Vos 30 kilometrų už Vilniaus esantį Žalgirio kaimą pasiekėme per 40 minučių. Ant Neries upės kranto įsikūrusi sodyba pasitiko rudeniškais vaizdais – takeliai skendo drumzlinose balose, o plikų medžių šakas siūbavo tądien įsismarkavęs šiaurys. Pirmiausia pastebėjome vaikų žaidimų aikštelę, indėnišką palapinę ir jaukią laužavietę, apsuptą suoliukų, liudijančių apie malonius pasisėdėjimus. Na ir svarbiausias šios vietos traukos taškas – haskių voljerai. Išvydę mus šunys ėmė nekantriai šokinėti ir įvairiais garsais kviesti prieiti arčiau, pasisveikinti.

Visa teritorija tvarkinga, prižiūrėta, tačiau čia tikrai nerasite trinkelėmis išklotų takelių – sodybos augintinių tokia danga tikrai nežavėtų. Suprantama, kad vasarą, kai viskas žaliuoja, arba žiemą, kai žemę dengia sniegas, viskas atrodo kur kas gražiau, bet šiandien čia atvykome ne grožėtis gamta, o išbandyti nepatirtų pramogų.

Miesto bruzdesį iškeitė į ramų kaimą

Prieš penkiolika metų vilniečiai Jolanta ir Hubertas Bliuj įsigijo tarp miškų stovinčią etnografinę trobą ir pradėjo lipdyti savo naujuosius namus Elektrėnų rajono Žalgirio kaime.

Šeimos sodyboje šiandien gyvena trisdešimt šunų. Savininkai sako, kad niekada neplanavo turėti tiek augintinių, o pasivažinėjimai haskių kinkiniais iš pradžių tebuvo asmeninė pramoga.

„Pirmiausia įsigijome kelis Aliaskos malamutų veislės šunis. Jie tapo mūsų mokytojais – mes juos treniravome, o jie treniravo mus. Tuomet įsigijome haskių, o jų tempiamomis rogėmis važinėjomės savo malonumui. Vėliau žmonės mus pastebėjo, susidomėjimas augo ir pramogos su haskiais tapo šeimos verslu. Bet svarbu paminėti, kad mums tai gyvenimo būdas, hobis, o tik tada verslas,“ – pasakojo „Nuotykių akademijos“ įkūrėja Jolanta Bliuj.

Sodybos šeimininkai teigė, kad dabar per sezoną lankytojus skaičiuoti reikėtų šimtais. Dažniausiai tai yra šeimos su vaikais.

„Kiekvieną žiemą žmonių susidomėjimas auga, vis daugiau norinčių aplankyti haskius. Visas kalėdinis laikotarpis jau yra rezervuotas, nes tuomet vaikams rengiame ne tik pasivažinėjimus haskių kinkiniais, bet ir susitikimus su Kalėdų Seneliu“, – pasakojo šeimininkai.

Tiesa, pasivažinėti haskių kinkiniais galima nuo rugsėjo iki gegužės mėn., kai oro temperatūra neviršija 17 laipsnių šilumos, arba vasarą nuo 19 val., kai būna vėsiau. Kai nėra sniego, važiuojama specialiu keturračiu vežimu.

Kiek kainuoja pasivažinėjimas?

Pasivažinėjimas haskių kinkiniu dviem vaikams arba suaugusiam ir dviem vaikams kainuoja 50 eurų. Laplandijoje tokių pramogų kaina didesnė – dienos bilietas suaugusiam žmogui 183 eurai, vaikui iki 14 metų 137 eurai. Kelionės haskių traukiamomis rogėmis labiausiai vilioja vaikučius. Pasak akademijos šeimininkų, žydraakiai, nenuilstantys keturkojai nuotykių parko gyventojai džiaugiasi mažų ir didelių kompanija.

„Žmonės pas mus atvyksta susipažinti su veislynu, pabendrauti, paglostyti ir pasivaikščioti su šunimis. Visi mūsų šunys draugiški, pripratę ir prie suaugusiųjų, ir prie vaikų, todėl mažiesiems panorėjus įleidžiame juos į narvą padūkti su šunimis. Paskambinus mums ir iš anksto susitarus, visų laukiame ir svetingai priimame. Mūsų etnografiniame name veikia ir kavinukė, kur galima pasivaišinti naminiais blynais su uogiene bei šilta žolelių arbata. Juk pabuvus gamtoje alkis užklumpa greičiau,“ – pasakojo Jolanta.

