Savo pasakojimą apie savaitės trukmės viešnagę Sakartvele baigiau įspūdžiais iš kelionės į Kaukazo kalnyną. Pusdienio kelionę iki trasos, kuria žygiavome į kalno viršūnę, lydėjo ne tik pasakiški gamtos, kalnų, uolų vaizdai, bet ir pažintis su kaimais, įsikūrusiais kalnuose. O įveikę savo trasą, negalėjome atsigrožėti laukine gamta.
Kasdien tomis pačiomis trasomis rinkti riedulių
Apžvalgos aikštelėje praleidę šiek tiek laiko, pasišildę puodeliu arbatos, pradėjome leistis žemyn. Nors mums atrodė, kad sunkiausia – kopimas į kalną – jau praeityje, vietiniai gyventojai sako, jog kai kuriuose kalnų maršrutuose kur kas sunkiau yra nusileisti nuo viršūnės nei į ją pakilti.
Vis dėlto šįkart leistis sunku nebuvo. Atvirkščiai: turėjome progą geriau susipažinti su vietinių gyventojų kasdieniais įpročiais. Vienas jų – kasdienis kopimas į kalną rinkti vaistažolių ir arbatžolių. Toks vaizdas yra labai dažnas visoje Kaukazo kalnyno teritorijoje. Ilgai gyvendami kalnuotoje vietovėje žmonės prisitaikė prie esamų sąlygų ir išvystė kiek kitokius nei įprasta lietuviams pragyvenimo būdus.
Sezono metu kasdien vietiniai kalnų gyventojai jau nuo senų laikų kyla tomis pačiomis trasomis kaip ir turistai, tačiau gruzinų tikslas yra prisirinkti arbatžolių ir vaistažolių. Vėliau jie jas naudoja patys arba parduoda kitiems gyventojams, turistams. Įdomu tai, kad gruzinai į kalną kylą ne vieni: kompaniją jiems palaiko arklys. Būtent jis skirtas nešuliams nuo kalno nunešti.
Anot mus lydėjusio gido, kalnuose esančių kaimų gyventojai negali pasigirti dideliais uždarbiais ir labai gera finansine padėtimi, todėl labai dažnai į kalnus jie kyla ieškoti riedulių, kuriuos vėliau taip pat parduoda arba panaudoja savo buityje. Būna, kad žmogus visą dieną lipa į kalną ir leidžiasi nuo jo, o jo arklys šalia ant kupros neša nedidelį riedulį.
Dėl kalnuose vyraujančio klimato, žemės ūkis Kaukazo kalnyno regione nėra labai populiarus. Tačiau žmonės čia augina bulves, tam tikras prieskonines žoleles. Dėl šios priežasties ne viename gruziniškame patiekale galime rasti bulvių ir vietinių kalnuose užaugintų žolelių.
Kaip mes prisijaukinome asilus
Jeigu keliaujant po Kachetiją buvo įprasta matyti ant kelio besiganančius galvijus, tai Kaukazo kalnyne net ir pačiose aukščiausiose viršukalnėse sezono metu ganosi kalniniai ožiai. Tarp priežasčių, kodėl vietiniai gyventojai juos laiko, yra ta, kad kiti gyvuliai nėra prisitaikę prie kalnuose vyraujančių gamtinių sąlygų.
Be kalninių ožių, Kaukazo kalnuose yra įprasta matyti besiganančius asilus. Su jais akis į akį teko susidurti ir mums. Besileisdami nuo kalno, ant kurio auga įvairūs laukų augalai, šilta popiete mėgavosi ir būrelis asilų. Keli iš jų, kaip matėme iš jų elgesio ir ūgio, buvo dar visai jaunikliai. Pats mažiausias – tikras išdykėlis. Pamatęs mus, jis pradėjo bėgioti ratu, o vėliau įsibėgėjęs pasileido link mūsų. Laimei, asiliukas tik žaidė, nes pribėgęs prie mūsų jis pritūpė ir leido mums paglostyti jo vešlius plaukus.
Kad ir kaip buvo gaila, turėjome šį išdykėlį turėjome palikti ir traukti toliau. Kopimas į kalną mus tikrai išvargino, praalkome, todėl skubėjome pietauti. Žmonės, gyvenantys kalnuose, valgo pakankamai riebų, tačiau maistingą maistą. Jau nuo senų laikų Kaukazo kalnyno gyventojai įpratę patys užsiauginti avį ar ožką, todėl turi ne tik pieno, bet ir mėsos, taip pat augina bulves, žoleles. Naudodami šiuos maisto produktus, vietiniai gyventojai ir šiandien, pasimokę iš savo protėvių, gamina tokius patiekalus kaip chačapuri, chinkali. Jie ne tik sotūs, bet ir maistingi, todėl gruzinų protėviams padėdavo išgyventi net ir pačią šalčiausią žiemą kalnuose.
