Gruzija – kas ji?
Prieš kelionę į Gruziją šią šalį mintyse lyginau su karšto temperamento, aktyvia, nepailstančia tamsiaplauke mergina, kuri visiškai skiriasi nuo elegantiškos, visuomet pasitempusios prancūzės ar, pavyzdžiui, vokietės. Po penkių dienų, praleistų šioje šalyje, galiu pasakyti, kad mano vaizduotė gana tiksliai apibūdino svetingą, rūpestingą, atsipalaidavusią Gruziją. Bet apie viską nuo pradžių.
Gruzija arba Sakartvelas (taip vadinti šią šalį pageidauja kai kurie gruzinai) įsikūrusi Pietų Kaukaze, rytinėje Juodosios jūros pakrantėje. Ribojasi su Rusija, Turkija, Armėnija, Azerbaidžanu. Gruzija yra išreiškusi norą prisijunti prie Europos Sąjungos. Taip pat yra supaprastintas patekimas į šią šalį, pavyzdžiui, trumpalaikiam buvimui (365 dienas) Lietuvos Respublikos piliečiams vizos nereikia.
Kaip dėl asmens tapatybės dokumento? LR užsienio reikalų ministerija informuoja, kad šiuo metu į Sakartvelą galima keliauti turint vien asmens tapatybės kortelę. Tiesa, jei skrydis netiesioginis ir vykstama tranzitu per kitas valstybes, esančias ne Šengeno erdvėje, būtina pasitikrinti, ar tranzito valstybės pripažįsta ATK. Sakartvele LR paso gali prireikti keičiant pinigus bankuose, prireikus gydymo paslaugų ir t.t. Todėl rekomenduojama (nebūtina) papildomai su savimi turėti ir LR pasą.
Perskaičiusi tokią informaciją nusprendžiau, kad ramiai, naudojantis pasu, keliauti neįdomu, todėl, kodėl gi nepabandžius rizikuoti ir savo kelionėje naudotis tik asmens tapatybės kortele (ID)?
Sunkus pasirinkimas
Antras sprendimas, kurį teko priimti, buvo lėktuvo bilietai. Kadangi kelionės kryptis paaiškėjo likus savaitei iki atostogų, teko pavargti ieškant bilietų. Skrydžių kompanija „Wizzair“ siūlo tiesioginius skrydžius Vilnius – Kutaisis (antras pagal dydį Gruzijos miestas). Skrydžių kainos gali būti labai įvairios, priklausomai nuo to, kiek laiko prieš kelionę pirksite bilietus.
Mano kelionės finišas turėjo būti Tbilisis. Tiesioginių skrydžių į šį miestą rasti nepavyko, vadinasi, teks susitaikyti, kad kelionė bus su persėdimu kitoje šalyje. Skrydžius į Tbilisį vykdo kompanija „Airbaltic“, tačiau visi bilietai man tinkamą dieną jau buvo išparduoti (taip, lietuviai tikrai keliauja į Gruziją). Liko antras pasirinkimas – Ukrainos oro linijų skrydžiai. Kainos, vėlgi, priklausys nuo to, kaip anksti prieš kelionę pirksite bilietus. Tiesa, persėdimas į kitą lėktuvą yra Ukrainos sostinėje Kijeve.
Išvykimo dieną važiuodama į oro uostą, išsikeičiau eurus į larius, Gruzijos valiutą, ir šiek tiek nerimauju, ar mano bandymas prasmukti su ID kortele pavyks, juolab, kad vykstant į Ukrainą, tikrai reikia paso. Tiesa, oficialiame Ukrainos oro linijų bendrovės puslapyje rašoma, kad jeigu Kijevas yra tik tarpinė stotelė, keliaujant į šalį, kur galioja ir ID, tokiu atveju pasas nėra reikalingas ir Kijevo oro uoste. Jau greitai išbandysime.
