame Tbilisio centre stovi musulmonų maldos namai. Pasiekę juos, pabandome užeiti. Viduje sėdi senyvo amžiaus moteris, už jos nugaros visa siena išmarginta įvairiais religiniais suvenyrais. Šalia įėjimo stovi dėžė pilna galvos skraisčių.
Įėję turėjome iškart nusiauti batus. Tuomet moteris pirštu parodė į dėžę su skraistėmis. Supratau – privalau pridengti savo plaukus. Gidas pasidžiaugė, kad esu su kelnėmis. Mat, kitu atveju, jeigu mano kojos būtų nuogos, tektų dar viena skraiste prisidengti ir jas.
Musulmonų mados namuose lankiausi pirmą kartą. Patalpos, kur meldžiasi tikintieji, grindys buvo išklotos kilimine danga. Ji spalvota (mėlyna-balta), išmarginta raštais. Tokiomis pačiomis spalvomis išmargintos ir sienos bei lubos. Maldos namai labai šviesūs, nedideli.
Gidas mane palydi prie vietos, prieš kurią meldžiasi tikintieji. Visuose musulmonų maldos namuose ta vieta yra įrengta taip, kad tikintieji melstųsi atsisukę į Mekos pusę. Pasižvalgę padėkojame prie įėjimo sėdinčiai moteriai ir išeiname į gatvę. Čia gidas vėl stabteli ir rodydamas į žemyn einančią, nelygiomis plytelėmis grįstą gatvelę pradeda pasakoti, kiek negandų teko patirti ne tik Tbilisio, bet ir visos Gruzijos gyventojai. Anot jo, kone visą Gruzijos gyvavimo laikotarpį šalį siaubė kitų kraštų kariuomenės, Tbilisio senamiestyje didelę dalį pastatų gyventojams teko ne kartą atstatyti.
Vienas iš labiausiai gruzinams atmintyje išlikusių istorinių įvykių yra susijęs su religija. Išties, istorija, kurią man papasakojo gidas, nėra maloni. Pasak jo, kadaise gatvė, kurioje ir dabar stovi musulmonų maldos namai, sruvo tikinčiųjų krauju. Mat, kai miestą užėmė kitatikiai – musulmonai, stačiatikiams buvo liepta priimti islamą, antraip jiems bus nuskirstos galvos. Dauguma gyventojų nebuvo linkę keisti religijos, todėl jie buvo masiškai žudomi. Kaip rašoma šaltiniuose, apie 100 000 žmonių buvo nužudyta dėl religijos.
Auksinis bokštas
Stovint šios kadaise krauju sruvusios gatvės viršuje, puikiai atsiveria dalies miesto panorama. Jos centre auksu tviska ant kalno stovinčios bažnyčios bokštas. Einant gatve žemyn, gidas man pasakoja šios, naujausios Tbilisyje bažnyčios, istoriją. Tai – didžiausia bažnyčia ne tik Tbilisyje, bet ir visame Kaukazo regione. Bažnyčia ypatinga ne tik dėl to, kad stovi ant kalno ir dėl to yra matoma iš visų miesto pusių. Joje yra kita maža, senoji bažnyčia ir kapinaitės. Kaip pasakojo mano gidas, pasirodo, jose, kaip ir po bažnyčios pamatais, yra palaidoti armėnai. Prieš statant bažnyčią, buvo kalbama apie žmonių palaikų perkėlimą, tačiau besikeičiant valdžioms, tai taip ir nebuvo padaryta. Taigi, šiuo metu bažnyčia stovi ant žmonių palaikų.
Prisipažinsiu, išgirdus šias kelias pastarąsias istorijas į Tbilisio ir visos Gruzijos istoriją pradėjau žiūrėti kiek kitaip. Išties, gruzinams teko nueiti ilgą ir labai duobėtą kelia iki to, ką jie turi dabar. O jie – dar tik pusiaukelėje.
Kaip ir mes, eidami tomis siauromis senamiesčio gatvelėmis į kitą Tbilisio rajoną, kuriame jau mažiau itališko stiliaus, daugiau mūrinių ir plytinių pastatų. Čia aš susipažinau ne tik Tbilisio viena seniausių mokyklų, ornamentais puoštomis daugiabučių namų laiptinėmis, bet ir gruzinišku būdu, kaip pereiti gatvę ir išlikti gyvam (taip, perėjos jiems neegzistuoja), sužinojau, kokie suvenyrai labiausiai apibūdina šią egzotišką šalį. Ir žinoma, supratau, kad gruzinams nevalia sakyti „ne“. Apie tai – kitoje mano kelionės po Gruziją publikacijoje.