Luang Prabangas – Laoso kultūros sostinė
Kelionė į Laosą buvo didesnio nuotykio, užsitęsusio 11 mėnesių, dalis. Pakeleivingais automobiliais nuvykę į Iraną, kurį laiką praleidę Nepale ir aplankę keletą kitų įsimintinų valstybių, į Laosą atklydome vedini netikėtų likimo vingių. Negavę kitos valstybės vizos, ankstyvą pavasarį it grybai po lietaus išdygome Pietryčių Azijos dainių apdainuotame Luang Prabange.
Luang Prabangas – vos kelias dešimtis tūkstančių gyventojų turintis miestas, pelnytai pravardžiuojamas Laoso kultūros sostine. Į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas Luang Prabangas, be kita ko, gali pasigirti itin kompaktišku ir išskirtinai išvaizdžiu oro uostu. Atvykimo dieną mažyčio lėktuvėlio keleiviai ir keli oro uosto darbuotojai buvo vienintelės dūšelės visoje teritorijoje.
Pėdinant į už poros kilometrų įsikūrusį miestą, rytmečio gaiva lepino plaučius. To neteko justi kelis pastaruosius mėnesius. Daugumoje anksčiau lankytų Azijos šalių – karšta ir drėgna. Laoso reljefas labai įvairus, todėl ir klimatas šalies šiaurėje ir pietuose šiek tiek skiriasi. Jei artėjant į pietus daugėja lygumų, tai Luang Prabangas skendi kalnų ir aukštaūgių kalvų apsuptyje.
Prancūzijos kolonijinės imperijos protektoratas
Pakeliui į senamiestį sutikome išmintingą senolį. Malonus vyriškis paaiškino, kad jo gimtojo miesto vardas reiškia Karališkąjį Budos atvaizdą. „Toks pavadinimas puikiai tinka miestui, turinčiam net 37 budistų šventyklas“, - svarstėme mes.
Skirtingi šaltiniai pateikia skirtingus duomenis, tačiau panašu, kad ryškiai oranžinius apdarus dėvinčių vienuolių Luang Prabango šventyklose įsikūrę bent keli šimtai. Jie ten gyvena, medituoja ir mokosi. Kai kurie jau sulaukę garbaus amžiaus, o kiti – vos už kibirą didesni.
Atvykus į miesto centrą paaiškėjo, kad senamiestis – ne vien tradicine architektūra garsus. Tarp auksu tviskančių šventyklų ir vienuolynų, maištingai stūkso prieš gerą šimtmetį prancūzų statyti pastatai. Pastarųjų čia pridygo dar tais laikais, kai Laosas buvo Prancūzijos kolonijinės imperijos protektoratas.
Tai paaiškina, kodėl visos gatvelės knibždėte knibžda turistais iš šios Vakarų Europos šalies. Prancūzų turistai čia noriai lankosi, o lig soties prisivaikščioję, susirenka mažose kavinukėse ir svajingai diskutuoja apie šlovingą savo tautos praeitį.
Nam Khan bambukų tiltas
Mekongas – viena garsiausių pasaulio upių, pagal ilgį užimanti dvyliktą vietą Žemės planetoje. Laimingi Luang Prabango gyventojai gali džiaugtis net dviem upėmis: pačiu Mekongu ir iš jo ištekančia Nam Khan. Per pastarąją persikelti ir kitoje pusėje įsikūrusią šventyklą aplankyti galima perėjus garsųjį Nam Khan bambukų tiltą. Primityvus tiltelis minimas bene visuose rašytiniuose kelionių vadovuose.
Teko girdėti, kad šis paprastas, bet tvirtas tiltas lietinguoju metų laiku būna visiškai užliejamas, o sausuoju – vėl atstatomas. Už galimybę naudotis tiltu imamas nedidelis mokestis. Tai netaikoma tik gyventojų itin gerbiamiems vienuoliams. Surinkta pinigų suma tenka kasmet bambukinę konstrukciją atstatančiai šeimai. Nepatinka mokėti – visada gali plaukti.