Pirmasis išbandymas
Atvykusi į Vilniaus oro uostą pamačiau, kad eilėje užsiregistruoti skrydžiui asmens tapatybės kortelę turiu tik aš, visi kiti keleiviai rankose laiko pasą.
„Nieko tokio, jie skrenda tik į Kijevą“, – pagalvojau aš.
Atėjus mano eilei paduoti asmens tapatybės dokumentą ir įlaipinimo kortelę, jaučiausi nejaukiai. Mergina, dirbusi už registracijos stalo, suvedė mano skrydžio numerį ir, žiūrėdama į kompiuterį, paklausė, ar skrendu į Tbilisį. Aš patvirtinau. Registracija buvo baigta. Užteko tik asmens tapatybės kortelės.
„Baigta“, – pagalvojau ir nusiraminusi laukiau skrydžio. Tačiau atėjus laikui lipti į lėktuvą teko susidurti su minutę trukusia abejone, ar tikrai pavyks šiandien nuvykti iki Tbilisio. Mergina, prie laipinimo vartų tikrinusi dokumentus ir pamačiusi, kad aš jai duodu asmens tapatybės kortelę, suabejojo, ar jos pakanka.
„O pasą ar turite?“ – paklausė ji. Aš užtikrintai atsakiau, kad neturiu, nes kitu atveju mano bandymas būtų nepavykęs. Be to, mane jau užregistravo į skrydį, tad neabejojau, kad pateksiu į tą lėktuvą.
Kol mano galvoje mintis vijo mintį, mergina pasiteiravo savo kolegos, ar skrydžiui į Gruziją pakanka tik asmens tapatybės kortelės. Šis patvirtino ir aš laimingai pasiekiau Kijevą.
Tikslas pasiektas
Lėktuvui nusileidus Kijeve, jokių nesklandumų nepatyriau. Vedama užrašų, patekau į vadinamąją tranzito zoną, kur būriuojasi keleiviai, kuriems Kijevas yra tik tarpinė stotelė. Lipdama į lėktuvą, skrendantį į Tbilisį, taip pat pateikiau savo asmens tapatybės kortelę. Čia vėl teko palaukti. Vaikinas, paėmęs mano asmens tapatybės dokumentą, paskambino kolegai ir ukrainietiškai pasiteiravo, ar lietuviai gali pasiekti Gruziją be paso. Kitame telefono gale jis išgirdo teigiamą atsakymą ir po trijų valandų (tiek trunka skrydis iš Kijevo į Tbilisį) pasiekiau savo kelionės tikslą – Gruziją. Tbilisio tarptautiniame oro uoste sėkmingai perėjau patikrą ir vėl tik su asmens tapatybės kortele.
Į Tbilisį atskridau naktį, apie pirmą valandą. Tbilisio tarptautinis oro uostas nuo miesto yra nutolęs apie 17 km. arba apie 20 min. nesant intensyviam eismui. Tiesa, šiuo metu ir mieste, ir užmiestyje link oro uosto vyksta kelių remontas, todėl kelionė gali trukti ir ilgiau.
Dieną pasiekti Gruzijos sostinę iš oro uosto galima viešuoju transportu, tačiau naktį jis nekursuoja, tad tenka ieškoti kitų būdų. Galima samdyti vairuotoją arba tiesiog kviesti taksi. Tiesa, vietiniai gyventojai rekomenduoja bet kokiu atveju vykti taksi: greičiau, patogiau, paprasčiau. Tokios paslaugos kaina gali būti ir 30 larių (9,16 Eur), priklausomai nuo taksi kompanijos. Kai kurios jau turi nusistačiusios fiksuotą kainą. Naudojant išmaniąją programėlę („Bolt" arba „Yandex"), kelionės iki oro uosto kaina gali būti ir 13 larių (apie 4 Eur), priklausomai nuo atstumo iki oro uosto.
