Turtingos šalies gyventojai laimingi atrodo tik iš pirmo žvilgsnio: jų kasdienybę pamatę lietuviai buvo sukrėsti

Pakeliaukime dar po tolimus kraštus? Ar jau po artimus? Gal šįkart dar po tolimus, o kitą kartą pažiūrėsime ir kažką artimesnio. Sakykime tolimus, bet ne egzotinius, nes dabartiniame dinamiškame pasaulyje egzotikos vis mažėja – visi visur keliauja ir egzotinių kraštų arealas vis traukiasi. Iš vienos pusės tai yra gerai, nes reiškia, jog žmonės yra turtingesni bei mobilesni – šiais laikais atsirasti kitoje pasaulio pusėje galima labai greitai ir gana pigiai.

Iš kitos pusės nėra taip gerai, nes žmogų vis mažiau kas bestebina. Nuskrendi į vietą, kuri prieš, tarkime, dvidešimt metų, atrodė egzotiška bei nepasiekiama ir nė kiek nebesistebi, nes atrodo, kad taip ir turi būti.

Taigi, sutiksite, kad Pietų Korėja, apie kurią šiandien kalbėsime, jau nebėra egzotika. Bet egzotikos nebuvimas nepakeičia atstumo – ta šalis yra siaubingai toli. Jei yra manoma, kad JAV yra toli, tai globaliniu mastu tas aštuonių valandų skrydis nėra toks ilgas, nes į Pietų Korėją man teko skristi net 13 valandų. Aišku, šis skrydis dabar yra ilgesnis nei buvo anksčiau, nes lėktuvai iš Europos negali skristi per Rusiją ir dar turi apskristi nuo driskių atakų didvyriškai besiginančią Ukrainą. Nepaisant pailgėjusio maršruto, lėktuvai tebeskraido ir protarpiais galima pačiupti visai neblogų kainų bilietams į Pietų Korėją.

Ką eilinis žmogus žino apie Pietų Korėją? Greičiausiai tai, jog ji yra turtinga, civilizuota ir išsivysčiusi Vakarų civilizacijos dalis Rytuose. Dar, greičiausiai tai, jog ji yra aukštų technologijų šalis, turinti pasaulinio masto kompanijų, gaminančių elektroniką, buitinę techniką ar automobilius. Pavadinimų nevardinsiu, nes o kodėl turėčiau, man tos kompanijos už reklamą alaus nepastatys.