Na, jei aš ne visada suprantu normaliu kanadiečiu save laikančio Marko pokštus, tai ką jau kalbėti apie Kvebeko miesto, į kurį mes dabar vyksime gyventojus.
Beje, paklaustas apie santykius su mažosios – didžiosios kaimynės JAV (mažoji nes ženkliai mažesnė plotu, o didžioji, nes ženkliai didesnė gyventojų skaičiumi) gyventojus, Markas pasakė, kad pernelyg didelių skirtumų tarp abiejų šalių gyventojų nėra. Paprašytas kuriam laikui paslėpti savo beribę kanadietišką toleranciją, pamąstęs jis išsidavė, kad kurie kanadiečiai mano, jog amerikiečiai yra lėkšti, rėksmingi, susikoncentravę tik į save ir nelabai ką žinantys apie kitas valstybes.
Tuo tarpu, amerikiečiai kanadiečius laiko kaimiečiais ir iš tikrųjų nedaug ką apie juos žino. Nebent tai, kad trokštantys tapti žinomais, kanadiečiai realizuoti šiuos norus atvyksta į JAV, nes Kanada tiesiog yra per maža. Tačiau tai tik mažos detalės, šios valstybės yra labai panašios ir draugiškos viena kitai, nelabai ką čia ir prigalvosi, kad ir kaip norėtųsi.
Markas dar papasakojo, kad Monrealyje nėra vandens apskaitos sistemos. Mokestis už vandenį yra fiksuotas ir įtraukiamas į turto nuosavybės mokestį. Anot jo, vandens skaitiklių pastatymas senuose namuose būtų toks brangus, kad juos pastatyti kainuotų brangiau nei po to sutaupytum vandens. Todėl Monrealyje vanduo gali lietis laisvai, už jį moka valstybė ir nekilnojamą turtą turintys gyventojai.
Tačiau ne kosmopolitinis Monrealis, o gerokai mažesnis ir konservatyvesnis Kvebeko miestas yra Kvebeko provincijos sostinė. Jei Monrealis laikomas dvikalbiu miestu, tai Kvebeko miestas yra visiškai prancūziškas. Net 95 proc. miesto gyventojų gimtąja kalba laiko prancūzų. Angliškai žmonės kalba su stipriu akcentu, tačiau susišnekėti pavyksta. Jie kalbės angliškai jei matys, kad prancūziškai nesupranti.
Kvebeko miestas yra už 3 valandų kelio nuo Monrealio važiuojant apkrauta ir lopyta bei perlopyta magistrale. Marko patarimu važiavome kita Šv. Lauryno upės puse iki Levis miesto, o nuo jo keltu kėlėmės į už upės esančią Kvebeko sostinę. Taip geriau, nes Levise už kelis dolerius galima palikti automobilį visai dienai, tuo tarpu Kvebeko mieste tai kainuoja ženkliai brangiau ir gerokai sunkiau rasti vietą automobiliui. Kelto bilietai kainuoja apie penkis dolerius. Be to, galima grožėtis įspūdinga Kvebeko miesto panorama nuo upės.
Vairuotojai Kvebeke, sakyčiau, yra visiška priešingybė tolerantiškam kanadietiškam charakteriui. Jie čia gana neramūs, tačiau kiek kitokie nei lietuvaičiai. Nors Kvebeke viršyti greitį bent 20 km/h yra orumo ir savigarbos reikalas, bet pasimaišius lėčiau važiuojančiam, vietiniai paprastai nepuola skeryčiotis, rusiškai keiktis, signalizuoti, isteriškai į visas puses draskyti šviesų junginėjimo svirtelių ar neduok Dieve pavojingai manevruoti bandant aplenkti vos ne kelkraščiu.
Bevažiuojant pirmyn vienas grandiozinis (toks kaip per amerikietiškus filmus, su dideliu snukiu) vilkikas ėmė lenkti kitą, tačiau išvažiavęs į antrą juostą nebelenkė, o važiavo greta bent dvidešimt minučių taip blokuodamas antrą juostą, sudarydamas didelę automobilių spūstį už savęs ir siutindamas iš paskos važiuojančius, aplenkti negalinčius eismo dalyvius. Draskykis kiek nori, keikis, melskis, draskyk šviesų svirtelę, grasink atleisti iš darbo ar iki plerpimo uždusink signalą, nieko nepadarysi.
Sako, vilkikų vairuotojai čia taip linksminasi. Nenuostabu, važiuoti per neaprėpiamas Kanados platybes jiems turbūt gerokai pabosta. Įdomu, kaip tokiu atveju pasielgtų koks nors susireikšminęs mūsų tėvynainis pripratęs, kad visi traukiasi jam iš kelio, kai jis skrenda į Palangą prieš ilgąjį savaitgalį. O kaip daro kanadiečiai? Dažniausiai niekaip. Tiesiog susitaiko su likimu ir slenka iš paskos laukdami, kol vilkiko vairuotojui žaidimas pabos. Markas sako, kad su vilkikų vairuotojais konfliktuoti nepatartina, nes jie susisiekia su priekyje važiuojančiais kitais vilkikais, pasako jį nuskriaudusios mašinos spalvą, modelį ir tada jie iš trijų pusių apsupa tą vargšelį. O ir šiaip kartais gali būti nenuspėjami.
