Įsivaizduokite: gulite sau namuose, paskutiniame aukšte, miegamajame su stoglangiu, o virš jūsų pražygiuoja didžiulė grupė svetimų žmonių. Pro jūsų langą, vedantį į dangų, lenda žmonių galvos ir kojos, jums norisi susigūžti ir pasislėpti, bet tos galvos prilimpa prie stiklo ir žiūri, kas ten viduje vyksta. Apimtas panikos bėgate slėptis į savo namų saugiausią vietą – tualetą ir vonią, kur, atrodo, tikrai niekas netrukdys ir ramiai sau pasibūsite. Bet štai ir vėl – pro jūsų stoglangį, tiesiai virš klozeto, pasirodo svetimi veidai. Jie žiūri, ką veikiate savo vonioje. Jūs pradedate bartis, piktintis, kad negalite ramiai pabūti, grasinate kviesti policiją, o tie svetimi veidai pradeda kikenti ir greitai greitai perbėga ant kaimyninio namo stogo. Ten istorija kartojasi, bet jau ne jums, o jūsų kaimynui.
Tai ne fantastinio košmaro ištrauka, tai nuotykis, kurį patyriau Rusijoje. Buvau ne tas vargšelis, kuris norėjo slėptis. O tas blogietis, kuris vis landžiojo pro stoglangius ir smalsavo. Tokia nauja ten pramoga.
Praėjo tie laikai, kai į Sankt Peterburgą žmonės vykdavo pamatyti Baltųjų naktų ar Ermitažo muziejaus. Naujausias turistų traukos centras – vaikščiojimas šio miesto stogais. Kaip skelbia šios pramogos organizatoriai, tai vienintelis miestas mūsų planetoje, kur tokie dalykai vyksta. Na, gal jie kiek pagražina taip sakydami, nes stogais vaikščiojama ir keliuose kituose pasaulio miestuose, bet tikriausiai ne taip egzotiškai ir pavojingai.
Pakilti ant kultūriškiausio Rusijos miesto stogų atvyksta žmonės iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Kinijos, Japonijos, Izraelio, Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Lietuviai šios pramogos, ant organizatorių, dar neatrado, buvo vos vienas kitas mūsiškis. Bet tai palaukit, po šio straipsnio pasipils keliautojai.
Greičiausiai ir patogiausiai į Sankt Peterburgą nuskristi iš Vilniaus arba Palangos oro uostų galite su „airBaltic“ lėktuvais, kurie ten skrenda kiekvieną dieną. Persėdimas Rygoje greičiau nei per valandą.
Tai, kas vyko praėjusio penktadienio vakarą, įsimins visam mano gyvenimui. Tokie patyrimai nepamirštami. Pats, savo noru, niekieno neverčiamas, net užsimokėjęs pinigus įsivėliau į patį keisčiausią nuotykį. Jo metu vis galvojau, kam man to reikia? Juokiausi iš kai kurių absurdiškų situacijų, bet išlaikiau iki galo.
2017 metais gegužės mėnesį kai kurie Sankt Peterburgo entuziastai sumanė, kad reikia šio miesto turistus pakviesti ant stogų. Jie ėmė analizuoti vietos įstatymus ir niekur nerado punkto, kad ant jų vaikščioti negalima. „Jeigu įstatyme neparašyta, kad negalima, vadinasi yra galima“, – šia logika vadovaujasi jie ir, kai koks nors klientas paklausia, ar nedarome nusikaltimo, vis pakartoja tuos žodžius.
Iš pradžių tokius pasivaikščiojimus organizavo viena firmelė, po to jos buvo trys, dabar, po metų, jų prisisteigė daugiau nei penkiasdešimt. Skiriasi ne tik pasiruošimas, programa ant stogų, bet ir patys stogai. Kiekvienas organizatorius turi savo „zoną“, ant kurios kviečia laipiotojus. Kas pirmas stogą užsiėmė – tam jis ir priklauso, maždaug tokios taisyklės. Žinoma, stogo niekas neperka, nesinuomoja jo, su niekuo nederina. Tiesiog – jeigu pirmas jį pasirinkai, jis yra tavo. Pažeisti šios tvarkos negalima, nes pasidarys baisi netvarka.