Kaip jau turbūt supratote, vienuoliai – neatskiriama šio svarbaus Laoso traukos centro įvaizdžio dalis. Domėtis jų gyvenimu atvyksta turistai iš tolimiausių pasaulio kampelių. Kai kurie lankytojai įsigudrina ateiti ankstų rytą, saulei tekant.
Tokiu metu nereikia stumdytis pečiais su ilgiau pasnausti mėgstančiais kolegomis. Taip pat su tais, kurių jautrūs organizmai ankstų rytą vis dar „skelbia revoliucijas“ po gausios vakarienės Luang Prabango naktiniame turguje. Privalu paminėti, jog tai ne vienintelė priežastis keltis anksti. Antroji – aukojimo vienuoliams ceremonija.
Aukojimo vienuoliams ceremonija
Luang Prabango aukojimo vienuoliams ceremonija – per amžius amžinuosius gyvuojanti tradicija. Eisena prasideda penktą valandą ryto, prie senamiesčio turgavietės. Eilute išsidėstę vienuoliai lėtu žingsniu pėdina miesto gatvėmis, o ant žemės ar mažų kėdučių susėdę vietiniai ir naujų potyrių ištroškę miesto svečiai į jų krepšelius krauna aukas.
Iš pirmo žvilgsnio, tradicija atrodo be galo graži. Kiek vėliau ima aiškėti tamsioji medalio pusė. Minios fotografų be atvangos „pleškina“ blykstėmis tiesiai vienuoliams į akis. Kai kurie vakariečiai ryžtasi sugėdinti tautiečius. Fenomenalią kantrybę ir nuolankumą rodantys vienuoliai, nepaisant visko, nesustodami juda pirmyn. Jų kuklūs krepšeliai beregint prisipildo ne tik vertingais produktais, bet ir beverčiais saldumynais. Taip ir dantis galima pamesti.
Tiesa tokia, kad šios, kadaise buvusios griežtai religinės apeigos, šiuo metu didžiąja dalimi yra pasirodymas skirtas turistams. Teko girdėti, kad vienuoliams panorėjus šios kasdienės tradicijos atsisakyti, Laoso valdžia nesutiko. Jiems buvo pasakyta, kad tokiu atveju paprasti vyrai būtų apkirpti trumpai, aprengti vienuolių rūbais ir tęstų kasdienį šou. Turistai noriai dalyvauja, o vietos prekeiviams, tai puiki proga pasipelnyti.
Ką dar įdomaus lankytojai gali pamatyti atvykę į šį miestą? Pačiame senamiesčio centre rymo, aukštai virš miesto iškėlęs galvą, didingasis Phou Si kalnas. Kalno viršūnėje turistų akis džiugina įspūdinga budistų šventykla. Viena populiariausių kalno atrakcijų – paukštelio paleidimas į laisvę. Mažyčiuose narveliuose įkalintus paukštelius galima įsigyti kalno apačioje, o paleisti juos įprasta – pačiame viršuje. Kad ir kaip tai atrodytų nehumaniška, kuo daugiau vakariečių perka, tuo daugiau vargšelių sugaunama.
Vang viengas – puikus pasirinkimas vakarėlių liūtams
Vingiuotais keliukais dardėjus kelias valandas, galų gale prieš akis išdygo kukli Vang Viengo autobusų stotis. Vos 25 tūkstančius gyventojų skaičiuojantis miestelis kadaise tarnavo, kaip tarpinė stotelė tarp Luang Prabango ir sostinės Vientiano. Šiais laikais, tai keliautojų mėgstama poilsio vieta.
Tiesa, ne visiems pailsėti rūpi. Vang Viengas garsėja audringais vakarėliais, pigiu „Beer Lao“ alumi ir galimybe pasiplaukioti Mekongo upe kanoja ar paprasčiausia padanga. Vakare būriai išvargusių nuotykių ieškotojų skuba į dešimtis paupyje įrengtų lauko kavinių ir restoranų.
