Filmo herojus įstringa viename iš JAV oro uostų, yra priverstas kurį laiką ten gyventi ir suktis iš padėties kaip išmanydamas. Tai yra nestandartinis filmas su humoro elementais, dramomis, netgi nelaiminga meile. Žinoma, realiame pasaulyje tokios situacijos negalimos, bet filmą pasižiūrėti gali būti visai smagu. Visgi ne apie jį susirinkome pakalbėti.
Prisiminiau šį filmą, nes jame gana realistiškai rodoma, koks gyvenimas verda oro uostuose. Jie yra atskiri pasauliai pasaulyje, su savo gyvenimo peripetijomis ir posūkiais. Kaip ir miestai, taip ir oro uostai – kuo didesni, tuo įvairesnis ir turtingesnis gyvenimas juose vyksta.
Jį ne kartą knygose yra aprašę dirbantieji ar dirbusieji oro uostose, o tokie kaip aš su jumis oro uostų gyvenimą gali matyti tik iš kliento pusės. Tai irgi nėra blogai, ypač kai daug keliauji ir esi matęs bent šimtą įvairiausių pasaulio oro uostų.
Vienas įdomesnių mano matytų yra Turkmėnistano sostinės Ašchabado oro uostas. Nors kiek išmanantys pasaulio šalių situaciją žino, kad Turkmėnistanas nėra normali pasaulio valstybė. Tai didžiules gamtinių dujų ir naftos atsargas valdanti labai uždara ir diktatoriška vidurinės Azijos šalis. Dėl gana sudėtingo ir brangaus vizų gavimo proceso ją aplanko labai mažai turistų. Atvykti ji kaip ir nedraudžia, oficiali šalies pozicija yra siekis pritraukti kuo daugiau lankytojų, tačiau praktiniai veiksmai priešingi.
Ašchabado oro uostas tiek pat neįprastas kaip ir pati šalis. Man jis buvo kol kas įspūdingiausias iš visų matytų. Gražus, auksu nulietas ir išlaižytas taip, kad nematyti nė dulkelės. Pastatyti modernūs automatai, kurie nuskenuoja atvykusiųjų pasus, pirštų antspaudus bei akis ir tik tada leidžia prieiti prie pasieniečio, kuris visą informaciją apie jus jau turi. Atvykus pasirodė, kad patekome į modernią futuristinę ateities valstybę.
Vis dėlto pasaulyje yra ne vienas auksu nulietas oro uostas. Didžiausią įspūdį Ašchabade paliko tai, kad šiame futuristiniame pastate viešpatavo ne tik švara, bet ir tyla, tvarka, ramybė bei tuštuma. Čia nebuvo taksistų, chaoso, šurmulio, lakstymo ar rėkimo. Čia nebuvo nieko. Natūralu, kad nebuvo triukšmo, nes nebuvo kam tą triukšmą kelti.
Norėdami išvykti iš šalies ir laukdami naktinio lėktuvo sėdėjome oro uoste septynias valandas, ir tai buvo nuobodžiausias laukimas mano kelionėse. Pirmiausia dėl to, kad nebuvo interneto. Viskas modernu, spindi auksu, bet internetas atjungtas. Žinant, kad jis atjungtas visoje šalyje, tai kaip ir nieko stebėtino, tačiau nuobodulio šitai nesumažino, nes dirbo vos dvi apytuštės kavinės ir valiutos keitykla.
Žmonių visame oro uoste beveik nebuvo. Ir iš kur jų bus, kai skrydžių monitorius rodė, kad tą parą į Ašchabado oro uostą atskris vos keli lėktuvai. Kam jiems reikėjo pasistatyti tokį didelį terminalą – aš nežinau. Galbūt tikėtasi, kad ateityje Ašchabadas bus didžiausias Viduriniųjų Rytų tranzito taškas. Ta ateitis dar neatėjo.
Beje, kaip liaudyje sako, – aprenk netašytą kaimo berną žiponu, nuo to jis labiau tašytas netaps. Taip ir su Turkmėnistanu. Jau tranzito zonoje, broliui nuėjus į tualetą, prie jo prislinko terminale budintis kareivėlis ir neramiai dairydamasis paprašė cigarečių arba pinigų. Vytautas atsakė, kad nerūko, ir išsmuko, kur daugiau žmonių, kol kareivėlis dar ko nors neužsimanė. Pasakymas „kur daugiau žmonių“ yra metafora – jis tiesiog ėjo ten, kur yra bent kažkiek kitų žmonių. Dar niekur nesu matęs, kad oro uostuose oficialūs pareigūnai iš keliautojų kaulytų cigarečių.