Pirmasis pasimatymas
Yra toks posakis, kad labiausiai atmintyje pasilieka pirmasis įspūdis. Išties, tik įvažiavus į Tbilisį, net ir naktį, miestas atrodė žavingai. Ypatingą nuotaiką sukūrė miesto gatvių žibintai, kurių šviesos tolygiai kilo kalvotu reljefu. Jau snaudžiantis, tylus ir nurimęs Tbilisis atrodė magiškai. Toks jis ir liko mano atmintyje.
Ryte mane pasitiko saulė ir 25 laipsniai šilumos. Vietiniai gyventojai sako, kad vasaros mėnesiai ir rugsėjis yra pats tinkamiausias laikas keliauti į šią dar neištirtą šalį. Mat, tuo metu čia – puikus oras, mažai lietaus ir daug pramogų. Nuo lapkričio iki gegužės Gruziją nėra tokia populiari ir graži. Žiemos sezonu Tbilisyje daug lietaus, šlapdirbos, sniego gyventojai sulaukia retai. Tačiau mėgstantiems kalnus žiema Gruzijoje yra tikras rojus. Bet apie kalnus papasakosiu vėliau. Tad, jeigu dairotės atostogų dar neištirtame pasaulio kampelyje, dabar pats metas griebti bilietus į Gruziją.
Pasipuošusi šypsena ir gera nuotaika, nužygiavau į viešbučio, kuriame buvau apsistojusi, vestibiulį, kur turėjau susitikti su gidu, pasiryžusiu man papasakoti apie Tbilisį ir šią egzotišką šalį.
Gruzijoje turistams naudotis gido paslaugomis yra labai populiaru. Dažniausiai jie kartu yra ir vairuotojai, kurie lydės jus visos viešnagės metu. Gido paslaugos ypač gerai tais atvejais, kai norima aplankyti ne tik Tbilisį, bet ir kitas Gruzijos vietoves, pavyzdžiui, vyno regioną Kachetiją, kalnus. Žinoma, visą informaciją, žemėlapius ir pan. galima susirasti ir internete. Mane lydėjęs gidas teigė, kad Gruzijoje į pagrindinius miestus ir mažesnius miestelius kursuoja traukiniai, autobusai, tačiau čia pat pridūrė, kad ketinant keliauti į mažesnius Gruzijos miestelius, regionus geresnis sprendimas būtų tiesiog išsinuomoti automobilį. Tai galima padaryti internetu arba pačiame Tbilisyje. Tiesa, mieste nuoma gali būti brangesnė, bet paslaugą perkant akis į akį visada yra galimybė pasiderėti. Automobilių nuomos kainos – labai įvairios. Nuomojantis transporto priemonę iš nuomos bendrovės, vidutinė kaina yra 45 Eur dienai. Tačiau vietiniai gyventojai pataria būti apsukresniems: socialiniuose tinkluose paieškoti skelbimų, kuriuos privatūs asmenys siūlo išsinuomoti gerą ir patogų automobilį. Tokiu atveju galima išsukti tik su 50 larių (15,31 Eur) dienai.
Sieros pirtys ir benamiai šunys
Įsėdusi į gido automobilį, pradėjau pažintį su Gruzijos sostine. Pirmoji mūsų kelionė truko neilgai. Ekskursija prasidėjo nuo vienos svarbiausių, seniausių ir gražiausių Tbilisio vietų – kvartalo Abanotubani, kuriame stovi vieni garsiausių Tbilisio objektų – sieros pirtys.
Ši vieta Tbilisio istorijoje labai svarbi. Mat, kaip byloja legenda, būtent čia pradėtas kurti Tbilisio miestas. Pagal legendą, karalius Vachtangas Gorgasali medžiodamas pamatė, kad sužeistas fazanas atsigėrė vandens iš šaltinio, esančio šiame dabar jau pirčių kvartale, ir pasveiko. Todėl prie šitų karštų šaltinių jis pastatė „Šiltą miestą“ – Tbilisį.