Pasak šeimininkų, sportinis žygis su šunimis – taip pat itin populiarėjanti pramoga: „Svečiai pas mus atvyksta tiesiog pasivaikščioti su šuniukais. Žmogui ant juosmens uždedamas specialus diržas, prie diržo pririšamas šuo. Tokį greitą pasivaikščiojimą mes vadiname haskių fitnesu. Šuniui tempiant žmogų, jo dubuo pakrypsta į priekį, todėl žingsniuojant dirba tie kojų raumenys, kurie yra nusilpę dėl netaisyklingos laikysenos ar kitų priežasčių.“

Skirtingas programas ir pramogas siūlančiame parke populiariausias, be abejo, pasivažinėjimas šunų kinkiniais. Būtent tai ir išbandėme.


Kaip viskas atrodo?

Kai nėra sniego, haskiai tempia vežimą ant ratų. Į vežimą telpa vienas suaugęs su dviem vaikais arba du vaikai. Prisnigus į haskių traukiamas roges telpa vienas suaugęs su vienu vaiku arba du vaikai.

Kadangi rudenį ar pavasarį orai nenuspėjami, o miško takus dengia purvino vandens balos, šeimininkai duoda apsauginį kostiumą. Apsirengusi vienkartinį kombinezoną jaučiausi tarsi ekskursijos į Ignalinos atominę elektrinę dalyvė. Beje, čia vykstantiems rekomenduoju ne tik pasirinkti laisvalaikiui gamtoje tinkamą aprangą, bet ir atkreipti dėmesį į avalynę. Ji turėtų būti neperšlampama ar bent jau tokia, kurios nebijote sutepti.

Įsitaisiusi vežime stebėjau, kaip kinkomi šunys. Jie šokinėdami vienas per kitą veržėsi iš voljerų ir linksmai lekuodami džiaugėsi laukiančia mankšta. Panašu, kad visi tokšte troško tempti roges ar vežimą.

Prie vežimo buvo pakinkyti 8 haskiai: priekyje stovėjo šunys geriausiai klausantys komandų, pačiame gale – patys stipriausi, o per vidurį – jauni, bet veiksmo ištroškę nenuoramos. Už manęs ant vežimo atsistojo šuniukų šeimininkas ir treneris Hubertas. Jis man pasiūlė užsidėti apsauginius akinius, nes balų vanduo bei purvas gali atsidurti ir ant veido. Nesispyriojau ir užsidėjau, juolab kad akiniai buvo geltoni, o per tokios spalvos stiklą darganotas rudens oras atrodė malonesnis.

Šeimininkas pusbalsiu ištarė vos vieną žodį ir šunys pasileido bėgti. Nemeluosiu, jaudinausi. Galvoje kirbėjo mintys apie artėjančius posūkius ir tai, kaip juose elgsis šunys. Ir štai – pirmas kelio išsišakojimas... Hubertas man vos girdimai ištarė „Ha“ – šunys vieningai pasuko į kairę, o puikius augintinių veiksmus palydėjo šeimininko tariami „Bravo“ ir vis kito šuniuko vardas.

Maršrutas driekiasi kalnuotais miško takais palei Nerį, todėl yra išties vaizdingas. Dažniausiai turistai renkasi maršrutą nuo 3 iki 10 kilometrų. Aš po šešių kilometrų haskių safario grįžau ne itin švari, bet labai laiminga.

Ne tik pramogoms, bet ir sportui

Pasivažinėjimas šunų kinkiniu – šiandien populiari žiemos pramoga Skandinavijoje ir kituose šiaurės kraštuose – Aliaskoje, šiaurės Kanadoje, Sibire, Grenlandijoje. Šios transporto priemonės gimtinė yra šiaurės šalys: nuo seno tai buvo bene vienintelis būdas atšiauriose vietovėse gabenti krovinius bei keliauti žiemą.

Sibiro haskiai – vieni ištvermingiausių kinkomų šunų, itin tinkami ilgoms distancijoms. Daugiau kaip prieš šimtmetį haskiai buvo viena patogiausių transporto priemonių. Vieni ir dabar traukia roges kelionėse, tempia krovinius, o kiti tiesiog laikomi kaip šeimos augintiniai ar parodų šunys. Užsienio šalyse rengiamos šunų kinkinių lenktynės. Pernai šunų kinkinių pasaulio čempionate Hubertas Bliuj su savo augintiniais iškovojo antrąją vietą.

„Jau kelerius metus dalyvaujame tarptautiniuose renginiuose užsienyje. Tai darome ne tam, kad patys papramogautume – visų pirma tai būdas lavinti mūsų augintinių charakterį ir sustiprinti juos fiziškai. Juk šuo turi būti aktyvus ir daug judėti, kad būtų sveikas ir ištvermingas. Be to, besiruošiant varžyboms, išugdomas jų paklusnumas, o per varžybas jie išmoksta tinkamai elgtis su kitais šunimis bei žmonėmis. Būtent todėl drąsiai vežamės juos į masinių susibūrimų vietas ir rengiame su jais programas. Esame tikri, kad jie išliks ramūs ir nepasielgs netikėtai.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (39)