„Dviratis man buvo tik transporto priemonė nuvažiuoti nuo namų iki parduotuvės ar draugų, - juokėsi Londone nekilnojamo turto agente dirbusi R.Rasimaitė. – Tačiau keliaudama po Aziją vienoje keliautojų grupėje internete pamačiau, kad amerikietė parduoda dviratį, kuriuo nuvažiavo 2000 kilometrų nuo Vietnamo pietuose esančio Hošimino (Saigono) iki šiaurės – Hanojaus.“
Anksčiau šv.Jokūbo kelią prailginusi dar 400 ir iš viso pėsčiomis nuėjusi 1200, Rita neabejojo, kad dviračiu jai juolab pavyks nuvažiuoti 2000 kilometrų. Todėl, dar viešėdama Tailande, amerikietei pervedė 500 dolerių, kuri savo dviratį „Cannondale Quick 5“ užrakino sutartoje vietoje prie gatvės šviestuvo.
„Tos merginos taip ir nemačiau, bet ji laikėsi savo žodžio. Gavusi pervedimą, iškart atsiuntė spynos kodą, - prisimindama avantiūrą juokėsi Rita. – Už tuos pinigus man dar paliko šalmą, kelis krepšius, atsargines detales ir žemėlapius.“
2000 kilometrų, nuo šiaurėje įsikūrusios sostinės Hanojaus iki didžiausio šalies miesto Hošimino, sintautiškė ketino nuvažiuoti per du mėnesius.
Tačiau paklausiusi rekomendacijų, nusprendė dar pavažinėti grožiu garsėjančioje šalies šiaurėje, todėl kelionės atstumas iki buvusio Saigono išaugo beveik dvigubai – iki 3600 kilometrų. Maža to, po krikšto mamos prašymo atvykti pas ją į Balio salą atšvęsti gimtadienio, ilgesnę kelionę Rita turėjo įveikti ne per planuotas 60, bet 38 dienas.
„Nežinomais keliais, nežinomoje šalyje per dieną vidutiniškai reikėjo nuvažiuoti apie 100 kilometrų“, - pasakodama kartais darbą priminusią kelionę šypsojosi Rita.
Po pragariškos dienos: „Į ką čia įsivėliau?“
Dabar R.Rasimaitė nekartotų vienos klaidos: nesivežtų dviračio autobusu už Hanojaus. Žmonės rekomendavę pamatyti šiaurę, patarė nevažiuoti dviračiu tiesiai iš šalies sostinės dėl didelio judėjimo ir daugybės sunkvežimių, skubančių į Hanojų.
„Tik atvykusi į Vietnamą ir pamačiusi judėjimą, patyriau šoką, todėl paklausiau jų nuomonės, - pradžioje Rita buvo iššūkis pereiti net gatvę. – Tačiau netrukus išmokau neoficialias taisykles. Gatve eini nesustodamas, vairuotojai įvertina tavo judėjimą ir tave aplenkia. Vietnamiečiai nuo mažens įpratę prie tokio eismo, važiuoja neskubėdami, visada budrūs, jei nesimato kas lauks už kampo, signalizuoja. Todėl avarijas dažniausiai sukelia neatidūs ir greitai važinėjantys turistai.“
Kodėl ji dabar su dviračiu važiuotų tiesiai iš Hanojaus? Nes tie dešimt kilometrų nuo nakvynės namų iki autobusų stoties buvo puiki praktika ir geras krikštas.
„Važiavau su visa milžiniška motociklų, motorolerių, dviračių, lengvojo ir sunkiojo transporto banga. Buvau pasirengusi, budri, reagavau į signalus ir į nieką neatsitrenkiau. Jų chaotiškas eismas, kai jį pajunti supranti, kad yra organizuotas ir ganėtinai saugus“, - dabar įsitikinusi sunkumų nepabijojusi Rita.
Vis dėlto pirmoji kelionės dviračiu diena buvo itin sunki, nes iki tol nesitreniravusi jauna moteris kalnuotu ir vingiuotu keliu važiavo ištisai pliaupiant lietui.