„Tai, ką jūs matote prieš save, yra karštos, natūralios versmės“, – modamas ranka į visą sieros pirčių kvartalą sako gidas.
Sieros pirtys – tai itin turistų mėgstama atrakcija, čia galima eiti kada tik norite. Vanduo čia labai sveikas, išvalo poras ir pan. (šių pirčių garas pasižymi labai specifišku sieros kvapu, o vanduo į pirčių kompleksus atiteka iš terminių požeminių šaltinių visais metų laikais).
„Anksčiau Tbilisyje buvo 63 pirtys, tačiau ilgamečiai karai Gruzijoje lėmė tai, kad daugelis jų buvo sunaikintos. Dėl finansų trūkumo pavyko atkurti tik 7. Viena seniausių ir įspūdingiausių stovi net nuo XVIII a., ją aprašęs rusų rašytojas A. Puškinas“, – toliau pasakoja mano gidas.
Išties, pirčių kvartalas atrodo įspūdingai. Į jas gali užeiti visi, kas nori. Vienose jų yra ir kambariai, kuriuose galima apsistori ir gauti visą SPA kompleksą: pirtis, gruziniškus masažus. Tokių atostogų kaina gali svyruoti nuo 50 iki 100 larių (nuo 15 Eur iki 30 Eur). Įprastose pirtyse kaina už apsilankymą mažesnė.
Mano laikrodis rodo 11 val. ryto, tad čia jau būriuojasi turistai. Pastebiu ir vietinių žmonių. Kai kurie iš jų, atrodo, kažko lūkuriuoja, šnekučiuojasi su sutiktais gyventojais. Tiesa, ir bendrauja jie gruziniškai: daug gestikuliacijos rankomis, vis žvilgčioja į viską iš eilės fotografuojančius turistus. Aš išsitraukiu telefoną ir bandau įamžinti jų pokalbio akimirką – šiek tiek nedrąsu, nežinau, kaip sureaguos jų karštas temperamentas.
Toliau besidairydama po šią nuostabią vietą pastebiu benamius šunis.
„Vienas, du, trys“, – garsiai bandau suskaičiuoti ant žemės gulinčius keturkojus. Paklausiu gido, ar Gruzijoje daug benamių šunų. Gaunu teigiamą atsakymą. Anot jo, šalyje yra gyvūnų prieglaudų, tačiau jos perpildytos, todėl daug šunų gyvena gatvėse. Jie paženklinti geltonu simboliu ant vienos iš ausų ir dažniausiai būna kastruoti arba sterilizuoti (pagal lytį).
Mano gidas jau kviečia eiti prie kito objekto. Tačiau iš jo veido matau, kad kažkas negerai. Jis įnirtingai stengiasi kažką paspausti savo telefone. Vėliau gidas man paaiškino, kad Tbilisis visai neseniai įsidiegė modernią automobilių stovėjimo centre mokesčio sistemą, kai už stovėjimą galima susimokėti telefonu. Jiems tai didelė naujovė, man – gerai pažįstama sistema. Lietuvoje taip už automobilio stovėjimą mokame jau ne tik sostinėje, bet ir kituose miestuose. Kita vertus, džiugu, kad Tbilisis vejasi Europos miestus. Tiesa, ko gero, su trukdžiais, nes programėlė neveikė ir už stovėjimą pinigų neskaičiavo. Mano gidas, būdamas sąžiningas žmogus, tuoj pat nukulniavo pas, ko gero, kontrolierę. Ši tik paskėsčiojo rankomis. Na, stovėjome nemokamai.
Nufotografuoju liūdnus šunis ir seku paskui savo gidą į kitą nuostabią vietą pačiame Tbilisio centre, kurios dar nepasiglemžė civilizacija. Tokio vaizdo nesitikėjau.
Kokie dalykai dedasi pačiame Tbilisio centre ir kodėl viena senamiesčio gatvė kadaise buvo pasruvusi krauju – kitoje nuotykių Gruzijoje publikacijoje.