Vėlinių proga, kai metas atsisukti anapusybėn ir pamąstyti, kas mes esame amžinybės akivaizdoje, G. Juocevičiūtė „Delfi“ skaitytojams dovanoja pasakojimų apie požiūrį į mirtį bei Vakarų pasaulį šokiruoti galinčias laidojimo tradicijas Tibete ir Mongolijoje ištrauką. Ją autorė knygoje pradeda su ironija – mongolų posakiu „Tas, kuris girtauja, miršta. Tas, kuris negirtauja, irgi miršta“.
Rytų regionuose, kur žemė amžinai kieta, visur vien uolos arba stinga medienos lavonams pleškinti, populiarus žmonių laidojimo būdas – palikti velionio kūną sutaršyti paukščiams. Senais laikais klajokliai mirusįjį uždėdavo kupranugariui ant kupros, ir šis jį nešdavo į paskutinę kelionę. Dabar Mongolijoje laidotuvės po truputį modernėja, velionys vis dažniau įgrūdami į karstus, bet lig šiol beveik kiekvienas aimagas arba sumas turi vadinamąsias dangaus kapines.
Tai numirėliams skirta vieta ant netolimo kalno ar kalvos, o jei aplink plyti vien lygumos, tada – ant kokios nors uolos ar didesnio akmens. Rytiečiai tokią pakylą vadina aukojimo paukščiams aikšte, taip pat paukščių ganyklomis.
Lavonas atboginamas į šią nuošaliau nuo gyvųjų kaimo ar miestelio stūksančią laukinę viršūnę ir paliekamas – aišku, ne bet kaip – sudoroti plėšriesiems paukščiams. Tibete irgi stipri tokia laidotuvių tradicija. Tik Sniegynų šalies rogijapos – kaulų laužytojai – smulkmeniškesni ir dar kruopščiau mirusiuosius paruošia maitėdoms: galvos plaukus nuskuta ir išmeta, nuo kūno nuplėšia ir gabalais supjausto mėsą arba jį palieka visą, o kartais iš vidaus išima ir atskirai išdeda kai kuriuos organus viršuje jau nekantriai ratus sukantiems maitvanagiams ar grifams.
Kai šie pasisotina ir iš velionio lieka vien kaulai arba iškart kaulus atskyrus nuo šviežios lavono mėsos, juos mirties vadybininkas sulaužo, sukapoja ir sutrina į kiek įmanoma smulkesnes daleles. Jei liko akys ar, tarkim, smegenys, tai ir jas sutraiško, iki galo susmulkina, tada miltelius sumaišo su tsampa – miežių miltais, arbata ir lydytu sviestu arba pienu, rečiau suvilgo vandeniu ir šio drėgno, minkšto pašaro gumulėliais tarsi pyragėliais vėl vaišina peslius ar kitus plėšrius paukščius.
Budistinių pažiūrų čiabuviai įsivaizduoja, kad į balių susirenka dakinės paukščių pavidalo. Anksčiau dar nuo lavonų, buvusių nusikaltėlių arba žuvusiųjų smurtine mirtimi, būdavo atskiriami kojų kaulai, bet jie atitekdavo ne gyvūnams, o iš jų buvo gaminami ilgi ragai, naudojami pūsti vienuolynuose per apeigas ir chod ritualų metu, – kanglingai (pažodžiui būtų „kojos fleitos“).
Sakysite: koks mirusiojo pažeminimas, kaip bjauru ir grubu! Bet juk be gyvybės likęs kūnas – sielos palikta ir pradedanti irti išnara. Velioniui ji – kaip atidėvėtas ir sudriskęs rūbas, kuriuo niekur nebeužsivilks, kaip gyvatės oda, iš kurios ji išsinėrė. Lieka tik mėsą ir kaulus panaudoti ekologiškam „perdirbimui“. Žmogaus liekanos ne numetamos pūti, kirmyti ir skleisti infekcijas, o įtraukiamos į mitybos grandinę ir nuolatinę medžiagų apykaitą. Taip ir neapkraunamas žemės plotas yrančiais lavonais.
Dangaus kapinės su savo atmainomis, kurios tam tikruose regionuose gali šiek tiek skirtis, atsirado dar gilioje senovėje, ir jas daugiausia praktikavo archajinių, jau beveik išnykusių religijų, kaip bonas Tibeto plokščiakalny bei Himalajuose ar zoroastrizmas Irane, išpažinėjai ir šamanistai nuo Sibiro iki Mongolijos. Tačiau joms esti ir grynai budistinis paaiškinimas: viskas yra laikina, trapu ir cikliška, be to, reikia tarnauti visoms gyvoms būtybėms, ir to išraiška gali būti šiame gyvenime jau „atidirbusio“ kūno auka joms. Tibeto budistai leidžia mirusįjį ir kremuoti. Tai – irgi praktiškas, labai higieniškas palaikų atidavimas gamtai ir dausoms.