„Be to, reikėjo išmokti naudotis pavaromis, vežiausi dešimt kilogramų sveriančią kuprinę. Neprisidėkite pernelyg daug daiktų, - patarė R.Rasimaitė. - Vietname nereikia palapinės – nakvynės ir svečių namai labai pigūs, o ir vietų įsirengti palapinę rasti labai sunku.“
Po pirmosios 70 km ilgio žygio dienos, kiaurai permirko ne tik Rita, bet ir neperšlampama jos kuprinė, atsarginiai drabužiai, daiktai, žemėlapiai, dienoraštis. Todėl ant vatomis prikimšto čiužinio daržinę primenančiuose nakvynės namuose žvelgdama į savo, it driežo susiraukšlėjusią odą bei tramdydama ašaras, nevilties apimta R.Rasimaitė mobiliuoju telefonu guodėsi krikšto mamai: „Į ką aš čia įsivėliau?!“
Tačiau ši diena Sintautų gyventoją užgrūdino ir vėliau, sunkiomis kelionės akimirkomis, ji save ramindavo: jei nepalūžo pirmą dieną, juolab, negali pasiduoti. Tiesa, pagunda mesti sumanymą ir tęsti kelionę traukiniais bei autobusais buvo didelė. Bet ryte, išvydusi išdžiūvusius drabužius ir daiktus, šviečiančią saulę nusišypsojo ir tęsė žygį.
Skanavo ančiuko embrioną, šunieną ir kraujinę sriuba
„Vietnamiečiai labai draugiški ir paslaugūs žmonės“, - ją sužavėjusius ir dažnai pasivaišinti į svečius kvietusius gyventojus, kaip ir gražią gamtą, gyrė R.Rasimaitė, kurią tik kartą trumpai išgąsdino keliasdešimt minučių persekiojęs ir po to dingęs motociklininkas.
Įprastai patiesę ant žemės kilimą ar dar laikraštį, vietiniai šį „stalą“ nukraudavo įvairiais patiekalais, o socialiniame tinkle kelionės įspūdžiais viešai besidalijusi Rita, dažnai sulaukdavo raginimų paragauti pačio įvairiausio maisto.
„Gyvatės paskanauti nepavyko, bet mielai du kartus pakartojau „balut“ – kiaušinį su ančiuko embrionu bei pudingą ar želė primenančios kraujo sriubos.
„Kai parodžiau į vieną indelį, į svečius su šeima pakvietęs vienos kavinės savininkas tik pasakė – vėliau, po vakarienės, - juokėsi Rita. – O kai paragavau ir pamačiau, kad ištryško kažkas raudono, visi nuščiuvo ir išvydę, kad neišsigandau, paaiškino, kad tai specialiai pagamintas ančių kraujas su žolelėmis. Sūroka ir skanu. Kraujo sriuba ypač patiko kitoje vietoje, nes buvo paskaninta retais, iš kalnų atvežtais pipirais.“
Ne savo noru lietuvė paragavo tik šunienos, kai vienam vaikinukui buvo prasitarusi, jog šio gyvūno – nevalgytų. Vietnamietis gudravo, surengęs įvairių patiekalų degustaciją. Ritai paskanavus jautieną primenančios mėsos kietoka oda, ragino valgyti, pažadėjęs vėliau pasakyti, kas tai?
„Šuo?!“ – apstulbo kelis paragavusi ir po netikėtos žinios, dar kelis gabalėlius šunienos sukirtusi Rita.
Motociklininkų pavogtas „iPhone“ ir stebuklas
Dar didesnį šoką Ritai sukėlė, kai viduryje baltos dienos važiuojant dviračiu ir viena ranka maigant septintos kartos „iPhone“, jos išmanųjį telefoną pavogė pro šalį ant motociklo pravažiavę du vietnamiečiai.
„Vietiniai buvo perspėję saugotis tokių vagysčių Hošimine, tačiau iki šio miesto dar buvo likę apie du šimtus kilometrų“, - sintautiškei labiausiai buvo gaila ne telefono, bet nuotraukų, kelionėje padėjusių atsisiųstų internetinių programėlių, galimybės susisiekti su artimaisiais. Juolab, apdraustą naują telefoną jai atsiuntė į Londoną.
Beveik visą Vietnamą pervažiavusi lietuvė, beveik pusę atstumo kartu važiavo su Tailande sutiktu ir po mėnesio su ja nusprendusiu kartu pakeliauti prancūzu Coco, kurį sužavėjo nuotykis keliauti ne motociklu ar motoroleriu, bet dviračiu.
