Ankstesnį pasakojimą iš Afganistano rasite čia.
Išvykau iš Kabulo. Aplink miestą stovi daugybė sugadintos karinės technikos, tankų, šarvuočių. Norėčiau sustoti apžiūrėti, tačiau talibai neleidžia.
Vykstu per Hindukušo kalnus dar aukščiau, nors Kabulas yra maždaug 1800 metrų aukštyje virš jūros lygio. Per daugybę šimtmečių Kabulas yra buvęs budizmo, induizmo ir, galiausiai, islamo centru. Šalį iki pat XII a. valdžiusius užkariautojus pakeitė pirmieji afganistaniečių šachai. Kabulas visada buvo trokštama vieta dėl savo geografinės padėties, todėl į miestą nuolat plūdo užkariautojų.
XIX a. sostinės geidė ne tik įvairūs vietiniai Afganistano genčių vadai, bet ir milžiniškos imperijos – Rusija bei Didžioji Britanija. Pastaroji 1839 m. pasiuntė savo armiją užimti Kabulą. Karinė kampanija baigėsi tragedija, nes afganistaniečiai, vakare pasirašę taikos sutartį, rytą iš Kabulo besitraukiantiems 16 tūkst. britų surengė kruviną pasalą. Britai 1878 m. dar kartą nesėkmingai bandė užimti Kabulą.
XX a. Kabulas įkvėpė modernizmo. Tuometis šachas Amanullahas buvo didelis Europos gerbėjas, todėl mieste atsirado daugybė vakarietiško stiliaus statinių, gatvių. Bėgant laikui maždaug 40 proc. politinių ir administracinių miesto postų užėmė moterys, klestėjo turizmas, parduotuvių lentynos lūžo nuo prekių.
Miestas plėtėsi ir klestėjo daugiau nei keturis dešimtmečius, iki 1979 m. įvykdytos sovietų invazijos bei perversmo. Norėdami galutinai perimti šalies kontrolę, sovietų KGB specnazo būriai 1979 m. gruodį nusileido Kabulo oro uoste ir nužudė tuometį prezidentą Hafizulą Aminą – beje, taip pat komunistą.
Modernus Afganistanas
Afganistane galima pastebėti modernių ir prabangiai atrodančių pastatų. Dažniausiai tai yra rūmai, pastatyti švęsti vestuvėms. Galima būtų naudoti ir kitoms progoms, tačiau vestuvės Afganistano musulmonams yra labai svarbios. Dėl to šie pastatai nenaudojami niekam kitam, tik talpinti tūkstančius svečių per vestuves.
Mano gidas netgi papasakojo, kad planuoja užstatyti keletą jo name esančių kambarių ir įleisti ten gyventi šeimą, jog galėtų gauti 7 tūkst. dolerių savo brolio vestuvėms. Vėliau, po 10 metų, skolą grąžins bei iškraustys apsigyvenusią šeimą. Leidimas gyventi atstos 10-ies metų palūkanas.
Lazuritas
Lazuritas – akmuo, kerintis nepaprasta mėlyna spalva. Šio akmens pavadinimas kilęs iš termino lazaward, kuris arabų kalba reiškia dangų. Tai yra lazurito, kalcito ir pirito uoliena, jau maždaug 9 tūkst. metų kasama kaip brangakmenių medžiaga. Geriausios kokybės lazuritas yra tamsiai mėlynas su nedidelėmis kalcito ir pirito dėmelėmis. Mėlyna spalva atsiranda dėl lazurito kristalinėje struktūroje esančios sieros.
Buvo manoma, kad išskirtiniai kristalai yra reti, kol XX a. 10-ajame dešimtmetyje buvo pradėti išgauti Afganistano kasyklose.
Lazuritas yra viena ankstyviausių, egzotiškiausių ir vertingiausių natūralių brangakmenių medžiagų, kuri nuo IV tūkstantmečio pr. m. e., o gal ir anksčiau, buvo naudojama ornamentikoje. Pavelde gausu raižinių, karoliukų, auskarų, dekoratyvinių inkrustacijų bei meninių pigmentų, puoštų šiuo akmeniu.
Įdomu tai, kad anksčiau lazuritas buvo naudojamas ne tik kaip brangakmenis, bet ir kaip vieni pirmųjų akių šešėlių. Istoriškai lazuritas buvo svarbi prabangos prekė.
Manoma, kad šumerų meilės deivė Inana nešiojo lazurito vėrinį mite, kuris datuojamas 4 tūkst. m. pr. m. e. Senovės Mesopotamijos valdovai buvo laidojami su raižytais lazurito dirbiniais, o dievybių šventyklos buvo puošiamos lazurito ornamentais. Senovės romėnai tikėjo, kad akmuo yra stiprus afrodiziakas. Senovės egiptiečiai mėgo šį akmenį ir naudojo jį viskam – nuo kosmetikos iki amuletų, nuo pakabukų iki oficialių antspaudų. Buvo tikima, kad lazuritai turi tiesioginį ryšį su dieviškumu, pritraukia gerovę ir turi galią atbaidyti blogą akį.