Kraštuose, kuriuose įsišaknijęs Tibeto budizmas, neeilinių dvasinių aukštumų pasiekę lamos ir tulku išmigruoja iš šio gyvenimo ir persikrausto į kitą terpę pasitelkę ypatingas meditacijas. Jos gali padėti įveikti nelengvą bardo būvį ir sėkmingai persikūnyti. Pažangiausi adeptai, kurių visais amžiais šiame pasaulyje buvo ne per daugiausiai, o dabar gal tik vienetai, geba į fizinę mirtį eiti būdami visiškai sąmoningi ir šį procesą savarankiškai kontroliuoti.
Pasitraukimas, panirus į gilų transą, trunka kelias dienas ar kelias savaites. Ši išėjimo technika vadinama tukdam. Tuo laikotarpiu iškeliaujančiojo kūnas neliečiamas, netrikdomas. Galima sakyti, žmogus pats save palaidoja. Štai kas iš tikro yra ori mirtis.
Jau po visiškos klinikinės mirties bei galutinio sielos atsiskyrimo kiti vienuoliai adepto kūną pagal išankstinį jo pageidavimą užkonservuoja taip, kad visai puikios būklės ir gan standus gali išlikti dešimtis ir net šimtus metų. Įprasta, kad šitaip profesionaliai miręs ir tinkamai palaidotas lama tampa šventa relikvija, kurią vienuolių bendruomenė uoliai saugo, prižiūri ir piligrimams išstato garbinimui it dievybę.
Atšiauriose Centrinės Azijos stepėse vis dar randami pavieniai šimtamečiai, sustingę į meditacijos pozą. Antai 2015 metais Mongolijoje vienuolio mumija išgarsėjo per tikrą mistinį trilerį. O viskas prasidėjo XIX amžiaus antroje pusėje. Lama Tsoržas Sanžavas mirė, kai jam buvo apie septyniasdešimt metų. Iš pradžių jis buvo mumifikuotas – smarkiai įtrintas ir gausiai apipiltas druska, susuptas į galvijų odą, į poilsio vietą nugabentas ant kupranugario, įdėtas į dėžę ir palaidotas Sodnomdaržos kalne, Archangajaus srityje, šalia savo artimo mokytojo – didžio lamos Ovgono Gesero, kuris iškeliavo iš šiapusybės irgi medituodamas, tada balzamuotas buvo įdėtas į dėžę ir apkrautas akmenimis.
Speiguotas klimatas, vėsi žemė ilgą laiką neleido kūnams irti. Mirusių lamų pagerbti ateidavo maldininkai. Aišku, oficialių archyvų ir reklamos apie nepaprastų vienuolių kapavietes nebuvo. Žmonės apie juos sužinodavo iš senelių, tėvų, kaimynų.
Remiantis vietinių gyventojų pasakojimais, ir buvo išsiaiškinta, kad kelių kartų vienuoliai apie šimtą trisdešimt metų velionį Tsoržą Sanžavą, kaip ir jo mokytoją, prižiūrėjo ir rūpinosi, kad jo nesudarkytų paukščiai, nepaveiktų saulės spinduliai ar kas nepagrobtų. Bet medinės dėžės puvo, o tvirtos pastogės mirusiesiems saugoti nebuvo, gal tik „palapinė“ iš maldos vėliavų ar šakų būdavo padaroma. 1999 metais vienuolio Tsoržo Sanžavo galvą alkani paukščiai šiek tiek sužeidė, o kūną užgavo nuo kalno riedėję akmenys, bet bendra jo būklė išliko gan gera.
Mumiją pavyko išsaugoti, net kai viską, kas šventa, be pasigailėjimo naikino stalinistai. Ir še tau – į šventenybę slapta pasikėsino šiuolaikiniai nedorėliai. Jie, iššniukštinėję Sodnomdaržos apylinkes, sugebėjo lotosu sėdintį numirėlį nujoti ir ketino jį parduoti juodojoje rinkoje. Vagys, tikėdamiesi kirsti sieną, Tsoržo Sanžavo palaikus planavo viename Rusijos budistinių regionų kažkam perleisti už maždaug dešimt milijonų rublių – tai būtų nuo šimto tūkstančių iki šimto penkiasdešimt penkių tūkstančių eurų. Gal ir keistai atrodo, kad kažkas buvo pasiryžęs suploti tokius pinigus už užsakytą lavoną, bet reikia suprasti: šventi lamų palaikai budistams yra didelė geidžiama vertybė.