Nenorėdama vėluoti į krikšto mamos gimtadienį Indonezijoje, nardymo instruktorių iš Prancūzijos Rita dažnai palikdavo vieną už savęs. Kartą ji važiavo kalnų keliu ir jau neturėdama pavogto telefono, nežinojo, jog artimiausias restoranėlis ir nakvynės vieta, dar už kelių dešimčių kilometrų.
Baigėsi užkandžiai, vanduo, pradėjo lynoti. Bet kai R.Rasimaitė išalko, pervargo ir mintyse jau prašė Dievo maisto, vandens ir nakvynės, įvyko stebuklas.
„Staiga ant kelio pamačiau idealiai prinokusį ir tarsi specialiai man atsiųstą bananą. Dar po keliolikos minučių ant kelio radau penkis šimtus tūkstančių dongų – apie 25 dolerius! – šypsojosi keliautoja ir mindama dviratį mintyse paprašė. - Dieve, jei man atsiuntei maisto ir pinigų, prašau, atsiųsk dar vandens! Nepraėjo nė dvi minutės, kai staiga ją aplenkė automobilis, prasidarė langas ir išlindo ranka su buteliuku vandens. Nieko nesakę vietnamiečiai nuvažiavo toliau!“
Stebuklai tą pačią dieną nesibaigė. Pradėjo smarkiai lyti, Rita dar ilgai nerado nakvynės, kol galiausiai gerokai po pusiaunakčio privažiavo keturių žvaigždučių viešbutį.
Tačiau dienai pragyvenimui skirdavusi daugiausiai penkiolika, iš jų nakvynei dešimt dolerių, sužinojo, kad pigiausias kambarys kainuoja aštuonis kartus daugiau.
„Galiu skirti nakvynei tik tris šimtus tūkstančių dongų, - atsiduso Rita.
Iki artimiausio miestelio dar buvo likę daugiau nei dvidešimt kilometrų, todėl grįžusi prie dviračio pervargusi keliauninkė nusprendė dar kartą išbandyti laimę, prie penkiolikos išlaidoms skirtų dolerių pridėti rastus pinigus. – Tačiau net nespėjau apsisukti, kai laukan išėjusi viešbučio darbuotoja sušuko: „Tebūnie, rasime jums kambarį už penkiolika dolerių“. Tas kambarys buvo pusrūsyje, be langų, tačiau labai gražus, tvarkingas, su plačia lova, dušu, televizoriumi, plaukų džiovintuvu.“
Išgarsėjo per nelaimę
Labai sunki buvo pirma ir paskutinė kelionės diena. Artėjant jau prie kelionės tikslo, R.Rasimaitę užklupo liūtis. Dar XIX amžiuje prancūzų okupuoto miesto gatvės buvo užtvindytos.
„Lietus baisus, kol neperšlapdavau, po to jau į jį nereaguodavau. Miniau pedalus, kaip ančiukas plaukdamas upelyje, nes pėdos jau skendėjo vandenyje, - šypsojosi keliauninkė. – Per liūtį sukdama į šoną nukritau nuo dviračio ir ant manęs vos neužvažiavo automobilis. Laimė, vietnamiečiai važiuoja negreitai, todėl vairuotojas spėjo sustabdyti.“
Rita apsiribojo menkais sužeidimais ir kiaura dviračio kamera, kurią greitai sutvarkė netoliese įkurto motociklų remonto dirbtuvėse. Tiesa, kelionės metu Rita jau pati buvo išmokusi ir kelis kartus klijavo ratus.
Į nakvynės namus, Vietname nuvažiavusi 3600 km ji atvyko apie devintą valandą vakaro, todėl išvarginta nuskubėjo į dušą ir ilsėtis. Ryte jos laukė nemalonus siurprizas, kai laimingą, pavalgiusią ir pailsėjusią hostelio darbuotoja nustebino klausimu: „Jūsų draugas tik ką išvažiavo su dviračiu.“
„Coco mačiau besikalbantį kambaryje, tad puoliau, kur palikau užrakintą dviratį, o ten nieko – jį kažkas pavogė, - Ritai tai buvo paskutinis lašas. – Nuovargis, sunki kelionė, pavogtas telefonas... Pratrūkau ir apsiverkiau. Dviratis man buvo labai brangus, jaučiausi pirmą kartą gyvenime padariusi kažką reikšmingo, o jį man pavogė... Nuoskauda pasidalijau socialiniame tinkle, o tuomet ir prasidėjo.“
Ritai pradėjo rašyti šimtai vietnamiečių ir kitų šalių gyventojų: guodė, vylėsi, kad šis įvykis nesugadino puikių įspūdžių apie šalį, kuo ji nuolat dalijosi. Jos žinute dalijosi daugybę vietnamiečių, kol netrukus lietuvei parašė vieno garsiausių interneto portalų „“Tuoi Tre“ žurnalistė.
