„Chaikhana“ arba arbatinė yra tradicinė vieta, kur vyrai gali išgerti saldžios arbatos, aptarti naujienas ir dalytis idėjomis. Net ir šiandien ji tebėra daugiafunkcė erdvė – tiek žaisti domino, tiek ginčytis dėl politikos.
Arbatinės yra Artimųjų Rytų kultūros dalis. Jos nėra būdingos tik kurdų kultūrai. Tačiau kultūrinės arbatinės yra kitokios. Jų galima rasti visuose didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Kaire, Damaske ir Beirute.
Arbatinė yra antra po mečetės pagrindinė viešoji erdvė vyresnio amžiaus kurdams. Arbatinėse yra tam tikri specifiniai papročiai. Pavyzdžiui, arbatą galima užsisakyti su dideliu kiekiu cukraus, jau įmaišytu (sheereen) – tikrai labai saldi arbata, arba be jo, su cukraus kubeliais (djlema), tada galima įsidėti cukraus pagal skonį. Bet kuriuo atveju arbata visada patiekiama tradicinėje tulpės formos taurėje (piyala). Kai kurie kurdai pila arbatą į lėkštę (zher piyala), kad arbata atvėstų ir būtų iš karto geriama.
Idomiausia tai, kad kaimuose, Irako Kurdistano pasienyje su Iranu, vietinėse arbatinėse galima sutikti įvairias pareigas užimančių žmonių. „Peshmerga“, kurdų karinių pajėgų nariai susitinka vieni su kitais trumpam atokvėpiui ir apsikeitimui informacija, sėdėdami šalia kurdų kontrabandininkų, kurie arbatinę naudoja kaip forpostą planuodami savo neteisėtą veiklą.
O didžiuosiuose miestuose Erbilyje, kurdų politikos centre, ir Suleymany, laikomu Kurdistano regiono kultūros centru, išlikę arbatinių nuo senųjų laikų su savomis istorijomis. Abiejuose miestuose yra dinamiškos arbatinės, kurių istorija yra susijusi su kurdų kovos ir priespaudos atsiminimais.
Kiekvienas Erbilio kvartalas turėjo savo arbatinę. Pavyzdžiui, Erbilio žydų kvartale arbata buvo patiekiama ištisus metus, net per Ramadaną. Mėsininkai turėjo čaikhaną. Paukščių pardavėjai turėjo savo.
„Machko Chaikhana“ yra garsiausia arbatinė Erbilyje, ji atidaryta nuo 1940. Arbatinėje dažnai lankydavosi pasakotojai, kurie susitikdavo pasakoti pasakų ir dainuoti tradicines dainas. Šiandien ant mūrinių sienų pakabintos žymių kurdų politikų ir intelektualų, kurie dažnai lankėsi arbatinėje, nuotraukos. „Machko“ yra vienintelė vietinė arbatinė, kurioje lankosi vyrai ir moterys.
Remiantis Artimųjų Rytų tradicijomis, moterys paprastai neina į arbatines. Senelis, tėvas, o dabar anūkas vadovauja šiam verslui. Tai yra gana įprasta Kurdistane, jog vaikai perima tėvu verslus, todėl maži berniukai jau eina dirbti kartu su tėvu.
Čia būnant ir žiūrint į nuotraukas ant sienos pajunti miesto istoriją, geriant puodelį „chai“ – arbatos.
Mano miesto Suleymany turguje, vienoje vietoje, tarp batų parduotuvės ir vyriškų drabužių prekystalio yra siauros, apleistos durys. Praėjus pro jas ir einant tamsiu koridoriumi, atrodo atsiduri belangėje, blausiai apšviestoje, dūmų pripildytoje salėje, kurioje garsiai aidi lengvabūdiško pokalbio ūžesys, gyvi ginčai ir kauliukų šokinėjimas ant stalo. Iš pirmo žvilgsnio gali pamanyti, kad tai tik paprasta Artimųjų Rytų arbatinė – vieta, kur įvairaus amžiaus vyrai paprastai susirenka praleisti laiko ir atsigerti arbatos. Bet tai klaida.