Mūsų atveju, kai automobilių eilė važiuojanti antroje juostoje paskui akiplėšą pasidarė labai ilga, pirmoje juostoje važiavęs vilkikas išvažiavo į antrą juostą. Tai buvo ženklas piktadariui pasitraukti ir grįžti į pirmą juostą. Tokie, sakyčiau, labai savotiški žaidimėliai. Ir po to tas akiplėšiškas vairuotojo žvilgsnis metamas į jį lenkiančiuosius – ką tu man padarysi? Gal sustojam pasimušti? Turiu va čia metalinių dalbų porą tai progai.
Kvebekas yra vienintelis miestas Šiaurės Amerikoje visiškai išsaugojęs savo prancūzišką kultūrą. Jis laikomas prancūzų civilizacijos lopšiu Amerikoje. Lankantis mieste jautiesi tarsi viešėtum Prancūzijoje. Tai daro Kvebeko miestą vienu populiariausių miestu turistams tiek vietiniu, tiek tarptautiniu mastu. Mano mama ten alpo ir aikčiojo „Oi, Europa, tikra Europa“, o mes su bendrakeleive jautėmės tiesiog normaliai, nes juk mes ir taip iš Europos. Sako, kad JAV ir Kanados gyventojai tingėdami vykti į Europą, vyksta į Kvebeką norėdami pasijusti tarsi Europoje.
Populiariausia Kvebeko miesto vieta yra senamiestis. Akmeniniai namai ir siauros vingiuojančios gatvelės daro didelį įspūdį prie tokios miestų konstrukcijos nepratusiems amerikiečiams ir kanadiečiams. Senamiestį sudaro žemutinis ir aukštutinis miestai.
Tiek aukštutinio miesto, tiek viso Kvebeko simbolis yra Frontenako pilis. Tai yra įspūdinga, ant kalno stovinti pilis – viešbutis. Tai yra dažniausiai fotografuojamas viešbutis visoje Šiaurės Amerikoje. Nuo jo, iš aukštai besigrožint Šv. Lorenco upės panorama, galima žingsniuoti Diufereno terasa iki miesto citadelės. Pats senamiestis nors ir gražus, tačiau nedidelis, galima smagiai apeiti per pusdienį per daug neskubant.
Kvebeko miestas yra laikomas vienu saugiausiu miestu Šiaurės Amerikoje
Anot Marko, kalbant su vietiniais apie Kvebeko nepriklausomybę, reikia būti ypač atsargiam, nes ši tema yra labai jautri. Toli gražu ne kiekvienas prancūzakalbis pasisako už provincijos atsiskyrimą nuo Kanados, todėl nelabai pažįstant pašnekovą, geriau situacijos neaštrinti. Nereikėtų šaipytis ir dėl Kvebeko gyventojų prancūzų kalbos. Metams bėgant Kvebeko prancūzų kalba nuo tikrosios prancūzų kalbos skyrėsi vis labiau, todėl žmogui mokančiam prancūziškai, Kvebeke gali kilti problemų bandant suprasti vietinius. Kvebekiečiai, tuo tarpu, europietišką prancūzų kalbą supranta puikiai, tačiau jų manymu, būtent jie, o ne prancūzai kalba tikrąja prancūzų kalba.
Žymiausia kanadietiška eksporto prekė iš Kvebeko – klevų sirupas. Tai yra saldi tiršta masė, gaminama iš klevų sulos. Klevų šaknyse per žiemą susikaupia cukrus, o pavasarį iki medžio kamieno pakylanti sula yra išgaunama ir koncentruojama. Kvebeke pagaminama daugiausiai klevų sirupo išteklių pasaulyje. Kvebekiečiai netgi įsigudrina jį valgyti su mėsa ir pupelėmis. Pabandžiau, bet man ši skonių kompozicija nepasirodė patraukli.
Prabuvę Kvebeke visą dieną, tuo pačiu greitkeliu, tik jau be nuotykių su vilkikais grįžome į Monrealį, o kitą dieną ir į JAV. Gera buvo grįžti. Man JAV yra gerokai arčiau širdies nei Kanada. Visgi grįžtant ėmė bręsti mintis, kad vertėtų nuvažiuoti ir iki Niagaros krioklių, jei jau esame netoliese.
Tiesa, kirtus Kanados ir JAV sieną, kažkur Naujajame Hempšyre policija blokavo greitkelį ir tikrino visuose be išimties automobiliuose važiavusių užsieniečių legalumą šalyje įrodančius dokumentus. Nežinojau, kad jie vykdo tokius reidus. Jei būčiau buvęs vienas iš milijonų JAV gyvenančių nelegalų, tuokart pasirinkęs tą kelią, būčiau pakliuvęs į didelę bėdą. Kai kurie mano giminaičiai nelegaliai gyvena JAV. Jiems pasisekė, kad tądien nebuvo su mumis.