Išsirinkti, kurie stogai geriausi, gana sunku. Nes visos rekomendacijos ir visi buvusių klientų komentarai skamba panašiai, tad beskite pirštu ir tikėkitės geriausio. Man vietiniai gyventojai labiausiai rekomendavo firmas „Panoramicroof“ ir „Roofcontrol“. Pasirinkau pastarąją, nes pasiūlė tinkamesnį laipiojimo laiką. Šios ekskursijos visada vyksta vakarais, pasibaigus darbams biuruose, gatvėse apmažėjus žmonių ir pradėjus leistis saulei.
Kaip viskas vyksta? Pradžia yra skambutis. Rusiškai arba angliškai telefonu reikia susitarti dėl susitikimo su ekskursijų vedėjais, dėl kainos taip pat. Savaitgalių dienomis lipimas ant stogų vyksta net 3–4 kartus per vieną vakarą, o darbo dienomis vos 1–2 kartus, tad grupės greitai užsipildo. Pagal nerašytas taisykles, vienu metu ant stogo gali kilti ne didesnė nei dešimties žmonių grupė. Kuo daugiau jų – tuo pavojingiau, atsiranda rizika nesuvaldyti visų. O tai jau būtų labai blogai, patikėkite manimi.
Telefonu atsiliepusi moteris paaiškina, kad ši pramoga pavojinga ir kad aukščio baimę turintys žmonės atsako patys už save. Dar ji prideda, kad kol kas niekas nėra nukentėjęs tokių ekskursijų metu. Ta moteris perspėja, kad privalu pasirinkti tinkamą avalynę, kad negalima aukštakulnių. Jeigu atsakote, kad jums viskas tinka, ji tęsia toliau. „Ekskursija rusų kalba kainuos 750 rublių (10 eurų) žmogui, ekskursija angliškai – 1250 rublių (17 eurų) žmogui“, – informuoja. Ir sako, kad galima imti pigesnę versiją, jeigu draugų kompanijoje yra bent vienas kalbantis rusiškai. Svarbiausia, kad kažkas suprastų ekskursijos vadovo nurodymus ir perduotų tuos žodžius visiems kitiems.
Kiekvienam klientui būna atsiunčiama SMS žinutė su smulkiomis koordinatėmis, kur ir kelintą susitinkame. Dažniausiai tai būna vieta gatvėje prie namų, ant kurių bus laipiojama.
Mes susitikome prie maisto prekių parduotuvės Stolyarny gatvėje, kiek atokiau nuo visų pagrindinių Sankt Peterburgo senamiesčio objektų.
„Roofcontrol“ vadovas Jurijus iš karto visus perspėjo, kad ant stogų reikia paklusti itin griežtoms taisyklėms, negalima garsiai kalbėti, klausyti ar leisti muzikos, negalima dainuoti, juoktis ir vartoti narkotikų ar alkoholio. „Mano ekskursijų statistika – 100 procentų išgyvenusių, norėčiau, kad taip ir liktų. Nesugadinkite mano statistikos“, – prašo jis. Kai kurie išsigandę žmonės ima jo klausinėti, ar tai legalu, ar mūsų negali suimti vietos policija? Jurijus atsakymų į šiuos klausimus išvengė net kelis kartus, vis kartodamas savo dainelę: „Įstatymai to nedraudžia, bet ir nėra oficialaus leidimo tą daryti.“ Supraskite: jeigu bus viskas gerai, niekas nenubaus.
Ekskursija prasideda nuo daugiabučio namo laiptinės. Mūsų vadovas surinkęs durų kodą jas atidaro, ir liepia patyliukais lipti į paskutinį aukštą. Ten veda į patrūnijusią palėpę, perspėja, kad čia yra vinių, vamzdžių, galbūt ir kokių nors gyvių. Matomumas prastas, šviesa palėpėje nedega, bet pasišviesdami telefonais pasiekiame angą, pro kurią reikia išlįsti ant stogo. Toje vietoje viena iš kartu ėjusių merginų iš karto susiplėšo suknelę. „Bet tai jos pačios klaida, neapsidairė aplinkui, užsikabino už vinies“, – visus kitus ekskursantus ramina Jurijus, mūsų vadovas. Jis išrikiuoja visus ant stogo ir dar kartą perspėja būti itin atidiems, subara tuos, kurie per daug triukšmingai džiaugiasi vaizdu nuo stogo. „Jokio rėkimo ir spygavimo“, – barasi griežtasis organizatorius.
Prasideda dviejų valandų kelionė stogais. Juose neįrengti jokie specialūs takai, nėra jokių atramų, pagalbinių virvių ar turėklų. Vietose stogas itin slidus, vienas po kito žmonės virsta į šoną, bet niekas neprašo nulipti žemyn, nuo augančios baimės vis kyla adrenalinas. Nėra nei šalmų, nei batų apkaustų, nei kokių specialių pirštinių.
