Kas šiame straipsnyje yra „keistosios sodybos“? Tai – aplinka, kurioje gyvena savamoksliai menininkai, savotiški genijai, nesuprasti vizionieriai ir savotiški nepritapėliai prie visuomenės. Dėl to jie pasitraukė gyventi į Lietuvos provinciją.
Iš pradžių buvau nusiteikęs pasidalinti kiekvieno iš objektų koordinatėmis, kontaktais. Bet nusprendžiau to nedaryti, nepaisant to, kad visų šių objektų globėjai yra draugiški. Taigi noras atrasti patiems atsijos motyvuotus ir kultūringus žmones. Lankant kiekvieną iš vietų, būtina paskambinti. Tema nestandartinė, todėl ir atranka subjektyvi. Galima buvo įtraukti ir Dionizo Poškos baublį arba daug mažiau žinomą dzūkų poeto Anzelmo Matučio drėvę-baublį, arba liaudies menininkų, tautodailininkų, tokių kaip angelų drožėja Rimantė Butkuvė, sodybas.
Tokios vietos dvelkia nepaprasta aura, bet tuo pačiu menininkų pasaulyje taip, kaip jį supranta visuomenė, nepakrenta po žodžiu „keistos“.
Visa informacija ir nuotraukos buvo surinktos per 15 metų kelionių po Lietuvą bei kaimynines šalis patirtį.
Venecijaus Jočio sodyba (Rokiškio rajonas)
Kiekvienos kelionės metu pavyksta aplankyti vietą, o dažniau ir asmenybę, kuri tave „sujudina“ bei įstringa ilgam. Venecijaus Jočio atveju tai būtų abu. Sodyboje apsilankyta 2020-ųjų vasarą, praėjus dvejiems metams po Venecijaus mirties, tačiau vis tiek tai leido susidaryti pilną, labai gyvą šio žmogaus portretą.
Pirmas įspūdis – čia viskas visiškai apleista – ne visai teisingas. Sodybą prižiūri keli jaunuoliai. Jam esant gyvam, būdavo tokių, kurie norėdavo vasaromis gyventi „pagal Venecijų“. Sodyboje stovi keli į nieką nepanašūs namai, kuriuose, galėtum įtarti, gyvena būtybės iš slavų mitologijos. Čia keisčiausi statiniai – piliakalnis prie tvenkinio ir gryčiutė su dievybėmis apstatytu liepteliu.
Kas tas Venecijus? Tai Rokiškio rajono keistuolis, tapęs žinomu dėl talento drožti medines skulptūras, netgi gaudavęs užsakymų iš užsienio. Droždavo skulptūrėles, vaizdelius iš realaus gyvenimo, įsimintinus personažus, politikus, paukščius, gyvūnus. 1999 metais gavo legendinio Liongino Šepkos premiją.
Jeigu Venecijus būtų tiesiog drožėjas, nepakliūtų į tokį sąrašą. 20 metų atgal jis buvo gana garsus Lietuvos žmogus. Susipažinęs su baltų žiniuone Egle Samulyte, atsikraustė gyventi į vienkiemį. Vietą, kurią pavadino „W“ – velnioniškai vieno Wenecijaus, Valdmieros urėdijos sodyba. Buvo gana neįprastas žmogus. Paženklino savo žemę užrašu „Nesaugoma teritorija“ ir prie vilkšunio medinio voljero užrašė „Geras šuo“.
Nuskambėjo spaudoje 2004 metais, kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą ir balandžio 30 d. vyko akcija, kurios metu žmonės buvo raginami uždegti kuo daugiau šviesų, kad Lietuva būtų matoma iš kosmoso. Venecijus ėmė ir padegė savo tvartą (gyvulių tuo metu jau nelaikė). Gaisras buvo matomas už 5 kilometrų ir tokiu būdu jo sodyba tapo pačia šviesiausia.