Garbaus amžiaus keliautojai skundžiasi. Ramybę trikdo kai kuriose nakvynės vietose organizuojami naktiniai vakarėliai, kurių metu už fiksuotą mokestį suteikiama galimybė lėbauti ir vartoti alkoholį iki paryčių. Vang Viengas – savotiška Laoso pramogų sostinė.
Laosas geba įtikti kiekvieno keliautojo poreikiams. Čia veiklos ras tiek gamtos mylėtojai, tiek nuotykių ieškotojai. Besidomintys Pietryčių Azijos istorija ar Laoso gyventojų buitimi, taip pat neliks nuskriausti. Galimybių yra pačių įvairiausių, o jas apriboti gali tik kukli pačių keliautojų fantazija.
Žmogus nusprendė: keliaus visą gyvenimą
Ne vien viešbučiuose ir svečių namuose gyvena Vang Viengo svečiai. Tyrinėjant atokias priemiesčio gatveles, dėmesį patraukė iškaba su užrašu „Paupio sodų nameliai“. Iš teritorijos sklido nuotaikingos dainos. Pasirodo, grupelė jaunuolių įsigudrino padainuoti ir pasėdėti prie laužo viduryje baltos dienos. „Puiki vieta apsistoti“, - pamąstėme mes.
Kur buvus, kur nebuvus prisistatė teritorijos šeimininkė. Mokestis už palapinės nuomą ir žemės lopinėlį jai pasistatyti – lygiai du eurai. Ilgų kelionės mėnesių nualintą ir rumuniško arklio apkramtytą palapinę turėjome patys. Tai sužinojusi, maloni ponia teikėsi pritaikyti 50 proc. nuolaidą. „Kokia Jūs šauni. Linkime dar 50 milijonų metų nugyventi“, - palinkėjome mes. „Oi ačiū, bet būtų per ilgai. Vyras pabostų...“, - paaiškino stovyklavietės šeimininkė ir žvilgsniu parodė, kur galime įsikurti.
Baigę statybos darbus, suskubome nusifotografuoti prisiminimui. It kiškis iš kopūstų iš kažkur išdygo nepažįstamas vyriškis. Džentelmenas pasirodė esąs gerbiamas lyno akrobatas iš Prancūzijos. „Mus sieja vienas bendras dalykas – vešlių garbanų nebūtis“, - leidau sau pastebėti menkutį panašumą. Žmogui toks pastabumas paliko teigiamą įspūdį. „Kaip pirštu į akį“, - tarė jis.
Išmėginti jėgas atliekant akrobatinius triukus knietėjo nuo vaikystės. Tokia pažintis – puiki proga įgyvendinti seną svajonę. Treniruotės metu sužinojome, kokie vėjai mūsų naują bičiulį atvedė į tolimąjį Laosą. Pasirodo, dėl to kaltas visai neseniai patirtas vyriškio nušvitimas. Jo metu žmogus suvokė savo gyvenimo misiją: keliaus, kol dūšia paliks kūną ir džiugins svietą gerais darbais. Duonai užsidirbs įspūdingais pasirodymais.
Patiks gamtos mylėtojams
Vang Viengo apylinkės garsios motulės Žemės stebuklais ir išskirtiniu gamtos žavesiu. Ramus pasivaikščiojimas – puiki meditacija. Pėdindami smėlėtu takeliu, atsidūrėme milijonus metų toje pačioje vietoje rymančių kalnų apsuptyje. „Keičiasi kartos, o jie vis dar čia…“, - susimąstėme mes.
Pakeliui į netoliese buvusias olas, kelią pastojo skurdžioje ganykloje besiganančios karvutės, be atvangos rupšnojančios išblukusią žolę. Šie gyvuliai Laose kažkuo ypatingi. Užsižiūri į vandenynų gilumo stiklines akis ir nejučia patiki, kad dvyloji geba skaityti tavo mintis.