Išgelbėta lamos mumija, kurios tapatybę nustatyti pavyko ne iš karto, pirmą sykį atkreipė mokslininkų dėmesį ir iš pradžių buvo išvežta tyrimams į Ulan Batorą, paskui porą dienų eksponuota Gandano vienuolyne. Ant kūno buvo išlikę plaukai, nagai, net ryškūs oranžiniai apdarai padoriai atrodė. Nustatyta, kad vienuolis mirė užsiauginęs barzdą. Neabejojama, kad kurį laiką Tsoržas Sanžavas buvo tukdam būsenos. Bet perdėtus gandus, kad rastas vienuolis tebegyvas, netrukus paneigė ir patys budistų lamos.
Kol lama „rezidavo“ sostinėje, žmonės turėjo galimybę jį pagerbti. Aišku, per atstumą. Eiti artyn, liesti ir fotografuoti seniai mirusį vienuolį buvo griežtai draudžiama. Blykstės, ryški šviesa, skaitmeninių prietaisų garsai tokiam senam ir sakraliam eksponatui galėjo pakenkti. Bet vienas jaunas mongolų aktorius, toks influenceriukas be jokių stabdžių kažkokiu būdu – turbūt, pasinaudojęs artistiniu žavesiu, o gal reikiamomis pažintimis – sugebėjo prasibrauti iki ekspertizės centre laikomo numirėlio ir su juo pasidaryti asmenukę, kuri netrukus paplito po socialinius tinklus bei stepių kraštų žiniasklaidą. Pamaldūs vyresnės kartos budistai tokiu akiplėšišku ir narcizišku jaunuolio elgesiu buvo pasibaisėję.
Galiausiai nuspręsta šventus palaikus grąžinti į pradinę kapavietę ant kalno, šalia mokytojo lamos Gesero. Budistams valdžia pažadėjo šventenybėms užtikrinti didesnę apsaugą, jas aptverti, ilgainiui gal ir normalią šventyklą pastatyti.
Būta ir daugiau tikrų istorijų, susijusių su pašėlusiais ar slaptais budistų pomirtinio gyvenimo nuotykiais. Antai kaimyninėje Buriatijoje, kurios gyventojai giminingi mongolams, ypatingoje apsaugoje ir didelėje pagarboje laikomas DašiDoržo Itigilovas – Pandido Khambo Lama XII, kuris mirė 1927 metais, eidamas septyniasdešimt šeštuosius metus. Apie šį atgimėlį žinoma gan nemažai. Gimęs Ulzy Dobo 1852-iais, šis buriatas tapo garsiu vienuoliu visoje carinėje Rusijoje, buvo gerbiamas ir pačių Romanovų kviečiamas į audiencijas Sankt Peterburge.
Likus metams iki mirties, Khambo Lama XII mokinius perspėjo apie stiprėsiantį grėsmingą „raudonąjį mokymą“, patarė iš Rusijos bėgti. Netrukus garsusis atgimėlis artimiems vienuoliams pranešė apie pasiruošimą išeiti iš šio gyvenimo. Po tylaus, sąmoningo pasitraukimo DašiDoržo Itigilovo kūnas jo paties prašymu buvo įdėtas į kedro „sarkofagą“, gausiai apipiltas druska ir užkastas pusantro metro gylio duobėje.
Maždaug po trisdešimties metų, kaip buvo nurodęs vienuoliams, iš ten išimtas, perrengtas ir su tam tikrais ritualais slaptai, kad sovietų valdžia nesuuostų, perlaidotas. Po šešiolikos metų, 1973-iaisiais, pagal perduotas tikslias instrukcijas ir vėl išimtas, darkart perlaidotas.
2002 metų rugsėjį lama Itigilovas buvo ekshumuotas. Net mokslininkai vadino stebuklu tai, ką atrado. Jie stebėjosi, kad vienuolio kūnas neatitinka savo realaus amžiaus, yra neadekvačiai geros būklės: net profesionaliai balzamuotas bei natūraliai užšaldytas negalėtų šitoks išsilaikyti. Sąnariai buvo lankstūs, oda, nors papilkėjusi, tačiau švelni, normalus, gyvam asmeniui būdingas svoris išlikęs, vidaus organai nesuirę.
Atrodė, kad turima reikalų ne su beveik šimto metų senumo, bet su pusantros ar daugiausia dviejų parų senumo numirėliu. Dabar Pandido Khambo Lama XII sėdi Ivolginskio dacane. Svarbiomis progomis garbusis vienuolis eksponuojamas už stiklo, ir jam lenkiasi maldininkai.
Tai buvo tik kelios istorijos, praskleidusios užsklandos kamputį į išties nenuobodžius, pilnus magiškų detektyvų bei intrigų pomirtinio pasaulio užkulisius.
