Prieš kelis metus DELFI publikuotas keliautojo Jokūbo Laukaičio sukurtas vaizdo reportažas apie Šiaurės Korėją, kuriame jis panaudojo slaptus kadrus, sulaukė itin didelio skaitytojų susidomėjimo.
Lygiai po metų keliautojas nusprendė aplankyti šios uždariausios pasaulio šalies kaimynę – Pietų Korėją ir palyginti, kaip kadaise vienos šalies, o dabar skirtingų valstybių, santvarkų ir, galima sakyti, skirtingų pasaulių piliečiai gyvena šiandien. Prieš metus vaikinas sukūrė filmuką apie Indijos lūšnynus.
Visi šie dokumentiniai filmukai sulaukė milžiniško susidomėjimo ir „Youtube“ kanale surinko kelis milijonus peržiūrų. Šiandien J. Laukaitis sugrįžta pristatydamas pasauliui ketvirtąjį dokumentinį filmą apie Iraną.
Iš ko daugiau, jei ne iš žmogaus, jau susipažinusio su Iranu, galima sužinoti, kaip iš tiesų atrodo ši tolima ir stereotipais apipinta šalis. J. Laukaitis DELFI papasakojo, kodėl nusprendė vykti būtent į Iraną ir kas jį labiausiai gąsdino bei nustebino šioje šalyje.
„Man įdomu keliauti į tokias vietas, kur žmonės paprastai nevyksta atostogauti. Turiu galvoje tokias vietas kaip Šiaurės Korėja, Indijos lūšnynai arba Iranas. Visose šiose šalyse praleidau po kelias savaites. Keliavau, bendravau su vietiniais žmonėmis, domėjausi jų šalies istorija, kultūra. Taip gimė mintis pradėti kurti trumpus dokumentinius filmus apie pasaulio vietoves, į kurias saugiai keliaujančiam turistui nesinori kelti kojos“, – pasakoja J. Laukaitis.
Taip gimė milžiniško susidomėjimo sulaukusi serija filmų, kuriuose lietuvis užfiksavo tikrą, nesuvaidintą kasdienį vietinių žmonių gyvenimą. Pasak Jokūbo, ne ką mažesnį dėmesį filmukuose jis skiria šalies istorijai, nes tik žinant visą praeities įvykių kontekstą galima be stereotipinių nuomonių vertinti šiandieninius įvykius.
„Žmonės vis dar bijo keliauti į Iraną, nes mano, jog ten žmones grobia, sprogdina ir kitaip skriaudžia. Prisipažinsiu, ir aš bijojau. Kodėl? Nes kažkas sakė, kad ten blogai. Dabar mano filmuką pažiūrėjęs žmogus, kuris nieko nežino apie Iraną, sužinos labai daug naudingos informacijos. Jam bus kur kas aiškiau, kas ten tarp Irano ir Amerikos įvyko.
Aš buvau nuvykęs iki Amerikos ambasados, kuri yra uždaryta nuo 1979 metų, kai ją šturmavę iraniečiai pagrobė ir 444 dienas įkaitais laikė dešimtis diplomatų. Savo filme pasakoju apie tą naktį ir tolimesnius įvykius, kurie vyko prie diplomatinės būstinės. Manau, svarbu žinoti, kodėl žmonės taip elgėsi“, – įsitikinęs aktyviai keliaujantis lietuvis.
Iranas gali šiek tiek bauginti atvykėlius savo griežtomis religinėmis normomis, tačiau tai tik dar vienas akstinas jį aplankyti. Čia pajusite, kaip gyvena skirtingos kultūros, religijos ir civilizacijos žmonės. Pamatysite, kad šių dienų draudimai ir bausmės neišmušė iš vietos žmonių per tūkstantmečius susiformavusio identiteto bei nuoširdumo.
„Bendravau su iraniečiu, kuris buvo kareivis ir nuo devyniolikos metų dalyvavo Irano ir Irako kare. Tame pragare praleido 6 metus ir net buvo užlipęs ant minos. Mina išsprogdino viską aplink, o patį vaikiną iškėlė į orą, jis liko raišas, bet nemirė. Kare jis prarado savo geriausius draugus, sveikatą, bet vis tiek yra be galo malonus ir nuoširdus žmogus“, – savo įspūdžiais apie vietinius dalijosi keliautojas.
J. Laukaitis Irane lankėsi tuo metu, kai vyko kasmetinis gedulingas minėjimas. Religinio gedėjimo metu, prasidedančio dešimtąją mėnulio mėnesio Muharamo dieną, šiitai prisimena 680 metais Kerbelos (dabartiniame Irake) mūšyje nužudytą trečiąjį šiitų imamą Huseiną su 72 bendražygiais bei nukankintą jo palydą. Šio gedulingo minėjimo simbolinė prasmė – amžina kova prieš neteisybę, tironiją, priespaudą.
„Gedint iraniečių teisingumo simboliu tapusio Huseino, niekas nedirba, visi vilki juodai, darbovietėse, mokyklose, darželiuose parengiamos gedėjimo programos. Irano miestų gatvės būna pilnos gedinčių žmonių, vyksta procesijos, nemokamai dalijamas maistas, dieną ir naktį gaudžia būgnai. Ši gedulo fiesta man paliko neišdildomą įspūdį, tuo pačiu įtraukė ir gąsdino. Kai gatvėje pamatai tūkstančius juodai apsirengusių žmonių, kurie vienu metu pradeda melstis... Mums tai tarsi terorizmo atvirukas! Bet šios viešnages metu įsitikinau, kad tai labai gražu – žmonės nuoširdžiai meldžiasi, aplinkui bėgioja vaikai, visi draugiški ir vieningi“, – susižavėjimo neslėpė J. Laukaitis.
Dokumentinį filmuką apie Iraną sukūręs vaikinas įsitikinęs, kad žmonės tiki įvairiais stereotipais dėl paprasčiausio nežiojimo, kaip yra iš tikrųjų: „Važiuodamas į Iraną aš šiek tiek bijojau, bet kai ten nuvykau viskas buvo taip nerealu, kad sunku žodžiais apsakyti. Viską patys galite pamatyti mano filmuke.“