„Mažiausia ką aš noriu matyti, tai tuos gyvulius dar ir per atostogas. Man gana, kad ir taip gyvenu Maskvoje, kur tuos galvijus matau nuo ryto iki vakaro. O ten per atostogas į Egipto kurortus atskraidina gi dvigubus galvijus, kolūkiečius skeltanagius, iš visų Jebenių ir Muchosranskų“, – vardijo išgalvotus (bet švelniai nešvankius – maždaug kaip mūsų Kalabybiškės ir Skersmyžiai) miestelių pavadinimus kolega vardu Nikolajus – pats rusas, gimęs Rusijoje, kurio tėvai ir seneliai, ir proseneliai buvo rusai.
„Jūs ten tame Londone ir Vilniuje išvis ne viską suprantat. Alpstat, lydotės, oi čia rusų kultūra, oi čia Čaikovskis, oi čia Pugačiova, oi čia Tarkovskis; o Pugačiova ir Tarkovskis pas mus gatvėm nevaikšto pasmirdę ir nerėkauja, o aš su tais pitekantropais kasdien metro važinėju,“ – kalbėjo jis.
