Šis netikėtai sutiktas pakeleivis mums, išsižiojusių turistų porelei, atvėrė vieną iš „besišypsančios pakrantės“ – taip Gambiją vadina vietiniai – veidų. O jų mažiausioje vakarų Afrikos valstybėje yra ne vienas: karvėmis ir šunimis nusėti laukiniai paplūdimiai, skurdūs ir spalvingi žvejų kaimeliai, džiunglėmis apaugusi Gambijos upė su besipliuškenančiais begemotais, beždžionėmis ir „rojaus“ paukščių kakofonija, triukšmingos urbanizuotos zonos su prašmatniomis vilomis bei viešbučiais ir pilnomis pakelėmis iš mokyklos namo tranzuojančių vaikų.
Prieglobstis vienišoms europietėms
Į Gambiją turistai pradėjo žvalgytis dar tik prieš mažiau nei dešimtmetį. Daugiausiai – buvę jos kolonizatoriai britai, kurie paprastai įsikuria jiems suręstuose viešbučiuose palei Atlanto vandenyną. Ir iš jų retai iškiša nosis. Tiesa, pastaraisiais metais, šalyje pasikeitus prezidentui, šalis atsiveria vis plačiau. Tai rodo ir lenkų pilnai apsėstas lėktuvas, reguliariai kylantis iš Varšuvos. Jie keliauja didelėmis grupėmis, su gidais ir iš anksto suplanuota programa, už viešnagę permokėdami šimtus, jei ne tūkstančius eurų.
Gambijoje populiarėja ir sekso turizmas, kurio pagrindinės atstovės – ne pirmos jaunystės vakarų europietės. Vietos paplūdimiuose ir baruose įprasta matyti baltaodes tetutes, meiliai apsikabinusias dreduotus vietinius mačo jaunuolius, o sutemus, bevedančias juos už rankos į viešbučio kambarius. Į „besišypsančią pakrantę“ vis dažniau traukia ir laisvės bei nuotykių ištroškęs Europos jaunimas, kuriuos masina laisvai ir pigiai prieinama „bob marley“ dvasia. Mus labiausiai traukė juodosios Afrikos autentika ir jos žmonės.
Asortimentui lėšų neužteko
O žmonės Gambijoje, kaip ir didžiojoje Afrikos dalyje, verslūs. Bent jau labai nori tokiais būti. Tas jų troškimas dažnai kvepia kuriozais. Sliūkiname didžiausio Gambijos miesto Serekundos gatvėmis, temsta. Kadangi elektra šalyje brangi ir jos tiekimas ribotas, pakelių žmonės buriasi prie lauželių ar šviečiasi prožektoriais. Jų spingsulėse darbuojasi kirpėjai, amatininkų kromeliai, vaisių ir niekučių prekystaliai.
Dairomės parduotuvės. Akis užkliūna už nemažos švytinčios iškabos „super market“. Galvojame, oho, tikra prabanga tamsos karalijoje. Viduje nemaža patalpa, visur pilna lentynų, tačiau jose – tik pupelių konservai, actas, daugiau nieko nėra. Mus pasitinka plačiai besišypsantis šeimininkas. Klausiame, alaus, duonos, sūrio. Ne, nieko nėra šiuo metu, esą trūksta lėšų užsipirkti. Akivaizdu, jog visos lėšos asortimentui buvo „investuotos“ į iškabą.
„Firminiais“ kvepalais gatvėje prekiaujantis gambietis save išdidžiai vadina nuosavo verslo savininku, o pašiūrėje žuvį čirškinantis pilietis – restoranų verslo atstovu, ir demonstruoja mums mokyklinį sąsiuvinį su keliais pas jį valgiusių europiečių rašteliais. Atsitiktinai sutiktas ir mus namo palydėjęs viešbučio apsaugininkas pasakojo, jog nuosavo verslo troškimas būdingas, nes samdomi darbuotojai Gambijoje uždirba grašius, net ir užsieniečiams priklausančiuose viešbučiuose vietiniams mokama apie 30-50 eurų per mėnesį, o iš šitos algos jis dar sugeba padėti šeimai. Tai stebėtina, patyrus, jog šioje šalyje prekių ir paslaugų kainos nėra mažos, praktiškai prilygstančios lietuviškoms.
Pavyzdžiui, pagaliau atrastame didžiausiame Gambijos prekybos centre, dydžio sulig mūsų kaimo krautuve, tepamas sūris atsieina du eurus, užpilama avižų košė – visus keturis. Nuomoti automobilį labai brangu, ypač matant vietos kelius, kuriuos keliais vadinti sunkiai apsiverčia liežuvis.
Begemotai pravirkdo kaimiečius
Žinoma, didžioji dalis gambiečių po parduotuves nevaikšto ir mašinų nenuomoja. Kaip savo gerbūvio matą daugelis vietinių įvardija ryžius – kiek kilogramų mėnesiui gali įsigyti. Dėl to graudžiai ir kiek komiškai nuskambėjo istorijos apie begemotus, kurie retkarčiais išlipa iš Gambijos upės ir „prasineša“ po šalies gilumoje augančius ryžių pasėlius. Tuomet, anot Janjabureh kaimelyje sutiktų vietinių, gyventojai ilgai verkia. Paskui supyksta. Nieko keisto, jog šių upės galiūnų šalyje belikę vos kelios dešimtys. Be to, keli egzemplioriai kasmet parduodami kaip turtingų europiečių medžioklės trofėjai.
