Įvairius šalių pažinimo būdus išbandęs Dovydas teigia, kad įdomiausia būti keliautoju, o ne turistu. Pasak jauno verslininko, taip atrandamos turistų nenumindžiotos vietos ir patiriami nuotykiai, kurie išlieka atminty visą gyvenimą. DELFI Kelionės kalbėjosi su Dovydu apie paskutinę jo kelionę į Pietų Afriką, kurioje patirti įspūdžiai dar „švieži“.
– Papasakok, kaip atsidūrei Pietų Afrikoje, kokie vėjai ten tave nunešė?
– Į Pietų Afriką keliavau neatsitiktinai. Esu skaitmeninės rinkodaros agentūros BeeMarketing.lt direktorius, šiuo metu ieškau rinkų, kuriose galime plėstis, o Pietų Afrikos rinka pasirodė labai įdomi. Norėjau sužinoti daugiau apie jų IT/internetinės rinkodaros rinkas, ištirti šalį, susipažinti su vietine kultūra ir žmonėmis. Kelionė buvo labai įvairi – turėjau verslo susitikimų ir konferencijų, bet laisvu laiku keliavau ir tyrinėjau šalį.
– Kokių lūkesčių turėjai prieš keliaudamas į šį pasaulio kampelį?
– Internete prisiskaičiau įvairios informacijos apie Pietų Afriką. Iš tiesų, prieš pat kelionę teko įsijungti vietinį naujienų portalą, kuriame radau straipsnį apie Pietų Afrikoje žiauriai nužudytą vaiką. Tai labai nesmagiai nuteikė. Vis dėlto labai norėjau savo akimis, o ne iš to, kas pateikiama internete, pamatyti šalį ir sužinoti realią situaciją.
– Kokius stereotipus, jei tokių turėjai, sulaužei apie šią šalį?
Stereotipų ir išankstinių nusistatymų neturėjau. Kiekvienas skirtingai matome pasaulį, ir nuomonę apie šalį norėjau susidaryti pats.
– Pietų Afrika turistams nėra pati saugiausia šalis. Ar tavo nuomonė po kelionės tokia pati?
– Pietų Afrika yra ketvirta nesaugiausia šalis pasaulyje. Nusikalstamumas ten ypač didelė problema. Šalyje įvykdoma labai daug žmogžudysčių, atakų, išprievartavimų. Vietiniai sakė, jog šios problemos yra didelio nedarbingumo lygio šalyje padarinys, jis čia siekia virš 30 proc.. Vietinė valdžia nededa pakankamai pastangų, kad sustabdytų tai. Per dieną nužudoma maždaug 50 žmonių!
– Ar pats susidūrei su neigiamų ketinimų turinčiais vietiniais žmonėmis?
– Kelis kartus teko susidurti akis į akį su nusikaltėliais. Sutemus nerekomenduojama eiti iš namų, bet įsidrąsinęs pirmadienio vakarą sumąsčiau išeiti pasivaikščioti į judriausią miesto gatvę. Situacija kurioziška – buvo tamsu, aplinkui nei vieno turisto ar baltaodžio ir eidamas jutau, kaip mane stebi bent keletas žmonių. Kalbina, persekioja. Buvo tikrai nejauku ir teko akylai stebėti aplinką. Neilgai trukus prisikabino du juodaodžiai, kurie bandė mane apvogti firminiu turistų apvogimo būdu. Sako: „Gražūs batai“, žmogus palenkia galvą ir pasižiūri į batus ir tuo pat metu būna apiplėšiamas. Šį ir kitus apvogimo būdus išsiaiškinau pirmomis dienomis Pietų Afrikoje, kalbėdamas su policija ir apsauginiais, norėjau žinoti kaip ir ką daryti atsitikus tokioms situacijoms.
Tai žinodamas labai greitai sureagavau, nustumdamas vieną iš juodaodžių ir garsiai šaukdamas „Get off“ – (atstok, – liet.), neužilgo atbėgo PUBLIC SAFETY (viešosios tvarkos prižiūrėtojai, – liet.), kurių saugesniuose rajonuose yra bent po vieną gatvėje, jie padėjo išspręsti konfliktą. Vėliau daviau arbatpinigių PUBLIC SAFETY žmonėms atsilygindamas jiems už pagalbą. Vėliau jie tarsi privatūs apsauginiai ėjo visur kartu, kur aš vaikščiojau.
– Dieną pavojai netyko?
– Dar vienas įvykis, kurį pavyko išspręsti pačiam, įvyko būtent dienos metu. Fotografavau paplūdimį ir patraukiau vieno „gatvės verslininko“ dėmesį. Priėjęs pilietis pradėjo kalbinti, klausinėjo kokia čia kamera, prašė duoti jam į rankas pasižiūrėti, atsisakius, pradėjo grasinti, aiškino priklausąs nusikalstamoms grupuotėms ir kad geriau jam neigiamai neatsakinėti. Šaltu veidu kalbėjau su juo, po grasinimų prisistačiau, jog taip pat priklausau gaujai. Mūsų pokalbis greitai pasikeitė ir išsiskirstėme.