2002 metais pasirodė tarpinis tarp dokumentinio ir vaidybinio Janinos Lapinskaitės filmas „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“. Tai istorija apie ištuštėjusiame ūkyje vienatvę bandantį prisijaukinti Venecijų bei jo kompanioną paršelį Cezarį.
2018 metų birželį Venecijus netikėtai miršta. Prieš mirdamas Venecijus ant sodybos durų paliko užrašą „Aš miške. Prie prūdo. W“. Ir tai nėra netiesa, nes pagal jo pageidavimą urna su pelenais buvo palaidota kalnelyje prie prūdo.
Venecijaus našlė Eglė tebegyvena šioje sodyboje ir šiuo metu rašo knygą apie baltų mitologiją „Senosios žynės pamokos“.
Namas iš butelių (Rokiškio rajonas)
Rokiškio rajone yra dar viena labai neįprasta sodyba. Šiame objekte įdomiausia yra statybinė medžiaga – 106 tūkst. butelių (kitaip sakant, 10,6 tūkst. eurų vertės depozito). Iš jų iškilo gyvenamas dviejų aukštų namas ir ūkiniai pastatai. Medžiaga draugiška gamtai (ypač sodybos statybos laikais, nes 20 metų atgal taromatai dar neegzistavo), ilgaamžė ir pigi. Stiklui kaip puikiai statybinei medžiagai pritartų ir XX amžiaus modernistas ar šiuolaikinės statybos architektas – stiklas neutrali medžiaga ir suteikia pastatui natūralios šviesos.
Idėjos autorius yra pensininkas, buvęs bokso treneris Vytautas Januškevičius. Darbuose jam padėjo žmona Danutė. Į vietą šeima atsikraustė iš Panevėžio 1992 metais. Atvažiavę rado standartinį tiems laikams atributą šiukšlyną ir stiklinių butelių kalnus. Vyrui kilo mintis nesuperkamus butelius panaudoti kaip nemokamą statybinę medžiagą gyvenamajam namui.
Statybinę medžiagą šeima rinko 7 metus. Padėjo ir kaimynai, kurie iš pradžių nesupratę tikslo, žiūrėjo į tokį hobį įtariai. Galų gale iškilo ilgai lauktas dviejų aukštų svajonių namas. Lauko sienos sumūrytos iš dugnais į lauką atsuktų butelių. Savamokslis statybininkas Vytautas neblogai apgalvojo savo planą: už butelių sienos – spaliais užpildytas oro tarpas, už kurio – plytų mūro siena. Plytos, beje, taip pat buvo gautos dykai iš griaunamos fermos. Kiekvieną sieną stengtasi mūryti iš skirtingos rūšies butelių.
Buteliai pasitarnavo ir kituose sodybos pastatuose. Pagyvenusi pora gyvena XIX amžiaus trobelėje, kuri taip pat apmūryta buteliais, ant vienos iš sienų suformuojant kryžių – savotišką vitražą. Šita sodyba, Lietuvai pastaraisiais laikais sėkmingai išsivalius nuo kamavusių šiukšlynų ir butelių, dabar primiršta. Bet, tikiuosi, išliks kaip eksperimentas, maištas prieš normas intuityviai siekiant gero sau bei aplinkai.
Vaizduotės parkas „Pasaka“ ir namelis „Drakono džiunglės“ (Kuktiškės)
Yra toks miestelis Utenos rajone, pavadintas Kuktiškėmis – skiauterėto gamtos panko kukučio garbei. Šis paukštis puikuojasi miestelio herbe. Jau vien dėl šios priežasties verta nuvažiuoti ir „atsižymėti“, kad čia buvai.