Praeitais metais su šeima lankėmės keistoje ir mažai žinomoje valstybėje pasaulio krašte – Rytų Timore. Jei jau pati valstybė keista, tai natūralu, kad keistas buvo ir jos sostinės Dilio oro uostas. Jo terminalas buvo gal sandėlio, o gal labiau sovietinės namų ūkio valdybos pastatėlis, kuriame nebuvo nei tvarkos, nei švaros. Atvykusius pasitiko langelis sienoje, pro kurį gali nusipirkti vizą, jei ji reikalinga. ES piliečiams jų nereikia. Šalia – tualeto patalpa, kurioje yra skylė grindyse ir tuščia ertmė skirta tualetiniam popieriui, kurį galimą į ją įdėti, jei atsinešėte su savimi. Pasisukus dešinėn – pasų kontrolės langelis, kurį praėjus išeini tiesiai į lauką, – sveikas atvykęs.
Išvykstant buvo dar keisčiau. Mums einant pro apsaugą buvo sugedęs konvejeris su rentgenu. Tai apsaugos bernelis atsainiai prasegė kuprinę, pamakalavo joje ranka ir pamojo – eikite, nesimaišykite, netrukdykite dirbti. Oho, galvoju, taip galėtum neštis ne tik bombikę, bet ir surogato, reikalingo jai užmaišyti.
Toliau buvo dar blogiau. Laukiamojoje salytėje buvo padėta lenta, ant kurios flomasteriu užrašyti du tą dieną turėsiantys vykti skrydžiai. Flomasteriu, kurį gali nutrinti bet kuris rankove brūkštelėjęs per tą lentą. Oro uoste nebuvo interneto ir nebuvo ko paklausti, kodėl jo nėra. Jei tas ant lentos užrašytas lėktuvas vėluotų ar neatvyktų, tu net nežinotum, kas vyksta, nes nebūtų ko paklausti, o flomasteriu nupieštas užrašas irgi pats nepasikeistų.
Bet dar šiurpiau tai, kad tiesiog apsisukęs ant kulno galėjai išeiti į lauką parūkyti iš tos vadinamosios apsaugos zonos ir vėl grįžti jau be jokio patikrinimo! Atrodo juokinga, bet, kai ten esi ir matai tokius dalykus, intuityviai dairaisi į dangų laukdamas, kada atskris tas vienas iš dviejų tos dienos lėktuvų ir išskraidins tave iš šios keistos šalies.
Daug skraidę sovietmečiu turbūt nesistebės dabartinės Kirgizijos oro uostais. Mes skridome vidiniu Kirgizijos skrydžiu iš sostinės Biškeko į antrą pagal dydį šalies miestą Ošą ir atgal. Nepaisant to, kad vidiniai skrydžiai pagal šalies atlyginimų vidurkį yra brangūs (80 eurų į abi puses), jie labai populiarūs, nes Biškeką ir Ošą skiria kelios kalnų perėjos ir 300 kilometrų atstumą automobilis įveikia maždaug per 12 valandų. O skrydis patrešusiu vieninteliu kokios nors vietinės aviakompanijos lėktuvu trunka apie 40 minučių.
Nors beveik visos šalies avialinijos figūruoja nepageidaujamų ES oro erdvėje juodajame avialinijų sąraše, vis tiek ryžomės skristi. Laiko sutaupymo perspektyva buvo per daug gundanti.
Tiek Biškeko, tiek Ošo oro uostai pagal struktūrinį išdėliojimą yra panašūs. Biškeko kiek modernesnis, nes tai yra pagrindiniai šalies vartai ir tarptautinis jo terminalas atrodo visai padoriai. Vidinis, kuriuo mes naudojomės, yra labiau nudrengtas ir skirtas tik vietiniams. Jame beveik nebūna užsieniečių. Vienintelėje jame esančioje kavinukėje kainos tokios pat kaip mieste, o skrydžio į Ošą žmonės laukia panašiai kaip autobuso iš Kėdainių stoties į Pašilių sodus – su krepšiais, kibirais, kauptukais ir vištomis.
Čia galima atvykti likus pusei valandos iki skrydžio ir per daug nesiplėšant suspėti į lėktuvą. Beje, Biškeko oro uosto kodas yra FRU – pagal sovietinį Frunzės pavadinimą, kuriuo sovietmečiu buvo vadinamas Biškekas. Keistoka būtų, jei pas mus kokia nors Visagino traukinių stotis vis dar būtų vadinama Sniečkaus stotimi arba Mažeikių – Muravjovo.
Ošo oro uostas dar paprastesnis. Apsauga čia dirba tik dėl akių ir lengvai galima neštis kibirą alaus su puta – niekas nieko nesakys. Nebent paprašys pasemti atsigerti. Juokingas faktas, kad Ošo oro uostas yra turbūt vienintelis pasaulyje, kurio tarptautinis sutrumpinimas OSS ilgesnis nei visas miesto pavadinimas ОШ.
Kitoje pasakojimo dalyje nuo oro uostų persikelsime į dar įdomesnius objektus – pasienius, pamatysime, kokių nuotykių galime patirti kirsdami keistų valstybių sienas.