– Kokie kultūriniai skirtumai tave labiausiai nustebino ar išgąsdino? Prie ko buvo sunkiausia priprasti PAR?
– Kadangi šalyje yra didelis nedarbingumo lygis, daug žmonių yra įdarbinti nereikalingiems darbams, – pavyzdžiui, užėjus į tualetą jame visada būna juodaodis, kuris parodo, kuris tualetas neužimtas. Taip pat buvo sunku priprasti prie nuolatinio aplinkinių spoksojimo. Kad ir kur ėjau, mane visada stebėjo, kalbino, kartais persekiojo.
– Kokiu būdu ieškojai nakvynės, lankytinų vietų? Ar buvai susidaręs kelionės planą?
– Keliavau spontaniškai. Prieš vykstant nesiplanavau maršrutų ir lankytinų vietų, norėjau nuvykti, pabendrauti su vietiniais, ir iš jų lūpų išgirsti kur galima rasti turistų nenutrypčiotų vietų bei pamatyti ką nors įspūdingo.
Daug bendravau su vietiniais, gavau daug rekomendacijų. Buvau išsinuomojęs motociklą ir pora dienų važiavau į piečiausią Afrikos kontinento tašką, kur susijungia Atlanto ir Indijos vandenynai. Finišas nebuvo toks gražus, kaip tikėjausi, bet pati kelionė link tikslo buvo įspūdinga. Pakeliui radau turistų nepaliestų vietų, kurių niekaip nepamatytum, jei keliautum su gidais ar samdomu transportu. Taip pat turėjau avariją kylant į kalną su motociklu, po kurios atsidūriau prie pat šlaito krašto slysdamas po smūgio. Nepaisant sugedusios kameros – viskas vyko sėkmingai.
– Minėjai, kad teko susidurti su ZULU gentimi. Papasakoki, ką ten išgyvenai, kaip su jais susikalbėjai, ar nebuvo baisu?
– Praleista naktis su ZULU gentimi buvo it vyšnia ant torto. Vienas iš dalykų, kuriuos prisiminsiu visą savo gyvenimą. Buvau tik aš ir genties nariai. Daugiau jokių turistų ar baltaodžių. Neįkainojama patirtis.
Nakvojau tradiciniame genties namelyje, kuris padarytas iš šiaudų. Genties kaimelyje vakare buvo užkurtas laužas, visi susėdome aplink. Prasidėjo tradiciniai šokiai, ritualai ir kitos keistenybės. Buvau pavaišintas šviežiu krokodilu, ragavau pirmą kartą, bet buvo tikrai skanu. Taip pat teko paragauti kirmėlių (angliškai – 'mopane worms'). Jos pasirodė labai sūrios, ir ne pats maloniausias delikatesas mano skonio receptoriams. Zulu gentiečiai sakė, kad kirmelėse labai daug baltymų ir labai sveika valgyti vyrams.
Gentiečiai kalba savo Zulu kalba, tačiau kadangi Pietų Afrikoje susikalbėti anglų kalba problemų praktiškai nekilo, lygiai taip pat ir Zulu gentyje buvo gan gerai kalbančių angliškai.
Mane priėmė labai šiltai. Nors vykstant iki jų gyvenvietės buvo nerimo, kad būsiu iškeptas ant laužo. Žodžiais neapsakomas jausmas, kai gali savo akimis pamatyti genties gyvenimą iš vidaus.
– Daugeliui po tokių egzotiškų kelionių persidėlioja vertybių skalė – ar pajutai ką nors panašaus?
– Iš tiesų keliavimas labai praplečia pasaulėžiūrą ir mąstymą, pradedi kitaip žiūrėti į gyvenimą, keičiasi ir vertybės. Gyvenimas labai trumpas ir kiekviena jo sekundė turi mus džiuginti. Kodėl mes tai švaistome?
– Ką patartum žmogui, kuris ruošiasi keliauti į Pietų Afriką?
– Bendraukite, bendraukite, ir dar kartą bendraukite su vietiniais žmonėmis. Tik taip sužinosite apie šalį, kultūrą, papročius ir be abejonės – geriausių lankytinų vietų rekomendacijas.
Labai rekomenduoju nuomotis savo transportą ir keliauti. Klaidžiodamas aš pamačiau gražiausias kelionės vietas. Nors tai nėra saugu, tačiau visi mano nuotykiai buvo sėkmingi ir be didesnių nuostolių ar traumų. Svarbiausia nepasimesti įvairiose situacijose, jaustis drąsiai, ir neparodyti, kad esi turistas.
Ir pabaigai – kolekcionuokit akimirkas, o ne daiktus!