Neturėdamas transporto priemonės, išvysi tik greta miestelio esančias vietas. Nori pasimaudyti Mėlynojoje lagūnoje? Pastaroji ir kitos apylinkės įžymybės išsibarsčiusios kelių dešimčių kilometrų spinduliu. Dauguma miesto svečių renkasi sėsti ant dviračio ar motociklo.
Išsinuomoti plieninį žirgą Vang Vienge lengva, kaip niekur kitur. Užsigeidę tai padaryti vakariečiai būna priversti pasikrapštyti pakaušį ir gerokai susimąstyti. Kyla klausimas ar palikti užstatui asmens dokumentą – teisingas sprendimas. Panašu, kad dauguma pasiryžta, nes vietos verslininkų stalčiai užkimšti užsieniečių pasais.
Gamtos stebuklų Vang Viengo apylinkėse apstu, bet yra kelios pagrindinės. Viena geriausiai išreklamuotų – įspūdinga Tham Phu Kham ola. Norintys ten patekti, turi 15 minučių kopti stačiomis akmeninėmis pakopomis. Prie įėjimo – mažytė budistų šventyklėlė, o visa ola tokio dydžio, kad apsukrūs Vilniaus verslininkai be vargo viduje pastatytų kelis daugiaaukščius namus. Kuo giliau eini, tuo saulės spindulių mažiau.
Labiausiai kada nors subombarduota šalis Žemėje
Besidomintys Pietryčių Azijos istorija, nepraleidžia progos užsukti į Vientianą – Laoso sostinę ir didžiausią šalies miestą. Žymusis Patuxai monumentas, Nacionalinis Laoso muziejus ir kitos miesto įžymybės pritraukia tūkstančius lankytojų kiekvieną dieną. Kiek mažiau žinomas, toliau nuo gausiai turistų lankomo didmiesčio centro įsikūręs, Vietnamo karo muziejus.
Ką bendro turi Laosas su Vietnamo karu? – paklausite jūs. Muziejus įsikūręs COPE (angl. Cooperative Orthotic and Prosthetic Enterprise) lankytojų centre. Ši paramos organizacija, be kitų savo veiklų, rūpinasi nukentėjusių bombų sprogimo metu reabilitacija ir gydymu, protezų gamyba bei pritaikymu. Muziejaus patalpose eksponuojami šimtai tokių protezų ir Vietnamo karo metu ant šalies numestų bombų skeveldrų. Pasirodo, Laosas yra labiausiai kada nors subombarduota šalis Žemėje.
Vietnamo karo metu bombarduojant Laosą, buvo stengiamasi atkirsti Šiaurės Vietnamo aprūpinimą iš vakarų. Paskaičiuota, kad amerikiečių bombos ant Laoso krito vidutiniškai kas 8 minutes net devynerius metus. Viso numesta du milijonai tonų sprogmenų. Didelė dalis jų taip niekada ir nesprogo ir po šiai dienai guli apaugusios piktžolėmis.
Nesprogusių bombų paieškai skiriamos didžiulės pinigų sumos, bet to nepakanka. Norint išvalyti pusės hektaro plotą kartais prireikia net 2 mėnesių. Padėtis sunkiausia atokiausiose kaimo vietovėse. Neretai sprogmenis randa vaikai. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai virš žemės gelmėse pasislėpusios bombos pastatomas gyvenamasis namas ir ši aktyvuojasi dėl iš krosnies sklindančios kaitros.
Dažniausiai tokie incidentai baigiasi sunkiais kūno sužalojimais ir prarastomis galūnėmis. Tai didžiulė trauma ne tik sužeistiesiems, bet ir jų artimiesiems. COPE centras, be kitų dalykų, rūpinasi, kad nukentėjusiems būtų suteikta psichologo pagalba. Vietnamo karo muziejus, nepaisant paprastumo, be abejonės yra viena iš įsimintiniausių lankytinų Vientiano vietų.