Tačiau čia yra kai kas dar stebuklingo – bet kurią automobilinę kelionę po Lietuvą apvainikuojantis objektas. 2000 metais Kuktiškių gyventoja Levutė Meškauskienė susidomėjo... betonu! Nuo tada nesustodama per 16 metų ji nulipdė įvairiausių gyvūnų, kitokių būtybių ir fantastiškų objektų. Betonas – ne granitas. Tai itin nestandartinė medžiaga skulptūrai. Savamokslė skulptorė niekada nenaudojo jokių formų, viską daro savo rankomis į skulptūras sudėdama armatūrą.
Sodybos kieme – daugiau nei pusė šimto realių ir fantastinių gyvūnų: ežiai, povai, šuns dydžio drugeliai, arkliai, undinės, drambliai ir miriados kitų. Vieni stovi išdidžiai vejoje, kiti tarsi išslapstyti krūmuose. Povo uodega išlieta iš labai plono betono sluoksnio – po sodybą vedžiojanti autorės sūnaus žmona juokavo, kad jį teko pritvirtinti prie žemės. Kitaip pasigavęs stiprų vėją povas kažkur nuskristų. Žinoma, yra ir kukutis. Tik mėlynas, o ne rausvas kaip gamtoje. Skulptūrų autorė nebegyvena sodyboje, bet kasmet atvažiuoja perdažyti savo kūrinių.
Sodybos finalas laukia „Drakono džiunglėse“. Tai iš buvusio gyvulių tvarto restauruotas namelis. Namelio sienas 2010 metais skulptorė papuošė iš betono išlipdytais piešiniais – bareljefais. Čia rašomos eilės kaip gėris nugali blogį, o žemė prašosi pagalbos. Betono lipdiniai atrodo siurrealistiškai. Pabuvęs ilgiau namelyje, pradedi galvoti, kokioje Salvadoro Dali ar Fridos Kahlo fantazijoj atsidūrei. Tigrai, palmės, kitos figūros nuneša į vidurio Afriką, o spalvos – į Meksiką.
Po šitais stebuklais slypi paprastos, pragmatiškos, užsispyrusios įgyvendinti idėją moters gyvenimo istorija. Gelžbetonio skulptūrų sodyba Kuktiškėse turi savo „Facebook“ paskyrą, įtraukta į Utenos TIC ir „PamatykLietuvoje“ tinklapius, todėl yra kultūringų lankytojų laukiantis objektas.
Akmenoriaus Juozo Adomaičio namai (Marijampolės rajonas)
Nors „Google“ apie šį žmogų nieko nesurasite, skulptoriaus Juliaus Narušio žodžiais, toks unikalus meistras netoli miesto gyvena, kad kažin, ar Lietuvoje dar kitas toks yra. Tas skulptorius yra Juozas Adomaitis.
Nuvažiavus į sodyba, kuri dabar yra iš buvusio kaimo likęs vienkiemis, iš pirmo žvilgsnio nieko išskirtinio nepastebėtume. Bet pasižiūrėjus įdėmiau, pamatai iš žolės kyšančius tarsi Velykų salos akmeninius balbošėlius. Kaip jie čia atsirado?
Domininko ir Onos Adomaičių šeimoje caro laikais gimęs Juozas augo 11 vaikų šeimoje. Kadangi buvo vienas iš vyresniųjų, kunigo ar daktaro profesija, nepaisant to, kad buvo labai gabus, nenusimatė. Tad buvo paskirtas prie namų. Vedęs Juozas atėjo gyventi į uošvių sodybą, kur mūrydamas ūkinių namų pamatus susipažino su akmeniu. Vėliau apdirbti akmens mokėsi Marijampolėje pas paminklų dirbėją ir iš akmenskaldžių, kurie tiesė plentą Marijampolėje tarpukariu.
Karo metais ir pokariu ant Juozo gulė didelė našta – teko prižiūrėti suluošinto tėvo ūkį, dalyvauti statybose, tam, kad išlaikytų didelę šeimą, išmokti ir papildomai dirbti veterinaru. Tuo pačiu jis buvo kalintas tiek vokiečių, tiek rusų.
