Kodėl tokia neįprasta kelionės vieta? Buvome girdėję, kad egzistuoja ilgiausias pasaulyje maršrutas traukiniu nuo Maskvos iki Vladivostoko – viso 9289 km. Ši geležinkelio linija Maskvą ir Vladivastoką jungia nuo 1916 m. Maršrutas yra neįprastas ne tik savo vidinės tvarkos ir daugybės sustojimų, bet ir dėl to, kad kelionės metu kertamos 7 laiko juostos. Skaitėme daug straipsnių, žiūrėjome vaizdo reportažus apie šios kelionės ypatumus, atrodė tikrai pilna iššūkių kelionė, todėl ir norėjosi pamatyti, kaip viskas vyksta, ir, žinoma, užsidėti varnelę , kad pervažiavome visą Rusiją traukiniu.
Kelionę pradėjome Maskvoje, kurioje praleidome 3 dienas, o po to mūsų laukė tranzitinis traukinys , kuriuos važiavome 6 paras, ir galiausiai galutinėje stotelėje Vladivastoke praleidome dar 2 su puse dienos.
Nemokėjome rusų kalbos
Su kalba buvo kiek sudėtinga. Aš (Tadas) rusų kalbos visiškai nesimokiau, tik tiek, kiek išmokė „gyvenimas“, nes mokykloje pirma užsienio kalba buvo anglų, o antroji – vokiečių. Mantas šioje srityje buvo kiek labiau pasikaustęs. Jo pirmoji užsienio kalba anglų,o antroji – rusų, todėl šiokius tokius pradmenis turėjo. Per abu mokėjome ne daugiau nei 100 žodžių (nebuvome patys gabiausi mokykloje kalbose), ir Mantas mokėjo skaityti kirilicą. Tai labai padėjo susigaudyti gatvėse ar ieškant žodžių žodyne. Labiausiai mokėjimas skaityti padėjo važiuojant metro, nes ten viskas parašyta kirilica – jeigu nemoki skaityti, gali nuvažiuoti visiškai į kitą pusę.
Vietinius suprasdavome geriau nei galėdavome atsakyti, daugiau laiko praleisdavome bandydami susikalbėti gestais arba ieškodami žodžių žodyne.
Įsimintiniausi kelionės įspūdžiai ir vietos
Didžiausią įspūdį paliko pamatytas kontrastas tarp didelės, prabangios, įdomios architektūros turinčios Maskvos ir gūdaus, pilko Vladivastoko. Tiek Maskvoje, tiek Vladivastoke pamatėme nemažai sovietinės simbolikos, senos karinės technikos demonstravimo ir perdėto didžiavimosi laimėtu karu.
Keliaujant traukiniu labiausiai įsiminė keli dalykai: stotelių parduotuvėse nėra pakankamai produktų, todėl jei atsistojai į eilę paskutinis, gali būti, kad nebegausi to, ką norėjai. Tai priminė tėvų pasakojimus apie sovietines eiles Lietuvoje dėl geresnio kąsnio ar tos pačios duonos.
Taip pat labai įsiminė įžūlus pasakymas, kad neturi atmesi grąžos, todėl esi buvome priversti pirkti dar kažką arba palikti pinigus ir išeiti. Nors savo akimis matėme, kaip priešais mus pirkę žmonės mokėjo smulkiomis monetomis ir pardavėjas grąžos turėjo. Bet šią situaciją pavadinčiau „turisto mokesčiu“, nes kiekvienoje šalyje kur tik teko keliauti, visur karts nuo karto reikėdavo permokėti dėl to, kad esi turistas arba dėl to, kad esi ne vietinis ir nežinai, kaip elgtis. Čia buvo viso labo 30 rublių klausimas (apie 0,5 EUR).
Susitikome ir su kitais keliautojais, kurie rinkosi Transsibiro traukinį kaip pereinamą stotelę nusigauti į kitas šalis. Susibendravome su vokiečiais, lenkais, šveicarais ir tailandiečiu.
Taip pat turėjome pažintį su neblaiviu vietiniu mongolu, kuris tapo mūsų bendrakeleiviu dviems dienoms. Manau, čia ir buvo didžiausias nuotykis. Iš pirmo žvilgsnio jis pasirodė malonus, o vėliau ėmė elgtis truputį agresyviai, kalbėjo apie abipusę propaganda iš Rusijos ir Europos. Vėliau bandė, išgerti savo atsineštą alų ir nesėkmingai užsidegti cigaretę traukinio vagone. Aiškino, kad istorija jau pamiršta ir mes nebesame priešai. Ir kad visiškai nesupranta, ko mes čia keliaujame, jeigu negalime kalbėti rusiškai.
Vladivastokas taip pat galėtų pasirodyti gražus miestas. Visi sutikti vietiniai pasakojo, kad tai gražus kraštas. Tačiau kai esi matęs Europos kurortinius miestus, jis tikrai nenustebino. Miestas būtų gražus, jeigu vietinė valdžia daugiau dėmesio skirtų miesto švarai, gerintų infrastruktūrą. Panašu, kad čia žmonės patys bando kuoptis ir gerinti savo gerbūvį, tačiau to nepakanka.