Garsusis Budos parkas: įkurtas šamano
Vieną gražų vakarą užklydome į naktinį Vientiano turgų. Tamsiuoju paros metu Laoso sostinė tiesiog knibžda gyvybe. Visi mėgina kažką nupirkti ar parduoti. Kaip bebūtų, žmonių klegesys nesugeba nustelbti iš Mekongo upės pakrantės sklindančios muzikos.
Kiekvieną mielą vakarą keli šimtai sveikuolių susirenka toje pačioje vietoje aerobikos seansui. Kiekvienas į tam skirtą dėžutę įmeta pinigėlį ir prasideda linksmybės. Pagal ritmą šoka tiek mažos mergytės, tiek garbingo amžiaus damos, tiek solidūs dėdės.
Besidžiaugiant žmonių šypsenomis dėmesį patraukė didžiulis reklaminis plakatas. Tai buvo Vientiano Budos parko reklama. Gimė idėja pasilikti mieste paskutinei dienai ir aplankyti šią išskirtinę vietą, kurią pasak vietinių, įkūrė labai ypatingas žmogus.
Kitą rytą prie parko vartų atvykome surūdijusiu, tačiau savo darbą vis dar atliekančiu senoviniu autobusiuku. Kelių pastarųjų dienų klimato pokytis akivaizdus. Kuo toliau į pietus – tuo šilčiau. Nusimatė alinanti diena, o budistinių ir hinduistinių eksponatų apžiūrėti buvo galima apie du šimtus.
Vientiano Budos parkas, dar žinomas, kaip Xieng Khuan. Išvertus į lietuvių kalbą, parko pavadinimas reiškia Dvasių miestą. 1958 metais Budos parką įkūrė žmogus vardu Luang Pu Sulilat. Sulilatas buvo žynys – šamanas.
Ypatingas menininko kūrybos bruožas buvo toks, kad kurdamas skulptūras stengėsi sujungti budizmą su hinduizmu į darnią visumą. 1975 metais, persikėlęs gyventi į Tailandą, kitoje Mekongo upės pusėje, šamanas įkūrė panašų skulptūrų parką, kurį pavadino Sala Keoku.
Pakeleivingais automobiliais į Keturis tūkstančius salų
Si Phan Don arba tiesiog Keturi tūkstančiai salų – grupė Mekongo upės salelių prie pat Laoso-Kambodžos sienos. Geriausia ten lankytis sausuoju metų laiku, nes lietinguoju mažosios salelės visiškai užliejamos. Salyną nuo sostinės skiria nei daug nei mažai – aštuoni šimtai kilometrų. Puikus būdas pažinti vietinius – keliauti pakeleivingais automobiliais.
Pradžia visada sunkiausia. Viena garbaus amžiaus, tačiau itin jaunatviško būdo moterytė neapsikentusi priėjo ir paaiškino, ką turėtume daryti nenorėdami sulaukti žilos senatvės, kol kas nors teiksis sustoti. Pasak jos, laikyti ištiesus ranką nepakaks: vairuotojai nekreips dėmesio. Išklausėme instrukciją, kaip taisyklingai mosikuoti ranka aukštyn ir žemyn it pašėlus. Po valandžiukės jautėmės lyg tikri šios srities specialistai.
Visus vairuotojus siejo keli bendri bruožai: gerai kalbėjo angliškai ir rusiškai bei puikiai žinojo Lietuvą. Kaip paskui paaiškėjo, prieš kelis dešimtmečius, jų jaunystės metais, Laosas dar negalėjo pasigirti aukšto lygio mokymo įstaigomis. Viena iš nedaugelio galimybių siekti mokslo aukštumų – vykti studijuoti į Tarybų sąjungą. Grįžę į tėvynę, intelektualai be vargo gaudavo aukštas pozicijas valstybinėse įstaigose. Laikams keičiantis kai kurie iš jų ėmė steigti verslus. Šiomis dienomis šie žmonės finansine padėtimi gerokai lenkia vidurinį sluoksnį.
