1942 m. indų miškininkas H. K. Madhwalas aptiko ežere plūduriuojančius skeletus. Miškininką pribloškė šiurpus radinys – daugybė žmonių kaukolių ir kaulų, ant kai kurių tebebuvo nesuirusių kūnų dalių. Arčiausiai ežero esanti gyvenvietė buvo už sunkios penkių dienų kelionės nuo ežero.
Iš kur galėjo atsirasti šie kūnai? Kodėl jie taip puikiai išsilaikė? Bėgant metams, aptikta 600–800 kūnų. Buvo iškelta ne viena hipotezė, iš kur kalnų ežere atsirado mirusių žmonių skeletų. Nepaisant tikėjimo mitologine ežero kilme, dalis hipotezių apie žuvusiuosius buvo logiškos. Pasklidus žiniai apie ežerą ir jame plūduriuojančius skeletus, čia būriais ėmė plūsti keliautojai, trokštantys patys atskleisti Skeletų ežero paslaptį.
Pasakojimai apie mirusiuosius
Iš pradžių manyta, kad skeletai – japonų kareivių, kurie siekė įsiveržti į Indijos teritoriją. Tai galėjo būti Tibeto prekiautojai, kuriuos, einančius Šilko keliu, iškirto epidemija. Pagal vieną iš teorijų, karalius Jasidhwalis su žmona ir karių bei šokėjų palyda išsiruošė į piligriminę kelionę, norėdami padėkoti už karaliui gimusį palikuonį. Tačiau karalius pažeidė piligrimystės taisykles, tuo užrūstino deivę Nandą Devi, ir šios pyktis įgavo audros pavidalą. Teorija skambėjo ne taip jau keistai, turint omenyje pasakojimą apie ežero kilmę.
Pasakota, kad dievas Shiva ir deivė Parvati keliavo prie Kailasho kalno, ir vienu metu deivė panoro išsimaudyti. Deja, aplink nesimatė jokio vandens telkinio. Tada dievas Shiva trenkė į žemę savo tridančiu, ir toje vietoje atsirado ežeras. Jo vanduo buvo krištolo skaidrumo, jame atsispindėjo deivės Parvati grožis. Todėl ežeras gavo Roopkundo pavadinimą. Yra ir dar viena teorija apie kūnus ežere – neva tai – piligrimai iš IX a. kelionės Nanda Devi Raj Jat Yatra.
Visus mistinius pasakojimus ir padavimus paneigia archeologų radiniai. Penkerius metus trukusio tyrimo duomenimis, palaikams – apie 1200 metų. Paaiškėjo, kad ne visi skeletai yra iš tos pačios eros.
Skeletų genetika parodė skirtingą etninę kilmę – dalis skeletų – iš Pietų Azijos, šie žmonės žuvo tarp septinto ir dešimto amžiaus, kitų skeletų genetika artimesnė šiuolaikinei Europai (Graikijai arba Kretai), šie mirusieji guli ežere nuo devyniolikto amžiaus. Skeletai – tik suaugusių vyrų ir moterų, sveikų žmonių, nepatyrusių jokios epidemijos. Nerasta jokių įrankių, ginklų, drabužių ar palapinių ženklų, tad skeletų atsiradimo paslaptis ir toliau stipriai intriguoja.
Vis dar neaišku, ar ši vieta yra piligrimų kelyje – jokie patikimi šaltiniai šito nepatvirtino. Mokslininkai, istorikai toliau bando įminti skeletų paslaptį, o prie ežero kasmet atvyksta daugybė keliautojų. Ledas aptirpsta ir vandenyje pasimato kaulai – išryškėja nežinomo gyvenimo ir praeities liudijimai. Nuo mokslo žmonių neatsilieka ir turistai – jie irgi tikisi perprasti, kas atsitiko šioje Himalajų vietoje.
Prie ežero ir jo apylinkėse nėra draudžiama keliauti turistams, daugelis jų veikiausiai išsinešė vertingiausius radinius. Gamtos procesai irgi apsunkina tyrėjų darbą – nuošliaužos nuo kalnų turbūt daug kartų buvo užbėrusios skeletus.