Brangiausia lazurito rūšis – tamsiai mėlynas su auksiniais pirito intarpais – randama tik Badachšane, Afganistane. Šiuo metu lazuritas Afganistane dažniausiai išgaunamas nelegaliai ir yra vienas pagrindinių nusikalstamų grupuočių pajamų šaltinių.
Pandžširo slėnis
Šiame slėnyje gyvena daugiau nei 100 tūkst. žmonių, etninių tadžikų koncentracija didžiausia visoje šalyje. Beje, Afganistane yra net 32 etninės grupės (daugiausia kalbančios iranėnų ir tiurkų grupių kalbomis). Didžiausia iš jų yra puštūnai (42 proc.), iš kurių, kaip jau žinote, kilo Talibanas, tada ketvirtadalis tadžikai, 19 proc. chazarų, ir 6 proc. uzbekų. Moterys sudaro 9 proc. dirbančiųjų. O 69 proc. suaugusiųjų yra neraštingi.
XIX a. į Pandžširo slėnį bandė įsiskverbti Britų imperijos pajėgos, tačiau jų bandymai nebuvo sėkmingi. Mėgindama užimti Pandžširo slėnį, 1980–1985 m. Sovietų Sąjunga surengė mažiausiai devynias stambias karines kampanijas. Vėlgi nepavyko. Sovietams sėkmingai priešinosi Achmado Šacho Masudo pajėgos. Garsaus karžygio, kuris niekada niekam nepralaimėjo.
Nuo 1996 m. kariniai veiksmai atsinaujino – šįsyk Masudo pajėgos kovojo su Talibanu (kaip Šiaurės Aljanso dalis). Pandžširo slėnio Talibanui taip ir nepavyko užimti iki pat 2001 m. JAV invazijos.
Praėjus 20 metų, Afganistaną paliko JAV ir NATO pajėgos, o Talibanas per trumpą laiką užėmė 33 iš 34 Afganistano provincijų, per tą laiką nepavyko užimti tik Pandžširo. 2021 m. rugsėjo 6 d. Talibanas paskelbė visiškai kontroliuojąs Pandžširą, tačiau Pandžširo atstovai tai paneigė ir nurodė tęsiantys kovą.
Šiuo metu Talibanas čia laiko labai daug mudžahedų prižiūrėti tvarkai. Jeigu karių skaičių sumažintų, vėl galėtų įsiplieksti konfliktai taip etninių tadžikų ir Talibano. Šacho Masudo sūnus šiuo metu valdo pasipriešinimo talibams organizaciją ir yra esamos vyriausybės priešas, galintis surengti atakas talibų kontroliuojamose vietovėse.
Tunelis į šiaurę
Privažiuoju Salango tunelį, Hindukušo kalnuose, įrengtą Salango perėjoje, 3400 m aukštyje. Juo eina svarbus kelias iš Kabulo į šalies šiaurę (Kundūzą ir Mazari Šarifą). Tunelio ilgis 2,6 km, tuneliu kas dieną pravažiuoja apie 20 tūkst. automobilių, tačiau kelias iki tunelio yra tragiškas.
Sunkiasvoriai automobiliai nuolatos užkemša kelią, nes visi braunasi. Per daug nesidžiaugdavau visur matydamas talibus Afganistane. Bet šioje vietoje jie buvo nepamainomi. Privažiuoja, kai vilkikai užkemša kelią. Išlipa iš savo visureigių, pasiima automatą į ranką ir labai greitai sutvarko reikalus. Sunkvežimių vairuotojai, matydami rūstų talibo veidą ir ginklą rankoje, be žodžių greitai išstumdo savo vilkikus bei atlaisvina kelią.
Salango tunelio statybos pradėtos 1955 m. bendromis TSRS ir Afganistano socialistinės valdžios pastangomis. 1964 m. tunelis buvo atidarytas – jis leido sutaupyti apie 300 km kelio ir įgalino susisiekimą ištisus metus. Iki 1973 m., kai pastatytas Eizenhauerio tunelis JAV, tai buvo aukščiausias tunelis su automobilių keliu pasaulyje. TSRS-Afganistano karo metu tunelis buvo svarbiausia tarybinės armijos arterija, todėl 1982 m. lapkričio 3 d. jame mudžachedai atliko teroro išpuolį, sukeldami sprogimą.
Tikslus aukų skaičius nežinomas, kai kuriais duomenimis žuvo 64 TSRS kariai ir 112 afganų. Talibanui užvaldžius šalį, tunelis liko apgriautas ir nebenaudojamas. 2002 m. jungtinės NATO pajėgos tunelį vėl pritaikė eismui. Dabar, kai sumažėjo teroristinių aktų, tunelio apylinkėse vienintelis pavojus liko sniego nuošliaužos.