Gerą pusdienį važiavome pro Baikalo ežerą, vaizdai tikrai gražūs, ypač kai bėgiai pradeda vingiuoti kalnuotomis vietovėmis. Pats ežeras nepanašus į ežerą, atrodo kaip rami jūra. Važiavimas pro Mongoliją link Vladivostoko taip pat įsiminė. Matėme daug kalvotų vietų, kirtome ne vieną tunelį pro kalnus, matėsi taip pat daug sraunių upių.
Tiek Maskvoje, tiek Vladivostoke pastebėjome labai daug antrojo pasaulinio karo karines technikos, kuri yra išrikiuota parkuose, aikštėsse, palikta kai turistiniai objektai. Žinant istoriją ir prisiminant įvykius Lietuvoje, tokie vaizdai mūsų pernelyg nedžiugino. Dar labai nustebino, kad parduotuvėse pardavinėjami ledai su SSSR simbolika.
Kuriozinės situacijos ir įsivaizdavimas apie kelionę traukiniu bei pačią Rusiją
Vykdami traukiniu tikėjomės daugiau nuotykių ir problemų. Galbūt reikėjo pasirinkti kitą traukinį, nes, pasirodo, yra du traukiniai, vykstantys tokiu pačiu maršrutu. Musiškis buvo greitesnis, brangesnis, geresnis, o kitas yra pigesnis, senesnis bei vykstantis 1 diena ilgiau. Kaip supratome iš kalbų, ten važiuoja žemesnė Rusijos grandis.
Kurioziškiausios situacijos įvykdavo tada, kai bandydavai kalbėti su vietiniais. Kadangi mūsų žodynas ypatingai ribotas, tai bijodavome kažką prisikalbėti, ypač kai kalba pasikreipdavo apie poliktiką. Nors tikrai labai norėjosi sužinoti, ką galvoja žmonės apie Europą ar pačią Rusiją.
Rusiją panašiai ir įsivaizdavome, tačiau viskas buvo tik vaizduotėje. Sutiktas turistas iš Šveicarijos sakė, kad Rusijoje ir pačioje Maskvoje lankosi ne pirmą kartą. Minėjo, kad Maskva prieš 5 metus atrodė visiškai kitaip. Buvo daugiau betvarkės. Gatvėje užsidegus raudonam šviesoforo signalui pereiti per gatvę pėsčiajam buvo tikras iššūkis.
Traukiniu važiuoti 6 dienas ne ką lengviau būdavo. Jis tikino, kad dabar viskas labiau sutvarkyta ir traukinyje, nes nebegalima viešai gerti stipriųjų gėrimų bei rūkyti. Pigesniajame traukinyje tai vis dar leidžiama. Bet kad ir ką jis besakytų, neteisinga būtų to vadinti tvarka, nes to, ką turime Europoje - kelius, tvarkingus šaligatvius, kondicionierius ir kitus žmogaus buitį palengvinančius daiktus - Rusijoje pasigendama.
Su broliu norėjome nuvykti į rekomenduojamą lankytiną vietą – žuvies turgų. Nuo mūsų hostelio iki turgaus apie 4.5 km. Nusprendėme eiti pėsčiomis. Pusę kelio teko eiti pradėtu ir neaišku kada ruošiamu pabaigti tvarkyti šaligatvių. Kas įdomiausia, kad niekur nesimatė darbininkų ar įrangos. Taip pat viduryje dienos judrioje gatvėje teko pamatyti ir šokančias apsinuoginusias „Go Go“ šokėjas šalia juvelyrinės parduotuvės. Pasirodo, tai naujos parduotuvės atidarymo ceremoniją. Tikrai įsitikinome posakiu, kad Rusijos protu nesuprasi.
Ar leistumėmės dar kartą į tokią kelionę?
Identiško maršruto nebekartotume, tačiau važiuotume iki tam tikrų stotelių, kad persikeltume kitur, pavyzdžiui, į Mongoliją arba Kiniją.
Išlaidos
Viso maršruto traukinio bilietai svyruoja nuo 250 iki 900 EUR žmogui. Tai priklauso nuo pasirinktos klasės traukinyje. Brangiausiai kainavo lėktuvo bilietai iš Vladivostoko į Lietuvą, apie 400 EUR žmogui. Bendrai žmogui kelionė kainavo apie 1200 EUR.
O šiaip kainos tiek Maskvoje, tiek Vladivostoke labai panašios į Lietuvos, kai kurie produktai brangesni.
Kam rekomenduotume?
Žmonės, kurie mieliau renkasi nuotykį negu saulėtą paplūdimį, tikrai rekomenduočiau. Vykdami šiuo traukiniu mes nesitikėjome komforto, kas iš dalies pasiteisino, nes po 4 dienų pradėjo skaudėti nugarą, atsirado monotonija ir dušo nebuvimas tikrai neskambėjo kaip pasaka. Kiekvieną kelionės dieną kirsdavome po vieną ar net dvi laiko juostas. Tikrai pajutome, kad organizmas išsiderina iš miego ir valgymo ritmo. Žmonėms, kurie mėgsta nuotykius ir save pastatyti į įdomias situacijas bei sutikti įvairių pakeleivių, tokią kelionę rekomenduotumėme, nes tai įdomi ne tik šalies, bet ir paties savęs pažinimo kelionė.