Iš pradžių akmenis Juozas tik kaupė, rinko iš melioruojamų kolūkių nežinodamas, kam panaudos. Lūžis įvyko 1959 metais mirus jaunam sūnui. Tada jis ėmė su akmenimis „kalbėtis“. Būtis trapi, o akmuo – amžinas ir nenugalimas. Juozas pradėjo juose raižyti tai, kas buvo aplink. Tai buvo šeimos nariai, svarbūs Lietuvos įvykiai, žvėreliai. Labiausiai stebina, kad raižė vaizdus, žodžius, dainų posmus. Kadangi daug skaitė apie kunigaikščius, nemažai LDK motyvų.
Mirė Juozas prieš 33 metus, tačiau tėvų sodybą šiandien prižiūri jo vyriausioji dukra. Jeigu pasiseks, prosenelio palikimu rūpinsis augantis žingeidus anūkas. Visgi akmenis prižiūrėti yra ne juokas.
Žagarės puodų namas (Žagarė)
Šiam objektų ilgų pasakojimų nereikia. Ne todėl, kad jis neįdomus, bet todėl, jog iš viso sąrašo jis labiausiai žinomas ir plačiausiai aprašytas. Apylinkėse tai tikriausiai antras lankomiausias objektas po Kryžių kalno.
Dar vienas išskirtinumas, jog vieta priklauso ne savamoksliui menininkui, o vaikščiojančiam anekdotui (jis pats neprieštarauja šiam epitetui). Sodyboje gyvena Edmundas Vaičiulis pravarde Musė. Jeigu reikėtų suminėti jo visas išdaigas, išeitų atskira knyga.
Papasakosiu keletą senesnių. Pagrindinė, pelniusi šlovę tarp turistų, yra apdaila puodais. Musė išsisukinėja, kad pirmąjį puodą jam liepė prikalti žmona. Kas buvo originaliai po puodais, jau nepamatysi – namas ima priminti pilį iš kriauklyčių. Puodais nebuvo apsiribota: ant sienos kieme atsirado samovarai, buvę dujų balionai, kareiviški dubenėliai. Musė sako, kad yra apsėstas fobijų ir puodai apsaugo šeimyną nuo ateivių invazijos bei šnipinėjimo iš palydovų.
Dėl puodų ne ant viryklės, o ant stogo ne vieną kartą teko aiškintis su policija. Kieme – kalnai visokių daiktų: nuo artilerijos pabūklo vamzdžio ir karvių kaukolių (jomis atsiskaitinėdavo per 2008 metų krizę vietoje algos). 2000-aisiais Per Vyšnių festivalį pacifistas Musė pasistatė tikrą karstą, kuriame siūlė pagulėti.
„Atsigulkite ir suprasite kiekvienas savaip. Ką aš žinau, ką tai gali reikšti tau“, – sakė jis.
Iš tikrųjų karsto reikšmė buvo tokia – nori kariauti, pagulėk, gal noras praeis.
Gelžbetoninis bokštas (Pakruojo rajonas)
Važiuojant keliu iš Žeimelio miestelio į Pakruojį, akylas žmogus neaprėpiamuose laukuose iš toli įžiūrės keistą miražą. Atrodo, kad iš vienos sodybos kyšo minaretas! Bet tai ne miražas. Iš tiesų vos keli šimtai metrų nuo Lietuvos-Latvijos sienos styro keistas gelžbetoninis bokštas.
Bokšto ir jo autoriaus istorija gana paprasta, lietuviška, besikeičiančios 90-ųjų epochos istorija. Tačiau pats objektas į atmintį įsirėžia. Sustojus ir priėjus arčiau, sukelia nuostabą: bokštas kyšo iš namo stogo. Smailėjanti į viršų forma su užmauta žiedo formos patalpa sukelia pačias įvairiausias asociacijas. Gal čia gyvena kažkokie būrėjai? Tada ateina realiausia versija – radijo bangų bokštas.