Tiesa, vienas žaviausių faktų apie gyvenimą kalnuose yra tas, kad čia nėra parduotuvių, prekybos centrų. Žmonės valgo tai, ką užsiaugina patys, o būtiniausių prekių važiuoja apsipirkti į kiek nutolusius didesnius miestus. Ar lietuvis išgyventų kalnuose tokiomis sąlygomis?
Sakartvelo-Rusijos pasienyje – vienuolynas
Pasistiprinę ir pailsėję, traukėme į dar vieną Sakartvelo vietovę, kuri populiari ir žiemą, ir vasarą. Tai – Stepanacminda. Šiltuoju metų laiku žmonės čia atvyksta atitrūkti nuo civilizacijos, pasivaikščioti lengvomis kalnų trasomis, aplanko artimiausius lankytinus objektus. Žiemą čia – populiarus ir nebrangus slidinėjimo kurortas, kur galima vietoje išsinuomoti visą slidinėjimo įrangą.
Stepanacminda gyvenvietėje yra ne tik viešbutis, bet ir svečių namų, apartamentų, kuriuos galima išsinuomoti už nedidelę kainą. Taip pat veikia keletas kavinių, restoranų, tačiau įdomiausia, kad yra vietinių gyventojų, kurie teikia maitinimo paslaugas ir siūlo ne tik paragauti tradicinių kaukaziečių patiekalų, bet ir pamėginti patiems juos pagaminti.
Mes pasirinkome nakvynę viešbutyje, pro kurio langus matėme tiesiog pasakišką vaizdą – kalnus. Puikiai pailsėję, papusryčiavę ir padarę šimtus panoramos pro langą nuotraukų, palikome viešbutį, nes norėjome aplankyti turistų pamėgtus populiariausius Sakartvelo objektus aplink Stepanacminda gyvenvietę.
Pirmiausia stabtelėjome šalia Gergeti Trejybės bažnyčios. Tai yra populiari Šventosios Trejybės bažnyčia netoli Gergeti kaimo. Bažnyčia yra dešiniajame Chkheri upės krante, 2170 metrų aukštyje, po Kazbeko kalnu. Trejybės bažnyčia Gergeti buvo pastatyta XIV amžiuje ir yra vienintelė kryžiaus kupolo bažnyčia Khevi provincijoje. Įspūdingiausia yra tai, kad nors bažnyčia yra po Kazbeko kalnu, jis vis tiek stovi kito kalno viršūnėje, todėl ją pasiekti reikia arba kopiant (yra ne viena trasa iš Stepanacminda ir kitų aplinkui esančių gyvenviečių, vedanti link bažnyčios), arba važiuojant automobiliu aplink kalną vedančiu keliu.
Kadangi po vakarykščio lipimo į kalną vis dar jautėme lengvą dilgčiojimą kojose, nusprendėme nerizikuoti ir lankytinus objektus pasiekti automobiliu. Pasakiškai atrodė ne tik pati bažnyčia, jos vidus, bet ir jos aplinka. Mus supo gamta, uolos ir laisvės jausmas. Nuo viršūnės matėme tą patį Stepanacminda miestelį, kuriame nakvojome.
Dar pasigrožėję vaizdu, leidomės kelionėn į kitą svarbų objektą – Dariali vienuolyno kompleksą. Jis įkurtas fantastiškoje kalnų aplinkoje, pasislėpęs tarp kalvų. Tačiau stebina tai, kad vienuolynas įsikūręs vos penkios minutės iki Sakartvelo – Rusijos sienos. Todėl grožintis vienuolyno pastatu, jį supančia gamta ir kalnais, tolėliau galima matyti pasienyje eilėje laukiančius sunkvežimius, lengvuosius automobilius. Tiesa, vietiniai gyventojai siūlo apsilankyti šioje vietoje, nes kaip bebūtų, tai vienas kertinių ir vienintelis su Rusija Sakartvelo pasienių.
Čia pat stovi ir Darjali tvirtovė, dažnai vadinama Tamaros pilimi, nors nieko bendro su legendine karaliene neturi. Pagal Gruzijos istorinę tradicija tvirtovės statyba priskiriama karaliui Vachtangui Gorgasali (V amžius), bet iš tikro tvirtovė pastatyta žymiai anksčiau. Dabar iš tvirtovės išliko tik įvairių laikų statybos griuvėsiai. Seniausi matomi statybos sluoksniai yra antikos laikų ir ankstyvųjų viduramžių, daugiausiai išliko vėlyvųjų viduramžių griuvėsių.
Ši vieta garsi ir tuo, kad čia yra Darjalo tarpeklis. Tai – tarpeklis Kaukazo kalnuose, toje vietoje, kur Tereko upė kerta Didžiojo Kaukazo masyvą. Yra ties Rusijos (Šiaurės Osetijos) ir Sakartvelo (Mcchetos-Mtianetijos) siena. Per Darjalo tarpeklį eina Gruzijos karo kelias, dabar įrengti tuneliai. Ties tarpeklio galais įsikūrusi jau mano minėta ir lankyta Stepanacminda bei Aukštutinis Larsas (Šiaurės Osetija).