Skurdžios moterys gatvėje prašo išmaldos
Vykstant Kabulo gatvėmis, galima pastebėti daug moterų, prašančių išmaldos. Kai miršta vyras, kuris yra vienintelė šeimos galva, moteris dažnai tampa bename. Jeigu nėra suaugusių vaikų arba giminių, kurie galėtų ja pasirūpinti, tenka eiti į gatvę prašyti išmaldos. Islame tai yra labai gėdinga veikla. Kai kurios moterys verčiau ryžtasi mirčiai negu prašyti išmaldos.
Didelės šeimos
Vykstu per kaimo vietoves, šalia daug nedidelių trobelių. Mane stebina, kaip tokios didelės šeimos telpa į mažus namelius. Mano gido šeima tikrai stebėtinai didelė. Visgi vidutiniškai afganų šeimose gimsta šiek tiek mažiau – apie 5 vaikus. Afganistanas turi vieną didžiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje, nors pastaraisiais dešimtmečiais jis šiek tiek sumažėjo.
Šeima ir giminystės ryšiai yra labai svarbūs Afganistano visuomenėje. Tradicinėse šeimose daug vaikų laikoma turtu ir stiprybės ženklu. Didelė šeima suteikia paramą kasdieniam gyvenimui bei apsaugo senstant.
Dėl nepakankamos socialinės apsaugos sistemos daugelyje Afganistano regionų šeimos remiasi savo vaikais kaip pensinio amžiaus palaikymo sistema. Kuo daugiau vaikų, tuo didesnė tikimybė, kad jie pasirūpins tėvais senatvėje.
Islamas, kuris yra pagrindinė religija Afganistane, skatina šeimos svarbą ir dažnai remia gausias šeimas. Vaikai laikomi Dievo palaiminimu, o daugelis šeimų tiki, kad gausūs palikuonys yra palaima tiek šiame, tiek pomirtiniame gyvenime.
Vietovėse, pro kurias važiuoju, vaikai prisideda prie šeimos ekonomikos – dirba ūkyje ar padeda kitose srityse. Daug vaikų reiškia daugiau pagalbos šeimai. Dėl prasto sveikatos priežiūros prieinamumo, ypač kaimuose, vaikų mirtingumas yra gana aukštas. Kai kurios šeimos turi daugiau vaikų siekdamos užtikrinti, kad bent dalis jų išgyventų. Baisu, bet toks pasaulis.
Išvados
Mano kelionė Afganistane eina į pabaigą. Galiu atvirai pasakyti – tai buvo patirtis. Viena sunkiausių kelionių tiek dėl nuolatinio apsupto skurdo, tiek dėl Talibano priekabiavimo. Aišku, etiketės lipdyti negaliu – buvo ir draugiškų, ir intelektualių talibų. Bet žinote posakį: šaukštas deguto statinę medaus sugadina. Tai čia buvo ne vienas šaukštas, o samčiai.
Talibams tikrai reikės daug laiko išsiravėti savo daržą, o po to pakeisti pasaulio nuomonę apie juos. Bet varžytis realiai neįmanoma, Vakarų žiniasklaidos galia ir finansai tūkstančius kartų stipresni. Jeigu ir būsi geras, vis tiek apdergs. Jeigu namie ir nebus tarakonų, tai pakiš tarakonų bei parodys pasauliui.
O žmonės, nors ir skurdūs, tačiau draugiški. Jiems nepasisekė, kad gyvena šalyje, kuri turi resursų už trilijonus dolerių. Dėl to ir vyksta nesibaigiantys karai. Didieji ir yra didieji, nes atima iš mažiukų. Mums pasisekė, gyvename ramiame kaime, su vieninteliais resursais, nešiojamais ant savo pečių. Abejoju, kad taika Afganistane truks ilgai. Kai šalyje tiek etninių grupių su skirtingomis tradicijomis ir požiūriais, jas lengva skaldyti bei kiršinti.
Ypač, kai ginklus ir finansus iš šono pakišinėja didieji. Galbūt griežtas Talibano valdymas su ginklu rankoje padės išvengti naujų pilietinių karų ir įtakos iš šono. Nors Talibaną ir palaiko tik pusė Afganistano, visas 100 proc. džiaugiasi taika ir saugumu. Nebėra krentančių raketų, skriejančių kulkų ar netikėtų savižudžių sprogdintojų išpuolių. To ir linkiu Afganistanui – ilgalaikės taikos. O ar žmonėms reikia pinigų, ar tai atneš laimę – čia jau kita tema.
Ačiū, kad su manimi pažinote Afganistaną. Stengiausi visapusiškai jums parodyti šią įdomią šalį.
Daugiau įspūdžių rasite „Instagram“, „Facebook“ ir „Youtube“ platformose.