Deja, nei viena iš šių versijų nėra teisinga. Labai garbaus amžiaus bokšto autorius Antanas Gudas išduoda paslaptį – tai yra vėjo jėgainė. Rašoma, jog vėjo energetikos pradžia Lietuvoje yra 2003–2004 metai, tačiau Antanas Gudas savo privačią vėjo jėgainę statydinosi 9-ame dešimtmetyje, dar gyvendamas sovietinėje santvarkoje.
Žilabarzdis pasakoja, kad šis projektas buvo savotiškas hobis. Gyvendavo ir dirbdavo Šiauliuose, o savaitgaliais tėvų sodyboje statydavo bokštą tarsi kregždė savo lizdą. Ręsdavo klojinius, pildavo skiedinį ir visus darbus darydavo pats savo rankomis – sovietmečiu nebuvo jokių normalių įrankių. Norint įlipti iki viršūnės, reikia įveikti ketverias kopėčias. Iš viršaus atsiveria neblogas apylinkių vaizdas.
Projekte buvo nusimatęs visą elektrinę grandinę su transformatoriais. Visgi darbai sustojo telikus įkelti vėjo jėgainės sparnus. Šiuo metu vėjo jėgainės planų jis jau atsisakęs – dėl sveikatos ir amžiaus jau nebelipa į bokštą. Jo nuomone, vėjo jėgainės užbaiginėti nebeverta, tačiau sutinka leisti pasinaudoti bokštu kitokioms idėjoms. Tegul jos tik atsiranda...
Žemaitiška–japoniška–kiniška sodyba (Telšiai)
Netoli Kretingos yra nuostabaus grožio stulbinantis „Japoniškas sodas“, tačiau tai ne vieninteliai Rytai Žemaitijoje. Prieš 10 metų negalintiems nuvykti į tekančios saulės šalį buvo siūlomas biudžetinis variantas – Alfredo Jonušo Žemaitiška-japoniška-kiniška sodyba. Ir iš tikrųjų kontrasto efektas su idiliškais Telšiais bei susimąstymas apie turtingą nepažįstamą Rytų kultūrą yra garantuoti.
Sodybos autorius yra Lietuvos tautodailininkų asociacijos ir sąjungos narys A. Jonušas. Tokiu tapo ne dėl sodybos, bet dėl gintaro juvelyrikos, kuri dalyvavo parodose įvairiose valstybėse, buvo įteikta netgi popiežiui ir ją galima pamatyti Palangos „Gintaro“ muziejuje. Tuo metu, kai teko šioje sodyboje lankytis, Alfredas nepraleido progos papasakoti, kad yra pagaminęs ir keletą gintarinių bikinių. Rio karnavalo bikiniai daromi iš aukso ir brangakmenių. Po idėjos pagaminti bikinius iš lietuviškojo aukso – gintaro – gavo būtent tokį užsakymą. 2011 metais Rio karnavalo metu jais apsirengusios šoko brazilė ir lietuvaitė.
Na, bet mums svarbiausia pati sodyba. Studijų laikais Alfredas domėjosi sportu ir stebėdamas 1964 metų vasaros olimpines žaidynes Tokijuje negalėjo atitraukti akių nuo japoniškos architektūros ir kultūros. Taip Telšiuose iš pradžių atsirado mažas sodelis. Kaimynai negalėjo suprasti, kodėl jis stato tiltelį sausoje vietoje. Atsirado Japonijos salynas, seniausio pasaulio medinio pastato maketas, japonų teatro kaukės ir scenų vaizdai, magiškasis Fudzijamos kalnas. Yra ir arbatos gėrimo namelis. Aplink sustatytos geišos, drakonai.
Stovi liūtašuniai – sargai, saugantys šventyklas ir imperatoriaus vartus. Su laiku rytų kultūros branda pradėjo apimti ir Kiniją. Atsirado Konfucijos šventykla, Baltoji Pekino pagoda, kinų siena, Budos skulptūros.