Daugiausia baimės buvo, kai užlipome ant trečio stogo. Mus pastebėjo vyras, gyvenantis ant namo priešais. Jis ėmė garsiai rėkti, kad laipiotojai neduoda jam ramiai gyventi, pradėjo grasinti, kad tuoj pats pakils ant to stogo ir visus nuo jo nuleis, kartu su policija. Mūsų ekskursijos vadovas liepė nereaguoti į piktą kaimyną ir eiti toliau. Mes ėjome, o vyras vis rėkė, labiau ir labiau, pradėjo keiksnotis. Prisijungė kažkokia moteris, matyt, iš to namo, ant kurio ėjome, nes jos nesimatė. Akimirkai sustojome, pasislėpėme už kažkokio stogo sandėliuko. Išsigandom, kad tikrai tuoj atvyks policija. Kai vyras nustojo bartis, ėjome toliau.
Vietomis stogai atrodė visai neįveikiami, teko vieniems kitus prilaikyti ir perkėlinėti, byrėjo tinkas, mušė prakaitas, galvoje sukosi blogiausios mintys, bet norėjosi šį nuotykį tęsti. Kol karstėmės, visur aplinkui, ant kitų namų stogų, tolumoje, matėme kitas, panašias grupes. Ši mada Sankt Peterburge dabar tikrai išgyvena neįtikėtiną populiarumą.
Galiausiai priėjome namą su stoglangiais. Prieš žengiant ant jo mūsų vadovas perspėjo, kad kito saugaus kelio nėra, teks eiti tiesiai virš žmonių langų. „Vienintelis dalykas, ko jūsų prašau – nepažiūrėkite į tuos langus, tik nenuleiskite galvos, eikite pirmyn ir kuo greičiau pro juos praeikite“, – ragino „Roofcontrol“ gidas. Ir paaiškino, kad už tų langų – privačių žmonių tualetai ir vonios.
Žinoma, nugalėjo smalsumas, vienoje vietoje palenkiau galvą ir įsitikinau, kad mūsų vadovas nemeluoja – ten tikrai buvo klozetas. Pasisekė, kad tuo metu ant jo niekas nesėdėjo.
Paskutinis ekskursijos taškas – stogas, nuo kurio atsiveria įspūdinga Sankt Peterburgo panorama. Visas miestas kaip ant delno, nušviestas auksinių saulės spindulių. Ten vyksta visų keliautojų fotosesija, kas nori – lipa ant kaminų, kad vaizdas nuotraukoje būtų dar originalesnis.
Kai kurių kartu ėjusių žmonių drąsa šiek tiek glumino. Pavyzdžiui, septyniolikametė latvė sėdosi ant pačios kamino atbrailos ir visaip sukiojosi, pozuodama asmenukei. Atrodė, kad mergaitė tikrai tuoj nukris, bet į drausminimus ji nereagavo. Laimei, nieko blogo nenutiko.
Ekskursijos pabaiga jau beveik sutemus, kai ant stogų pasidaro dar pavojingiau. Kai kurie iš ėjusių net ėmė prašyti kuo greičiau leistis žemyn, bijojo užkliūti ir nudardėti žemyn. Kai jau laiptine leidomės į apačią, mus piktu žvilgsniu palydėjo vienas iš gyventojų, jis stovėjo atsidaręs buto duris. Tas momentas buvo toks awkward (keblu, nejauku – liet.). Šis angliškas žodis labiausiai tinka tai situacijai apibūdinti.
Po visko, jau gatvėje, visi įveikę maršrutą stogais gauna specialų pažymėjimą, lipdukus ir laišką, kurį suraitė mūsų ekskursijos vadovas.
Jausmai dvejopi. Patyrimas tikrai išskirtinis. Tačiau vaikščiodamas tais stogais nori nenori, imi galvoti apie gyventojus, virš kurių namų žygiavome. Kaip juos turėtų erzinti ekskursantų keliamas triukšmas, kaip turėtų jiems nepatikti, kad jie žvilgčioja pro langus ar net fotografuoja tai, kas vyksta aplinkinių namų languose. Jeigu tai vyktų Lietuvoje – greičiausiai tokiems žygeiviams būtų nedelsiant iškviesta policija. Sankt Peterburge žmonės, matyt, ramesni, išskyrus kelis rėksnius.