Įvairaus plauko menininkų rojus
Kadaise teko girdėti, kad Keturi tūkstančiai salų – savotiškas menininkų rojus. Neretai pasitaiko, kad žmonės atvyksta čia kelioms dienoms, o pasilieka keliems metams. Gyventojai laimingi, oras visuomet šiltas, kaimeliai ne itin civilizuoti, bet tuo ir įdomūs.
Vieni atvyksta susipažinti su Laoso kultūra ar pailsėti nuo miesto šurmulio, kiti – rašo knygas, tapo ar užsiima kita kūrybine veikla. Yra ir tokių, kurie dirba nuotoliniu būdu: įvairūs programuotojai, internetinių svetainių kūrėjai ar jų administratoriai. Juos čia privilioja vakarietiškais standartais nedidelės gyvenimo išlaidos ir puiki aplinka atsiduoti kūrybai.
Iš visos gausybės Mekongo salų, garsiausios yra trys: Don Det, Don Khon ir Don Khong. Kiekviena turi savitų bruožų. Pirmojoje apsistoti mėgsta taupiausi keliautojai ir mėgėjai pasilinksminti. Dviviečio kambariuko nuoma kainuoja vos kelis eurus už naktį. Iš čia į kiek prašmatnesnę kaimyninę Don Khon galima nesunkiai nuvykti dviračiu, pėstute ar praėjusį amžių menančiu viešuoju transportu. Dvi salas jungia tiltas, senais laikais statytas prancūzų.
Don Khon – turtinga tiek gamtine, tiek kitomis prasmėmis. Čia labiausiai apsistoti linkę vidutinio amžiaus žmonės, nenusiteikę audringiems vakarėliams ir galintys sau leisti kiek didesnę prabangą. Salos lankytojai turi galimybę pasisemti jėgų poilsiaudami prie dieną naktį šniokščiančių krioklių bei susipažinti su įdomiais žmonėmis iš viso pasaulio.
Don Khong – pati didžiausia iš visų trijų. Ši sala itin vertinama garbaus amžiaus keliautojų. Jaukūs restoranai, išsidėstę Mekongo upės pakrantėje, gausus viešbučių ir nakvynės namų pasirinkimas bei galimybė išsinuomotu motociklu ištyrinėti atokiausius salos kampelius kiekvienais metais privilioja būrius lankytojų. Šaunus pasirinkimas keliaujantiems su šeimomis.
Daugeliui Keturi tūkstančiai salų būna paskutinė stotelė, prieš tęsiant kelionę į kaimyninę Kambodžą. Tokiu atveju būtina nepamiršti išleisti likusius Laoso kipus arba konvertuoti į kitą valiutą, nes už šios šalies ribų to padaryti nepavyks. Jei vis tik liks keli tūkstančiai piniginių vienetų – ne bėda. Galima pasilikti prisiminimui. Juk 9740 kipų viso labo verti vos 1 euro. Kol kiti ruošėsi kelionei į pietus, mums atėjo metas brautis į šalies gilumą ir lėtai judėti Vietnamo link.
Kelionė į Bolaveno plynaukštę
Bolaveno plynaukštė – regionas Laoso pietuose, esantis aukštai virš jūros lygio. Dėl didelės altitudės, čia keliais laipsniais vėsiau nei bet kur kitur šalyje. Nemėgstantiems alinančių karščių, tai tikrų tikriausias rojaus kampelis.
Vietovardis Bolaven veikiausiai kilo nuo Laven etninės grupės vardo. Kadaise Laven gentys dominavo visame regione. Laikui bėgant asimiliavosi su Lao etnine grupe, kuri šiuo metu sudaro apie 60 procentų visos Laoso populiacijos.
