Apie šeimos kelionę į Peru ir apie šalies grožį, kultūrą papasakojo Sigitas.
– Kaip vyko pasiruošimas?
– Prieš kelionę ilgai naršėme internete, rinkome informaciją. Supratome, jog nuskristi iki Peru yra brangu. Todėl kiekvieną dieną tikrindavome internetinius lėktuvų bilietų puslapius ir ieškojome geriausio varianto. Paieška dabar labai patogi, praktiškai visur galima užsiprenumeruoti „price allert“ (geriausios kainos pranešimą – liet.) ir laukti, pranešimo su geru pasiūlymu. Kai vieną dieną gavome itin gerą pasiūlymą, nusprendėme atidėti virtuvės remontą ir ištuštinome banko sąskaitą įsigydami bilietus. Tada jau tapo aiški kelionės pradžios data.
– Ar nemanote, kad kelionė į Peru su vaiku yra rizikinga?
– Na, rizikos nematėme, juk visur yra medicininė apsauga, prieš keliones visada pasitikriname adresus, kur reikia kreiptis norint sulaukti medicininės pagalbos. Internete pasitikrinome kokio lygio ji yra, paskaitėme keliautojų patarimus. O dėl rizikos šioje šalyje – jos yra visur, bet kelionių įspūdžiai viską atsiperka su kaupu.
– Ar nesunku su mažu vaiku pasiryžti tokiems tolimiems skrydžiams?
– Šalis, iš pirmo žvilgsnio atrodo tolima, bet pradėjus skaičiuoti kelionės valandas toks įspūdis dingsta – dviejų valandų skrydis iki Amsterdamo, pietūs oro uoste ir dvylikos valandų skrydis iki Peru sostinės Limos. Vargu ar per tiek laiko pervažiuotumėme Lenkiją. Patogūs lėktuvai, pasivaikščiojimai, pramogos ir buvimas drauge su šeima yra pramoga, o ne vargas. Atskridę vakare kritome į lovą, o atsikėlėme nejausdami laiko juostų skirtumų ir pasiruošę nuotykiams.
– Peru tikrai didelė šalis, kokiu būdu nusprendėte ją apkeliauti?
– Mes nuomavomės mašiną, nors visuose keliautojų forumuose patariama to nedaryti, esą eismas itin intensyvus, dažnos automobilių spūstys. Mes surizikavome ir tikrai nesigailėjome. Vairuoti įmanoma, keliai geri, tik miestuose mašinų srautai dideli, bet nuostabūs peizažai atpirko viską. Kelios spūstys Limoje ir kituose miestuose yra niekis, palyginus su kelionės laisve ir atrastais nerealaus grožio kampeliais.
– Ruošiantis kelionei svarbu ne tik sukaupti informacijos apie šalį, į kurią keliauji, bet ir susidaryti maršrutą. Nuo ko prasidėjo jūsų kelionė?
– Peru driekiasi nuo Ramiojo vandenyno vakaruose iki Amazonės miškų, nuo Atakamos iki Ekvadoro. Gali pabuvoti visose klimato juostose, pamatyti Andų ledynus, Ramiojo vandenyno bangas, būti dykumoje ar pasinerti į džiungles. Ši šalis turi visko, bet viskam niekada neužtenka laiko, tad tenka rinktis. Pasirinkome Gringo kelią. Tai dažniausias pasirinkimas, bet jis to vertas.
Čia mus pasitiko nerealaus grožio paplūdimiai, kuriuose net nereikia maudytis ar gulėti, pakanka vaikščioti ir jausti veidu atplaukianti rūką, užuosti atšiauraus vandenyno kvapą, pajusti jo didybę ir matyti tikrąjį gamtos virsmą. Raudono smėlio paplūdimys Plaja roja, Marso, Mėnulio peizažai – pamačius tai sunku patikėti, kad vis dar esi Žemėje. Čia kadaise inkai kūrė miestus kalnuose, paslaptingajame Naskos slėnyje esantys milžiniški piešiniai matomi tik iš paukščio skrydžio. Visa šalis persmelkta istorija ir gamtos didybe.
Paskui keliavome iki Huakačina oazės Andų priekalnėse. Milžiniškos smėlio kopos ir nuostabi oazė tarp jų. Su vietiniais pasivažinėjome po smėlynus, čiuožėme nuo kopų su smėlio lenta.
– Peru gamta Jus sužavėjo, o jos virtuvė?
– Važiavome iki Arekipos, miesto įsikūrusio daugiau nei 2 kilometrų virš nuo jūros lygio aukštyje, apsupto trijų ugnikalnių. Čia galima pasigrožėti miestu, jo bochema, paragauti nuostabaus maisto. Paragavome jų nacionalinio patiekalo - jūrų kiaulytės. Skamba demoniškai, bet vietiniai atsikerta, kad jie negali net pagalvoti kaip mes galime valgyti triušieną. Triušiai jiems yra namų augintiniai ir ne daugiau, tad lygiosios.
Kolonijinės Ispanijos, indėniškos kultūros ir vakarų pasaulio kokteilis irgi neliko nepastebėtas: šalia barokiškų katedrų sėdi inkai, žiaumoja kokos lapus, o tolimoje matosi McDonalds logotipai.
– Ar teko susidurti su iššūkiais šioje kelionėje?
– Gana sunkiai aklimatizavomės, nes tai kalnuota šalis, kylant aukšyn oras retėja, o jėgų mažėja. Visi stengėmės kuo daugiau laiko leisti lauke, vaikščioti po vienuolynus, katedras ir arkikatedras. Aukštis tiek man, tiek žmonai tiesiogine to žodžio prasme susuko galvą. Tik dukra labai ramiai, su šypsena, reagavo į kintantį aukštį ir retėjantį orą. O mes stebėjomės kaip organizmas reaguoja į aukštį virš jūros lygio.
Tikrą aukštį pajutome nuvažiavę į Puno, miestą prie Titikakos ežero. Kelias puikus, vaizdai dar puikesni – atšiauri gamta, slėniai su saulės ir vėjo nugarintomis uolomis, reta augmenija. Gyvūnai čia atsparūs viskam, matėme ne tik alpakų ir lamų kaimenes, bet ir vietinių žmonių kaimelius.
Aukščiausia kelio atkarpa – 4,5 km nuo jūros lygio, todėl čia beveik tas pats kaip į Monblano kalną (4810 metrų aukščio) automobiliu užvažiuoti. Šioje vietovėje gamta pasiūlė neskubėti, ramiai kvėpuoti ir mėgautis atostogomis su šeima.