Čia, šurmuliuojančio Sulaimanijos turgaus širdyje, yra vartai į audringą miesto praeitį. Miestas, kuriame vien per pastaruosius 60 metų vyko sukilimai, pilietinis karas, pogrindžio pasipriešinimas, invazija ir galiausiai išsivadavimas. „Chaikhana Shaab“, arba „Žmonių arbatinė“. Jei tik galėtų kalbėti šios arbatinės sienos papasakotų įdomių istorijų. Tai vieta, kur buvo kuriama kurdų istorija, kuriama ir saugoma kultūra.
Ji yra svarbiausia miesto arbatinė ir tebėra miesto meno ir politikos pagrindas. Arbatinė atidaryta 1950 metais. Čia bet kurią dieną renkasi miesto gyventojai: politikai, intelektualai, menininkai, darbininkai, dvasininkai ir kiti žmonės. Tais laikais televizijos nebuvo. Vyrai valandų valandas sėdėdavo, kalbėdavo apie įvairius dalykus ir gerdavo arbatą. Kurdai sako: arabai turi kavą, o kurdai savo arbatą.
Arbatinės kampe dažnai sėdėdavo garsiausias miesto šiuolaikinis poetas Sherko Bekas, kuris beprotiškai gėrė ir rašė iki pat savo mirties 2013 m.
Kurdai, kurie keliavo į užsienį, Europą ar svarbias regiono kultūros sostines Bagdadą, Kairą ar Beirutą, atvykdavo ir papasakodavo apie naujas knygas, naujus rašytojus. „Chaikhana Shaab“ buvo vieta mokytis to, kas vyksta meno ir literatūros pasaulyje už kurdų regiono ribų.
Tiesiai virš arbatinės buvo pensionas, vadinamas „Hotel Shaab“.
„Hotel Shaab“ buvo geriausias viešbutis mieste, pačiame miesto centre. Viešbučio savininkas pažinojo daug menininkų, poetų, intelektualų ir aukšto rango žmonių. Kai jie ateidavo pas jį, jis nuvesdavo juos į mano arbatinę.
Kurdistanui žvelgiant į ateitį ir pokyčius, atsižvelgiant į politines, socialines ir ekonomines tendencijas regione, kurdų visuomenės politiniai ir kultūriniai elementai sveikina didesnį moterų įsitraukimą į vyrų bendruomenę. Tačiau daugelis vyrų susirūpinę dėl besikeičiančios tradicijos, kai arbatinėse rinkdavosi tik vyrai. Jie teigia, jog modernizmo jėgos tiesiogine prasme griauna istorines vietas, o naujosios kartos kurdai labiau mėgsta elegantiškas kavines ir kaljanų barus. Pastaraisiais metais visame Irako kurdų regione atsirado daugybė vakarietiško stiliaus kavinių. Čia jaunimas mieliau geria kavą, o ne arbatą, kartu su įvairiais pyragais ir pyragaičiais. Čia ir belaidis internetas, leidžiantis jauniems kurdams, nesvarbu, ar jie linkę į meną, ar ne, susisiekti su pasauliu už jų regiono ribų. Užuot kalbėję su draugais prie stiklinių saldžios arbatos, jie diskutuoja internete su žmonėmis, kurių net nebuvo sutikę. Todėl arbatinėse dabar lankosi tik vyresnio amžiaus vyrai.
Chaikhaną Shaab – tai daugiau nei arbatinė, tai pati miesto siela. Naujoji karta kitokia. Šį šimtmetį pasikeitė žmonės visame pasaulyje, pasikeitė ir jaunimas Kurdistane. Bet tai istorinė vieta. Niekada nebus kitos tokios vietos dėl istorijos, kuria ji persmelkta. Tai bus kaip muziejus. Tikiuosi taip ir liks.