2000 metais sodyboje lankėsi Japonijos ambasadorius Tojoši Matsuyama su žmona Nabuko, o 2014 metais sodyboje apsilankė ir Kinijos Liaudies Respublikos ambasadorius Liu Zengvenas. Visgi ten, kur yra tekanti saulė, turi būti ir nusileidžianti saulė. Šiandien Alfredui yra 83 metai ir pati sodyba tiek jai skiriamu dėmesiu, tiek išvaizda jau nebėra savo zenite.
Orvidų sodyba (Kretingos rajonas)
Sąrašas būtų nepilnas be Orvidų sodybos. Šiaurės vakarų Lietuva – be konkurencijos Lietuvos akmenų sostinė. Gaila, kad šiuolaikinė realybė yra kardinaliai kitokia dėl sovietinės melioracijos vajaus. Visgi vos 15 km atstumu viena nuo kitos mes turimi dvi akmenų šventoves – daktaro Vaclovo Into įkurtą akmenų muziejų ir parką Mosėdyje bei Viliaus Orvido sodybą. Abi savaip gražios ir unikalios, bet kažkada atstovavo kardinaliai priešingas stovyklas.
Vaclovo Into akmenų muziejus kaip ypatingai gražiai tvarkomas miestelis sovietmečiu atitiko naratyvą, buvo intensyviai reklamuotas ir demonstruotas (nors jo įkūrėjas finansinės paramos negavo). Tuo metu Orvidų sodybą mėginta ne kartą sunaikinti, nes joje buvo du dalykai, kurių komunistai paniškai bijojo: čia rinkosi Romo Kalantos tipo neformalai, vadinti „parazituojančiais elementais“, ir čia buvo dvasingumo, religingumo vieta.
Sodyba vadinama ne Orvido, bet Orvidų, todėl, kad trys giminės vyrų kartos buvo akmenoriai. Dinastijos ištakos siekia tarpukario laikus, kai Viliaus Orvido senelis atsikraustė į Salantus tašyti akmenis Salantų bažnyčios sodybai. Amato iš savo tėčio išmoko ir Vilius. Šeimos sodyba būtų buvusi eiline sodyba, jei ne 7-o dešimtmečio sovietinė melioracija. Grįžęs iš kariuomenės, Vilius pamatė sunaikintus ir užterštus chemikalais ištisus kraštovaizdžius.
Čia iš sielos gelmių atėjo mintis „gelbėti“ akmenis. Iš pradžių naudojo tiesiog nuo paminklų gamybos likusias akmenų nuolaužas, bet netrukus ėmė specialiai vežtis iš melioruojamų žemių akmenis. Teritorija išsiplėtė iki keliolikos hektarų. Pagrindiniai kūrybos motyvai yra krikščioniški su pagonybės ir budistinio dvasingumo elementais – kryžiai, šventovės, madonos, lurdas.
Sodyba tapo sovietinės sistemos akibrokštu ir buvo pramina „chaoso muziejumi“. Šašą bandyta pašalinti visais įmanomais būdais. Apogėjus įvyko 1983 metais, kai Lietuvos komunistų partijos centro komitetas atsiuntė į sodybą didžiulę komisiją. Komisijos sprendimas su frazėmis „savavališkas“, „gigantiškas sąvartynas“, „nestabilios konstrukcijos“, „nesilaikant statybos normų“, „antisanitarinio sodybos tvarkymo pavyzdys“ skambėjo kaip galutinis.
Neįtikėtina, bet sodybą nuo sunaikinimo išgelbėjo pats Michailas Gorbačiovas. Nutiko taip, kad jis prieš tai buvo lankęsis viename Plungės fabrike, kur susipažino su Viliaus Orvido tėvu, o šis, kalbama, ir atsivežė Gorbačiovą į sodybą. Iš Maskvos atėjo nurodymas stabdyti naikinimo procesą.