Lietuvės istorija ir kelionė po Vietnamą sukėlė didelį ažiotažą, netrukus ją kalbino ir kiti žurnalistai, vietiniai dalijosi pagalbos šauksmu, tūkstančiai ieškojo dviračio, ne vienas vietnamietis siūlė jai dovanoti naują dviratį.
„Tačiau norėjau tik savo, didelius sentimentus kėlusio dviračio, - prisipažino Rita, kurią netrukus pakvietė ir aukšto rango policijos pareigūnas. – Istorija plačiai skambėjo visame Vietname. Davusi parodymus kitą dieną išvykau į Balį švęsti krikšto mamos gimtadienį.“
O po dienos, jau Indonezijoje, įjungusi kompiuterį, R.Rasimaitė rado vandenyną sveikinimų. Jai rašė žurnalistai, kvietė į televiziją – jos dviratį rado, o vagį pagavo, gvelbiant jau elektrinį dviratį.
Naujas dviratis ir kelionė į Himalajus
Rastas Ritos dviratis vis dar Azijoje, nors grįždama iš Balio, ji dar kartą užsuko į Vietnamą.
„Per tris mėnesius dviračio neatgavau, nes tuo metu vyko jų Naujieji metai, beveik dvi savaites oficialios įstaigos nedirbo. Dėl didelio biurokratizmo daug važinėjau po įvairias vietas, labai padėjo pirmoji mano istoriją aprašiusi žurnalistė. Man paaiškino, kad dviratis yra šios bylos įkaltis, ir kol teismas nesibaigė, jo grąžinti negali, - šyptelėjo Rita. – Smagu tai, kad antrą kartą ten atvykus du kartus išsipildė mano svajonė sudalyvauti vietinėse vestuvėse. Vieneriose turėjau progą apsivilkti tradicine suknele ao dai.“
Dabar Ritai apsilankymas dviračių parduotuvėse prilygsta malonumui, rinktis batelius. Neseniai ji dviračiu apvažiavo Lietuvą ir Latviją – iš viso 1500 kilometrų bei, pasiekusi savo dienos rekordą, 177 km nuo Klaipėdos iki Sintautų.
Jai dabar neskauda užpakaliuko, kaip tai būdavo Vietname, kur ilgai važiuojant lygiu keliu pritrindavo minkšta vietą ir ją masažuodavo vaikišku aliejumi.
„Grūdinuosi, - šyptelėjo R.Rasimaitė nauju dviračiu suplanavusi 900 kilometrų žygį Himalajuose daugiau nei į penkių kilometrų aukštį. - Tačiau į Vietnamą dar grįšiu. Būtinai noriu susigrąžinti sentimentus keliantį dviratį.“
Trumpai
Per 38 dienas Rita dviračiu nuo šalies šiaurės iki pietų nuvažiavo 3600 kilometrų. Per dieną Vietname mažiausiai nuvažiavo apie 30, о daugiausiai – 163 kilometrus.
Pagrindinis jos maršrutas: Hanojus-Dien Bien-Lao Cai-Sa Pa-Ha Giang-Cao Bang-Ha Long-Ninh Binh-Vinh-Hue-Du Nang-Nha Trang-Da Lat-Hošiminas.
Taupant pinigus R.Rasimaitė pataria apsistoti svečių namuose Nga Nghi, Hanojuje dėl kainos ir kokybės santykio rekomenduoja nakvynės namus Chien, Hošimine (Saigone) – „The Like Hoste and Cafe“.
Ilgoje kelionėje ji būtinai pataria įsigyti kokybišką dviratį: prancūzo Coco porą šimtų eurų kainavęs naujas kinų gamybos dviratis sulūžo jau po dviejų dienų.
Hošimine yra didelė parduotuvė, kuri prekiauja ir nuomoja dviračius. Norintys pamatyti daugiau egzotikos, gražesnių vaizdų, keliaukite ne greitkeliu, kur daug nuobodžiau, užterštas oras, bet prie jūros, per kaimus, mažus miestelius.