Sati rankos
Sati yra sena hinduistų tradicija, pagal kurią našlėmis likusios moterys paaukodavo savo gyvybes ant savo vyrų kremavimo laužų. Šimtai žmonų ir sugulovių šokdavo į laidotuvių laužo liepsnas arba būdavo tiesiog į jas įstumiamos. Ši tradicija keldavo siaubą britams, todėl jie 1829 metais ją uždraudė. Tačiau sati pernelyg giliai buvo įsišaknijusi Indijos žemėje, kad taip lengvai būtų pamiršta. Ši tradicija buvo praktikuojama net iki 1987 metų, kai prireikė vienos garsiai nuskambėjusios sati mirties, kad Indijos vyriausybė pagaliau oficialiai parengtų Sati vykdymo (prevencijos) aktą.
Tačiau vienas sati atvejis 1843 metais visiems laikams buvo įamžintas Mehrangaro forte. Šis statinys turi septynerius vartus, o giliausi iš jų vadinami Loha Pol, arba Geležiniais vartais. Prie šių vartų iki šiol išlikę penkiolikos moterų rankų įspaudai. Jie buvo padaryti tuomet, kai mirė maharadža Man Singhas. Šiuos įspaudus, vadinamus sati rankomis, paliko maharadžos sutuoktinės, kurios žengė į laidotuvių laužą, prieš tai pavertusios raudoną sieną šio pasiaukojimo paminklu.
Tačiau šie įspaudai primena tik vieną audringos forto istorijos skyrių. Prieš šį incidentą – 1731 metais – per dar vieną sati aktą susidegino šešios maharadžos Ajito Singho žmonos ir 58 meilužės. Tiesą sakant, pati citadelė iškilo niūriomis aplinkybėmis, kurios pranašavo vieną nelaimę po kitos.
Kruvini pamatai
XV amžiuje Rao Jodha iš marvarių Rathorių klano nusprendė pastatyti didžiulę tvirtovę ant kalvos, galėjusios natūraliai palengvinti gynybą. Ši tvirtovė buvo pavadinta Mehrangaro fortu, o jos papėdėje įsikūręs miestas – Džodpuru. Tačiau tam, kad ant kalvos galėtų iškilti fortas, pirmiausia reikėjo išvalyti kalną nuo vietos gyventojų – pasitraukti sutiko visi, išskyrus vieną žmogų. Chidiyawaale Baba – šventasis, kuris ant šio kalno mėgdavo lesinti paukščius, - iš pykčio prakeikė karalių ir jo karalystę, kad ją alintų sausros.
Egzistavo tik vienas būdas numaldyti šventojo pyktį, ir monarchas nusprendė juo pasinaudoti. Norint panaikinti prakeiksmą, kuris nors vietos gyventojas šventojo paliepimu turėjo paaukoti savo gyvybę. Juo tapo Rajaramas Meghwalas, kuris 1459 metais buvo palaidotas gyvas tarp būsimos tvirtovės pamatų plytų ir skiedinio. Forto teritorijoje jam buvo pastatytas paminklas iš smiltainio, o jo palikuonis dar daug šimtmečių globojo valstybė.
Tačiau forto likimas įgavo dar vieną niūrią kryptį: 120 pėdų (36,5 m) aukščio pylimas, iškilęs 400 pėdų (122 m) aukštyje virš slėnio, nusinešė ne vieną žmogaus gyvybę. Nuo jo slydo ir krito turistai, apsvaigęs nuo opiumo čia žuvo maharadža Rao Ganga, o 2008 metais šimtai žmonių žuvo per spūstį, kuri kilo Chamundos Devi šventykloje šio forto teritorijoje.
Tačiau daugybė žmonių ir toliau lanko didingą fortą. Moti Mahal ir Phool Mahal rūmai spindi veidrodžiais padengtomis sienomis. Viena galerija ir ginklų saugykla pristato dailiausius marvarių paveikslus ir senovinius ginklus. Forte taip pat galima apžiūrėti neštuvų kolekciją, laisvalaikio patalpas ir muziejų, kurių didžioji dalis atspindi XVII amžiaus statybas. Tačiau niekas neužgožia sati rankų žymių, pasitinkančių ties įėjimu į tragedijų kupiną pasaulį, ir R. Meghwalui skirto paminklo, liudijančio sukrečiančią Indijos tikėjimo sistemą.
