Galbūt atrodo, kas čia tokio, bet aš dulkėtą vairuotojo pažymėjimą, pragulėjusį apie 8 metus stalčiuje, išsitraukiau tik prieš kokius du mėnesius iki šios kelionės. Taigi, muzika automobilyje kitoje valstybėje yra mažų mažiausiai drąsu…
Viskas taip, kaip tikėjomės ir net geriau
Vos tik palikome urbanistinius rajonus ir pilki miestų masyvai pasislėpė už horizonto, pamatėme tai, dėl ko čia atvykome. Vingiuoti ilgiausi keliai, skrodžiantys tarp girių ir kalnų, atsiveriantys kvapą gniaužiantys gamtos vaizdai, tyvuliuojančios žydros upės bei miškais apsupti ežerai… Jautėmės taip, lyg pirmą kartą knygos viršelis atitiko turinį. Amerika nuostabi. Ilgainiui ir vairavimas šioje šalyje tapo jaudinančiu įvykiu. Išties, visa tai priminė “Need for speed” žaidimo epizodus. Tik gaila greičiai nei iš tolo neprilygo žaidimui.
Pirmoji nakvynė Šiaurės Kaskadų nacionaliniame parke
Įvažiavę į Šiaurės Kaskadų (North Cascades) nacionalinį parką pirmiausiai nuvykome į “Laukinės gamtos informacijos centrą”, kuriame planavome įsigyti Annual park pasą. Čia dirba apsišvietę ir malonūs reindžeriai, tiesa, nepanašūs į mums gerai žinomą Volkerį, paprastesni. Jie mums iškart ir leido suprasti, kad atvykome per vėlai ir vietų kempinguose tikėtis nereikėtų. Tą naktį mums nurodė, kad galime nakvoti nacionalinio miško pakelėje. Aš, kaip šeimos gynėjas, netrukau paklausti ir apie meškas bei pasiteiravau, ar neturėtų jie pipirinio purškalo šiems gyvulėliams atbaidyti. Mus nuramino, kad šiame parke meškos ,,tik” juodosios, vengiančios žmonių, tad purškalo jie neturi ir jo visai nereikia. Nurimome…
Kiek apsidairę ir pavažinėję po parką nieko nepešėme, tad, kol dar buvo šviesu, nurūkome ieškoti vienos iš tų pakelės zonų, kur būtų galima numesti palapinę.
Kaip mus nuo meškų saugojau
Neužilgo radome tobulą vietą – nedaug automobilių, yra laužavietė ir kelios numestos malkelės. Pavakarieniavome, išsivirėme kavos ir lindome į palapinę ilsėtis. Čia ir atsivėrė visa gamtos gerklė. Garsai knibždėte knibždėjo iš kiekvieno kampo. Aplink negalėjai įžiurėti nei metro. Sulig kiekvienu krepštelėjimu vaizduotė piešė vis baisesnius dalykus… Na, bent man… Giedrė miegojo kaip užmušta.
Jos netrukdė nei garsai, nei krebždėjimai… Jai trukdė tik kas 20 minučių pradedantis garsiai ploti Mindaugas, kuris pašokęs nuo eilinio garso pamanė, kad metas atbaidyti meškas… Na, o ką daryti, mano savisaugos instinktas išauga, kai žinau, kad vos už kelių milimetrų medžiaginio sluoksnio gali vaikščioti meška… Tą naktį miegojau nedaug, kas valandą kišau nosį į lauką su prožektoriumi apžiūrėti apylinkių, o už apatinių įsikišau dėklą su peiliu… Kad būtų ramiau…
Pirmasis žygis
Kitą rytą patraukėme prie numatyto žygio tako pradžios. Pirmąjį žygį pasirinkome pakakamai lengvą – 3,5 mylios (5,6 km). Norėjome pasižiūrėti, kokios formos esame bei kiek toks žygis užtruktų, kad pagal tai galėtume planuoti ir kitus žygius. Forma nebuvo itin gera, tačiau žygis tikrai neprailgo. Grožėjomės atrandamais gamtos kampeliais miške, klausėmės gamtos ir bandėme pamatyti bent kelis gyvūnus. Kai netūnai tamsoje palapinėje ir mintis apie meškas nėra tokia baisi… Žygio laimikiai – aukščiausi medžiai, kokius man yra tekę matyti, keli paukščiai, voveraitės bei nedidelė amfibija.
Nors tikėjomės kažko įspūdingo žygio pabaigoje, teko susitaikyti su nedidelio ežerėlio vaizdu. Kiek pailsėję greitu žingsniu leidomės žemyn, nes norėjome kuo greičiau prasukti pro kelis kempingus, kad nebereiktų grįžti į savo pakelę. ČIA galite atsisiųsti visą žygio maršrutą su koordinatėmis.
Amerikietiška kempingų kultūra
Vietą kempinge radome iš pirmo karto. Pasirodo, kad kelios grupelės išvyko šeštadienio rytą ir mums pasisekė, kad buvome vieni pirmųjų, kurie atvyko pabandyti savo laimės. Kaina nei daug, nei mažai – 16 USD. Už tai gavome gana atokią vietą, prie laužavietės pritaisytą grilių, geriamo vandens kolonėlę esančią prie pat mūsų palapinių zonos bei nuleidžiamus tualetus. Ką jau kalbėti apie ledinį ežerą, kuris atstojo vonią…
Turiu pripažinti, kad patiko tai, kiek žmonių mėgsta poilsį gamtoje. Visos tuščios vietos užsipildė, ko gero, per pirmą valandą. Parko prižiūrėtojos buvo labai malonios ir paslaugios, o 7 valandą vakaro dar gavome progą išgirsti seminarą su dainomis apie šikšnosparnius.
Tą naktį miegojau daug kiečiau. Kėliausi tik vieną sykį, kada – garbės žodis – kažkas pajudino palapinę. Giedrė iki šiol netiki. Po to nenutiko jokių incidentų ir pagaliau ir aš sugebėjau užmigti kietai. Šiaurės Kaskadas pavyko prisijaukinti.