Panaši situacija ir su krokodilais, kuriuos begalima išvysti tik specialiose kūdrose, iškastose turistams. Jose sutempta dešimtys krokodilų, išsižiojusių ir sustingusių prieš saulę. Turistai kviečiami juos paglostyti, mat į prisilietimus jie nereaguoja. Gidų tikinimu, taip yra todėl, jog jie sotūs, esą kasdien suėda du šimtus kilogramų mėsos. Tačiau vietiniai mums pašnibždėjo, jog vargšai ropliai tiesiog apkvaitinti raminamaisiais.
Apskritai Gambijos ištekliai sparčiai senka – šalis neturi kvotų žvejybai, tad vandenyno žuvis masiškai išgaudo kinai, stambesnis verslas yra libaniečių rankose, šalis vargiai išsilaiko tik iš žemės riešutų eksporto ir turizmo. Pridėjus visuotinai paplitusią korupciją, aiškėja vaizdas, kodėl, nors vergovės laikai seniai praeity, gambiečiai, kaip ir jų kaimynai, niekaip neišsikapsto iš totalaus skurdo.
Kelionė su narkobaronu
Paviešėję rytinėje, „kaimietiškoje“ Gambijos dalyje, traukiame atgal prie vandenyno, į Sanyang regioną, garsėjantį puikiais paplūdimiais. Maždaug 200 kilometrų atstumą mus pasišovė pavėžėti Leminas, su kuriuo susipažinome prieš savaitę stabdydami pakeleivingą transportą iš šalies sostinės Bandžiulio. Nors Lemino mersedesas lengvai amortizuoja kelių duobes, kelionė trunka visą dieną. Gambijos keliuose kas puskilometrį stovi policijos postai. Paprastiems vairuotojams tai – įteisintas valstybinis reketas, Leminui – proga užmegzti naujų kontaktų, mat šioje pusėje jis būna retai.
Storas gambietiškų dalasų pluoštas jo rankose po truputį tirpsta. „Šioje šalyje visiems turi kažką duoti. Ir ne vien pareigūnams. Taip mezgamas ryšys, o jis gali būti naudingas abiems pusėms. Štai, Serekudos regione esu karalius, jei noriu, galiu niekam nestoti, staigiai sutvarkyti bet kokį reikalą“, – tarpe tarp nesibaigiančių pokalbių telefonu ir sveikinimosi su policininkais porina mūsų vairuotojas.
Kelionės metu paaiškėja daugiau detalių apie jo „reikalus“. Leminas savo telefone parodo kelias nuotraukas su žaliuojančiais kanapės laukais, kaugėmis presuotos marihuanos. „Šviežiausias mano draugo derlius. Netrukus išvyks į Europą, gal atsidurs ir jūsų Lietuvoje“, – juokiasi jis.
Taip pat papasakoja apie savo bičiulius britus, kurie atvyksta į Gambiją ir atgal išsiveža paketus su baltais milteliais. „Jūs dabar esate mano draugai. Jei, tarkime, man Europoje nupirktumėte ir išsiųstumėte automobilį, kita viešnagė Gambijoje jums nieko nekainuotų. Nesijaudinkite, pinigų prekei jums atsiųsčiau“, – toliau glumina mus naujasis draugas.
Kelionei baigiantis, Leminas pasiūlo apsilankyti jo šeimos namuose. Jis išsiskyręs, turi tris vaikus ir galybę giminaičių. Gyvena atskirai nuo jų. „Esu vyriausias šeimoje, turiu visiems padėti. Mano tėvas buvo žvejys, augau visiškame skurde. Iki šiol skurdas man sukelia pykinimą. Galbūt dėl to mėgstu pinigus. Per daug mėgstu“, – surimtėja.
Lemino šeimos namas erdvus, apstatytas modernia buitine technika. Sveikinamės su šeimyna. Mažieji aprengti spalvingais firminiais drabužėliais, suaugusieji pasipuošę naujais musulmoniškais apdarais. Visi bazuojasi prie didžiulio televizoriaus. Kiek pasėdėję ir apsikeitę keliomis frazėmis, atsisveikiname. Leminas kiekvienam šeimos nariui paduoda po ritinėlį kupiūrų. Panašu, kad jam tai įprastas ritualas. Baigiame įprasti ir mes.
Taikos atmosfera
Per dviejų savaičių trukmės viešnagę Gambijoje spėjome apsilankyti keliose vietinių šeimose. Nesvarbu, ar lūšnelėje, ar viloje, visur žmonės būriavosi prie televizorių. Kol yra elektra, reikia spėti pažiūrėti kaimyniniame Senegale susuktos muilo operos seriją, kur veiksmas vyksta senovės Afrikoje. Anot dalies vietinių, dabar gyvenimas Gambijoje yra smarkiai pagerėjęs, mat dar prieš keletą metų elektra buvo tiekiama dvi valandas per parą, o šiuo metu televizoriai gali mirgėti net ištisą pusdienį.
Gambija negali pasigirti žvėrių pilnais safariais ar egzotiškais didmiesčiais, tačiau didžiuojasi savo, kaip jie vardija, „humanity“ dvasia. Ją kuria gan stabili politinė sistema, nėra etninių konfliktų, tad nekalena kalašnikovai, didelės bausmės už nusikaltimus, tad mažas vagysčių ir apiplėšimų skaičius, o svarbiausia – nepaisant skurdžios realybės, vietiniai atrodo atsipalaidavę, draugiški ir neįkyrūs svetimšaliams, ypač, lyginant su tokiomis šalimis kaip Marokas ar Indija.
Nors tai yra musulmoniška šalis, religiniai aspektai yra labai nuosaikūs, juos užgožia afrikietiška „easy going“ atmosfera, lydima lėto tempo, šypsenų ir afrikietiškų būgnelių ritmo. Patys įsitikinome, kodėl turistiniai gidai apibūdina Gambiją kaip geriausią startą susipažinimui su Afrikos giluma.
Autoriaus pusplais ČIA.