Pastaraisiais metais sodyba pagarsėjo dėl surūdijusio sovietinio T-34 tanko. Kol vieni jį norėjo nusipirkti sau į kolekciją, valstybės pareigūnai siekė „deaktyvuoti“ tanko vamzdį, kad šis neiššautų. Įdomu, kad tankas į sodybą atkeliavo po Nepriklausomybės atgavimo nuo pjedestalo Salantų miestelyje. V. Orvidas kategoriškai atsisakinėjo tokio eksponato, bet galiausiai sutiko jį priimti pasakydamas, kad padarys iš jo tualetą lankytojams. Nespėjo, nes netikėtai mirė 1992 metais kurdamas savo sodyboje. Tuomet sodybos likimas buvo miglotas, bet po 2000-ųjų sodyba atiteko į privačias rankas, tapo muziejumi ir yra prižiūrima.
„AB Spaustuvė“ (Kauno rajonas)
Oficialiai – tai Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinys. Realybėje ši vieta toli gražu nėra muziejus su išdėliotais eksponatais, o vis dar gyvenama šios sodybos įkūrėjos. Tai vieta, kuri apstulbina visus. Kol gyva spaustuvininko žmona Birutė, šią vietą turėtų aplankyti kaip galima daugiau jaunosios kartos lietuvių.
Lietuvai spaudos draudimas ir cenzūra viena ar kita forma buvo nuolatinis palydovas pusantro šimto metų nuo spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis laikų. 1944 metais, grįžus sovietinei okupacijai ir palaužus partizaninį judėjimą, pagrindiniu ginklu atsispirti nutautinimui tapo pogrindinė spauda. Laisvas žodis persimetė į nelegalias profesionalias spaustuves. Viena tokių buvo „ab“ spaustuvė. „a“ ir „b“ – įkūrėjų pavardžių pirmosios raidės. Pavadinta mažosiomis raidėmis, kad saugumas nesuprastų, jog – tai dviejų žmonių inicialai. O tie žmonės, spaustuvės įkūrėjai, buvo Vytautas Andziulis ir Juozas Bacevičius.
Spaustuvėje išspausdinta net 138 tūkst. egzempliorių patriotinio ir religinio turinio brošiūrų bei leidinių. Bet svarbiausia, kad per visus 10 veiklos sovietmetyje metų ji nebuvo demaskuota ir sėkmingai sulaukė nepriklausomybės, nors tokiam objektui bet kas būtų davęs 2–3 metus, kol jis bus demaskuotas. Kaip spaustuvė liko nesusekta? Visų pirma, apie ją žinojo tik trys asmenys, kurie laikėsi visų slaptumo reikalavimų, antroji priežastis – buvo naudojamas koduotas leidinių numeravimas.
Įdomiausia, kad spaustuvė įrengta kalno šlaite ir įėjimas yra per šiltnamį, po baseinėliu! Spaustuvė pradėta įrenginėti Andziulių sodyboje 1978 metais. Slėptuvė buvo rengiama taip atsargiai, kaip atsargiai buvo įrengiami partizanų bunkeriai: žemes išveždavo paslapčia, kad niekam nekiltų įtarimų. O juk reikėjo iškasti ir rankomis išnešti šimtus tonų žemių! Įėjęs taipogi pamatai, jog visas požemis yra išbetonuotas. Tą visą darbą atliko pats Vytautas.
Darbai dažniausiai buvo atliekami naktimis. V. Andziulis dirbo visus spaustuvininko darbus, o J. Bacevičius užsiėmė spaudos platinimu. V. Andziulio žmona Birutė rūpinosi visų saugumu ir paslapties saugojimu, o įvykus kritinei padėčiai perduodavo pavojaus signalą spaustuvėje besidarbuojančiam vyrui. 2008 m. spaustuvė buvo įtraukta į tarptautinį istoriškai vertingų šaltojo karo įrenginių ir vietovių sąrašą.