Tvarkydami formalumus kaimyninio Vietnamo vizai gauti turėjome garbės susipažinti su vienu šauniu sportininku iš Italijos. Vyriškis dviračiu aplankė kelias dešimtis Bolaveno regiono krioklių. Nuoširdžiai rekomendavo ten apsilankyti ir mums. Tiesa, ne vien dėl kraštovaizdžio, bet ir dėl gaivaus oro, kurio pastarosiomis dienomis taip trūko.
„Tik čia nevažiuokite. Prieš keletą dienų, šioje vietoje, jaunimėlis „išmontavo“ vienam keliautojui dantis“, - bedė pirštu į žemėlapį. Išsirinkome tris populiariausius regiono krioklius, metų metais šniokščiančius prie mažyčio Tad Lo kaimelio. Teliko tikėtis, jog vietiniai bus nusiteikę geranoriškai.
Trečiasis Niutono dėsnis
Mokyklos laikais turėjau didelę bėdą. Mėgau fizikos pamokas, tačiau metai po metų iškildavo vis tas pats klausimas: kaip įsiminti tris Niutono dėsnius ir nemaišyti vieno su kitu. Kas galėjo pagalvoti, kad Niutono dėsnius, ko gero visam likusiam gyvenimui, įsidėmėsiu atvykęs į egzotiškąją Bolaveno plynaukštę.
Tad Lo kaimelis pasitiko puikiu oru ir būriais laisvai besiganančių gyvulių. Šeimininkės ruošė maistą, vyrai užsiėmė kitais buities darbais, o pulkeliai norinčių atsigaivinti vaikų tuo metu pliuškenosi upelyje. Drąsiausieji – prausėsi po krintančiu Tad Hang krioklio vandeniu. Stebint šį reiškinį ėmė kilti pavydas, o kur jis ten ir problemos.
Išsirinkau, kaip pats maniau, pačią saugiausią vietą. Kamilė tuo metu fiksavo įvykį vaizdo kamera. Kilo nenumaldomas noras išsitiesti, išpūsti krūtinę ir pasirodyti visokeriopai didvyrišku: juk žmonės žiūrės. Beribis išdidumas ir jaunatviška arogancija – blogio pranašai. Neįvertinau kaip stiklas lygių uolienų slidumo ir buvau beregint nuplautas it bejėgis šapelis.
Trečiasis Niutono dėsnis teigia: jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį taip pat paveikia tokio pat dydžio tik priešingos krypties jėga. Kitais žodžiais tariant, kokia jėga Žemė traukia krintantį žmogų, tokia pat jėga ir žmogaus kūnas traukia Žemę.
Pagal antrąjį Niutono dėsnį dėl milžiniškos Žemės masės jai to kūno suteiktas pagreitis toks mažas, kad ji praktiškai net nepajuda iš vietos, o žmogaus kūno masė tokia maža, kad jis dėl tos pat jėgos krinta žemyn galva į akmenis.
Čia ir vėl pasireiškia veiksmo ir atoveikio dėsnis: kokia jėga ta galva smogia akmeniui, tokia pačia – gauna atgal. Makaulėje sumontuoti milijonai skausmo receptorių siunčia signalą į smegenis ir tokiu būdu atmintyje įrašomas neišdildomas prisiminimas. Kiek vėliau tokia patirtis nuodugniai apdorojama ir visas šis nemalonus įvykis tampa neįkainojama pamoka.
Kelionės pabaiga: kaip užsikrėtėme niežais
Turbūt daugeliui pažįstama situacija, kai įsigyjame naujutėlaitį mobilųjį telefoną ir pirmąją dieną elgiamės su juo lyg su gyva būtybe. Tausojame jį, rūpinamės, kad įrenginys nepatirtų nė menkiausios skriaudos. Kaip bebūtų, praėjus mėnesiui ar dviem, apie tai net nebesusimąstome. Panašiai būna ir keliaujant.
