Totalus marazmas Zanzibare – plaukti (pusiau vemti) į kažkokią vėžlių ar buvusio Kalėjimo salą. Išgalvota, neįdomu, pritempta – taip galima įvertinti Lietuvos kelionių agentūrų siūlomas pramogas. Jas, matyt, sugalvoja lenkų kelionių agentūros, o perparduoda lietuviškos. Tokių ekskursijų mada į Zanzibarą atvilnijo kad ir iš Graikijos ar Turkijos. Šios šalys akivaizdžiai orientuotos į turizmą, o Zanzibare privalu mėgautis autentika, gali nusisamdyti kad ir privatų taksi. Tai bus ir tris kartus pigiau, ir artimiau pažinsi Zanzibaro salos pakraščius.
Visiška nesąmonė nardyti paviršiuje drauge su dar 15 įgulų ir vaikytis aukšlės dydžio porą žuvelių ar bandyti iš 50–100 metrų išvysti delfino peleką. Tokias ekskursijas masiškai renkasi lenkų turistai ir pavieniai rusai. Tai net nekvepia delfinų žvalgybos svajone. Akivaizdu, kad patys draugiškiausi delfinai tiesiog žaidžia su laivais lengvai nuo jų pasislėpdami.
Antra, susidraugaukite su vietiniais. Plepėkite su masajais, aplankykite vietos mokyklas. Labiausiai įsiminė ir bene egzotiškiausias apsikirpimas – mūsų viešbučio virėjas maloniai sutiko mane nuvežti pas savo kirpėją. Bene 10 kilometrų riedėjome mopedu į kaimo pakraštį (kaimu čia vadinamos gyvenvietės su keletu tūkstančių žmonių).
Į pirmo numerio (pakopa aukščiau nei plikai) europiečio kirpimo šventę susirinko keliolika vietos smalsuolių. Rinkausi iš 20 afrikietiško kirpimo variantų. Viskas vyko greitai ir profesionaliai. Kaina – 10 JAV dolerių (beveik 10 eurų). Supratau, kad kirpėjas turbūt šiek tiek užkėlė įprastą kainą, bet už pramogas juk reikia mokėti, tad nesiderėjau ir visi likome patenkinti.
Vėl ant mopedo dardėjome per vietinį barabara (svahilių kalba – kelią), virėjas nuskubėjo vakarui gaminti kuku (vištienos), o aš pole pole (lėtai lėtai) nuėjau patikrinti, ar pakilo vanduo ir jau galima pasinerti į šiltą Indijos vandenyną.
Trečia, pasinerkite į kultūrinį vyksmą. Niekas netrukdo įsimaišyti į masajų šokius ar plepėti su jais nuo ankstyvo ryto. Jie yra draugiški, bet vertėtų paieškoti ne įžūliai sandalus siūlančio vietinio, o kuklesnių žmogiukų.
Ketvirta, keliaukite į vietines vestuves, šventes ar kitas ritualines apeigas.
Penkta, išbandykite vietinius laivus – tai katamarano ir mūsų luoto junginys. Per bangas skriejama 10–12 mazgų greičiu – nuo galvos nuplėšiamos kepurės, o nuo įvairių atsipalaidavusių trosų galima gauti ir gumbą į kaktą.
Šešta, Tanzanijoje ar gretimose valstybėse verta vykti į savanas stebėti žvėrių. Pasak Gamtos tyrimų centro mokslininko dr. Jono Satkūno, keliavusio geologiniais maršrutais Etiopijoje, Zambijoje, Malavyje, Tanzanijoje ir kitur, savanos yra būdingiausias Afrikos kraštovaizdis. Toliau sektų dykumos, atogrąžų miškai ir kalnai. Taigi, Tanzanijoje, be Kilimandžaro, yra ir daugiau pasaulinės svarbos gamtinių ir istorinių vietų.
Dar galima aplankyti Ngorongoro kraterį ir Serengetį – Afrikos žvėrių sakralinę buveinę, o taip pat ir Oluvėjaus slėnį – viena iš žmonijos lopšių. Tai turistinės vietos, į jas galima patekti nesunkiai, o ir kelionių agentūros padės. Tuo metu individualiai vykti yra ganėtinai sudėtinga – į kiekvieną rajoną patekti reikia leidimų, pilna policijos patikrų.
Anot J. Satkūno, prieš kelerius metus vykstant į Usambarą tyrinėti kalnų nuošliaužų teko susidurti ir ne su tokiu maloniu nutikimu – viename rajone vietos policijos komendantas išreikalavo dar kartą susimokėti už Tanzanijos vizas.
Panašiai nutiko ir Mamba Miamba kalnuose – reikia prisistatyti vietos genties vadui ir, aišku, susimokėti duoklę. Taip, kad Klimandžaro tuo metu neteko pamatyti, nors būta tik per 70 kilometrų nuo jo.
Apibendrinant, keletas patarimų: įsiliekite į vietinių žmonių gyvenimą – tik tuomet atsikratysite pokalbių apie lietuvišką cepelinų dangų ir išvalysite dvasią. Televizorių, bent jau mūsų viešbutyje Zanzibare, nebuvo, o interneto ryšys prastas, tad išvalyti lietuviškus marazmus yra šimtaprocentinės galimybės.
