Potosi miestas tarytum įkūnija visos Bolivijos likimą ir per savotišką prizmę, labai koncentruotai, perteikia tragišką ir įspūdingai gražų paveikslą. Miesto istorija neatsiejama nuo Sidabro Kalno arba Cerro Rico, didžiausio turtų šaltinio Ispanijos Imperijos laikais. Legenda byloja, kad inkų karalius pametė savo lamą, ir beieškodamas jos, nusprendė naktį praleisti kalno papėdėje.
Užkūręs laužą, jis pamatė blizgų blykčiojimą – besilydantį sidabrą. Vėliau, XVI amžiaus pradžioje, ispanų užkariautojai, ieškodami El Dorado, aptiko Potosi ir pavertė jį pirmu kapitalistiniu miestu. Šis kalnas, turėdamas neišsenkančius sidabro išteklius, Potosi pavertė didžiausiu ir turtingiausiu miestu Pietų Amerikoje, pagrindine sidabro monetų kalykla pasaulyje. Laikui bėgant sidabro ištekliai mažėjo ir miestas prarado savo statusą bei įtaką.
Šiandien, deja, Potosi yra visų pamirštas ir stipriai skurstantis. Liūdniausia istorijos dalis yra ta, kad milijonai kalno kasinėtojų ir žmonių (vietinių indėnų ir vergų iš Afrikos), dirbusių sidabro kalykloje, paaukojo gyvybes, praturtindami Ispanijos Imperiją. Vietiniai indėnai, dėl blogų darbo sąlygų, išgyvendavo tik 2 mėnesius, kai tuo tarpu kolonistai įkūrė ypatingo architektūrinio grožio miestą.
Sidabro kalnas Cerro Rico
Šis kalnas, apipintas legendomis, iki šių dienų alsuoja mistika ir išlieka Potosi miesto pagrindiniu ekonomikos varikliu. Didelė dalis gyventojų vienaip ar kitaip su juo susiję, šeimos vyrai dirba šachtininkais. Mums labai pasisekė – pavyko aplankyti kalną su gidu, kuris seniau dirbo šachtininku. Neslėpsiu, bet šis žygis buvo itin ekstremalus tiek fiziškai, tiek emociškai. Žmonėms, sergantiems klaustrofobija ar bijantiems tamsos, nepatarčiau leistis giliau į kalną. Be to, kad patyrėme nepamirštamą nuotykį, taip pat susipažinome su minuotojų gyvenimo kasdienybe. Kai kurie pradeda dirbti kalne dar visai jauni – 11 metų vaikai. Jie dirba su patyrusiais darbininkais, kurie monotoniją paįvairina gerdami 96 laipsnių alkoholį ir kramtydami coca lapus (kad gautų energijos ir nejaustų alkio).
Pirmoji žygio stotelė – Minuotojų turgus, kuriame reikia nupirkti dovanų – dažniausiai alkoholio, coca lapų ir cigarečių – šachtininkams. Dovanos tarytum užtikrina sėkmingą žygį kalno gilumoje ir savotiškai suartina su šachtininkais, nes tai taip pat yra ir pagarbos ženklas. Vėliau, prieš leidžiantis į kalno gilumą, sustojome prie kalno dievo statulos. Paaukodami šiek tiek dovanų – alkoholio ir coca lapų, prašome saugios keliones. Kalno dievai yra pagoniški. Tamsos dievas, arba velnias, asocijuojamas su vyrišku pradu, o Pachamama, gyvybės ir žemės deivė, sugretinama su moteriškuoju pradu. Deivė Pachamama yra stipriai susijusi su kalnu ir daugumoje iliustracijų vaizduojama kaip jo dalis. Pachamamos motyvas buvo perimtas katalikų bažnyčios ir pritaikytas Šventajai Mergelei Marijai – ji čia vaizduojama kaip trikampe figūra.
Žygio metu teko ropštis, kopti, slinkti palei sienas ir lįsti į gilius tunelius. Taip pat, susidūrėme su šachtininkais ir pasiklausėme jų gyvenimo istorijų. Neįtikėta, kad dabar , XXI amžiuje, mistikos apsuptyje, ir deja, tragiškomis darbo sąlygomis, dauguma miesto vyrų uždirba pinigus...
Dėl šios priežasties Potosi ir yra miestas, sukeliantis sunkiai apibūdinamą graudulį – ypatingo grožio kolonijinės architektūros mieste tiek daug skurstančių žmonių. Ir nors praėjo keturi šimtmečiai, gyventojų darbo sąlygos vargiai bepakito. Iš čia kyla paralelė visai Bolivijai – seniau vietiniai žmonės buvo išnaudojami kolonistų ir pasmerkti gyventi skurde, o šiandien, nors šalis yra labai turtinga savo ištekliais, dėl korumpuotos valdžios sistemos, 80% žmonių vis dar gyvena vargingai...
Daugiau autorės įrašų rasite ČIA