Tarp kelionės, kai išvyksti savaitei ir kelionės, kai kelyje tikrąja to žodžio prasme gyveni daugelį mėnesių yra didžiulis skirtumas. Jei pirmosiomis dienomis akylai stebi aplinką, įtariai žiūri į sutiktus žmones, visokeriopai rūpiniesi savo ir partnerio sveikata ir saugumu, tai bėgant laikui tas savisaugos instinktas užmiega žiemos miegu. Taip nutiko ir mums.
Viena Tad Lo kaimo močiutė drauge su šeima įkūrė verslą: lauke įrengė savotišką restoranėlį, o palėpėje – bendrabučio tipo kambarį su begale dvigulių lovų. Šiokį tokį privatumo jausmą suteikia tam tikros medžiaginės uždangos, imituojančios mažyčių atskirų miegamųjų sienas.
Svarbu paminėti, kad šiuo metu tai vieni populiariausių svečių namų visame kaimelyje, siūlantys nakvynę itin patrauklia kaina – 2.5 Eur dviem žmonėms nakčiai. Kaip paskui paaiškėjo, vienintelis minusas – užvalkalai ten labai retai keičiami. Puiki terpė veistis parazitams. Tiesa, apie tokį dalyką net nesusimąstėme.
Pirmieji ženklai pasirodė pirmąją naktį. Ankstų rytą ėmė beprotiškai niežėti kojų pirštus ir blauzdas. Kad galėjome užsikrėsti parazitais tada dar neįtarėme: gal niežti nuo neaiškios patalynės, o gal priešingai – alergija nuo neaiškaus muilo, įsigyto iš vietos prekybininko. Atsikėlus ryte niežulys dingo. Viskas tapo aišku tik sekančią naktį.
Niežėjimas tapo sunkiai pakeliamas. Tam tikrose vietose atsirado rausvų taškiukų. Pabudęs išgirdau, kad gretimose lovose nakvoję europiečiai keliautojai kasėsi lyg pašėlę. Galvoje kirbėjo vienintelė mintis: vos išaušus „nešime muilą“ neatsigręždami atgal.
Kitą dieną persikraustėme į kur kas jaukesnį viešbutuką upės pakrantėje. Puolėme viską skalbti ūkišku muilu ir nieko nelaukdami apsilankėme vaistinėje. Mėginti vaistininkei paaiškinti simptomus naudojant vien internetinį žodyną – įdomi patirtis. Vaistinės darbuotoja neatrodė nustebusi ir akimirksniu iš stalčiaus ištraukė niežams gydyti skirtą tepalą.
Kelionę į Vietnamą teko kuriam laikui atidėti. Nesinorėjo užkrėsti aplinkinių. Įsigytu tepalu gydėmės kelias dienas, o paskui dar ilgą laiką naudojome profilaktiškai. Tuo metu toks įvykis atrodė lyg didžiulė bausmė, bet dabar, praėjus ilgam laikui, neigiamos emocijos pasimiršo ir atmintyje išliko tik tai kas gero nutiko. Apie šį įvykį prisimena tik seni dienoraščio įrašai. Visur galima įžvelgti pamoką. Higienos sąskaita taupyti nevalia!
Laosas – unikali ir spalvinga šalis, turinti ką pasiūlyti visų tipų keliautojams. Čia veiklos ras tiek gamtos mylėtojai, tiek architektūros ar istorijos tyrinėtojai. Viešojo transporto ir turizmo infrastruktūra puikiai išvystyta: puikus pasirinkimas mėgstantiems keliauti savarankiškai. Nepaisant galimų nenumatytų nutikimų, kurių retsykiais pasitaiko keliaujant po bet kurį pasaulio kampelį, Laosas gali tapti savotiška ramybės oaze, užuovėja pailsusiems ir tiems, kurie trokšta išvysti kitokį – tylų ir harmonijos persmelktą Azijos veidą.
Iki sekančių kelionių! Mūsų keliones galite sekti Invisusmundi.lt ir Facebook. ir Youtube.