Svečių iš SSRS neliko
Prieš 28 metus, jau kiek svaigiais 1988 metais, Ignalinoje pasijusdavau tarsi SSRS gilumose. Iššluotos vietinės parduotuvės, apgulti Palūšės paplūdimiai ar kempingai, dauguma atvykėlių – iš Peterburgo ar apylinkių. Per parą vasarą Ignalinoje sustodavo 2 traukiniai iš tuometinio Leningrado. Rūgštus vynas ir prarūgęs alus liedavosi per naktis..
Prieš 14 metų, apie 2006 metus, Palūšės kempingo nameliai, labiau primenantys statybinius vagonėlius, buvo jau tik lietuviško jaunimo lėbavimo zona. Sienos nuo Rusijos jau beveik aklinai uždarytos. Nei Ignalinoje, nei Palūšėje orių pasilinksminimo vietų nebuvo įmanoma rasti.
2020 birželio pabaigoje Ignalinoje – anšlagas. Laisvų sodybų beveik nėra, kempinguose paskutiniai kambariai išgraibstyti, o vakarais jau rengiami subtilūs ilgesingi koncertai, kurie su pertrūkiais tęsis jau iki pat spalio pradžios.
Ar to pakanka, kad pamiltum Ignaliną? Tikrai ne. Ir būtent čia reikalinga vietinių pagalba.
9 punktai, kurie jums padės pasimėgauti šiuo kraštu:
1. Anksčiausiai pasitikti saulę Lietuvoje gali netoli Vosiūnų, Svylos slėnio pievose, besidriekiančiose vos pora kilometrų iki Baltarusijos sienos. Papildomas potyris – paukščių trelės. Būtent čia šimtų hektarų šlapiose zonose begalė paukščių. Tai rojus ir ornitologui.
2. Jau grįžus į Ignaliną, antrąją pusę galima nustebinti karoliukais ar akmenėliais Rasos Šteimantienės „Saromania“ parduotuvėlėje. Vilnių į Ignaliną išmainiusi jauna šeimai įsiliejo į vietos bendruomenę ir teigia, kad visi sostinės marazmai čia dingo.
3. Kiek sudėtingesnis, bet įveikiamas punktas – rasti Justą ir pasimėgauti brandžia jautiena. Gerokai paklaidžiojęs kolektyvinių sodų raizgalynėje gali rasti išpuoselėtą sodą ir besišypsantį „Foresti Grill“ įkūrėją Justą Blaževičių. Lėtai rūkyti šonkauliai, brandintos jautienos mėsainiai – štai kas šluojama pas Justą. „Kovo viduryje grįžau karantinuotis pas tėvus ir įstrigau. Visada kirbėjo mintis turėti nuosavą verslą ir štai taip netikėtai atsivėrė galimybės“, – pasakojo J. Blaževičius.
Visą grilinimo įrangą Justas jau turėjo, darbo patirties bei maisto gaminimo subtilybių jau buvo pramokęs prestižiniuose Vilniaus restoranuose. Draugai vieni per kitus ar socialinius tinklus sužinojo apie naują Justo lokaciją ir pasipylė skambučių lavina. „Kosmosas, kiek užsakymų, telefonas netyla, žmonių eilės. Reiks plėstis“, – apie sugrįžimo į Ignaliną pasekmes atvirauja Justas Blaževičius, kuris viešai pasižada svarbiausio punkto – nenuleisti kokybės kartelės.
4. Jei karšta ir dar nesinori brautis į Palūšę, verta tiesiog išsimaudyti Ignalinos miesto paplūdimyje. Papildoma pramoga vaikams – primityvokos, bet veikiantys nusileidimo vamzdžiai į vandenį bei, žinoma, „Ferdžio blyninė“. Čia galima žaisti tinklinį, yra treniruoklių, jau šią vasarą bus baigta įrengti paplūdimio futbolo aikštė, atitinkanti FIFA standartus, o šalia esančiame sklype bus pastatyta apie 20 poilsio namelių.
5. Ne tik gamtos mylėtojams – privatus Valdo Danilevičiaus gamtos muziejus Kazitiškio seniūnijoje, Ažvinčių kaime.
6. Pasitikti saulėlydį nuo vandens. O tam reikia išplaukti kad ir „Aukštaitijos laivų“ motoriniais kateriais pasitikti saulėlydžio Lūšių ežere. Ši pramoga kiek primena Nidą, o nuo vandens atsiveria nenusakomi toliai bei vietomis pribloškianti lietuvių sodybų paežerių architektūra.
7. Grįžus į Senąją valtinę dar galima suspėti į kurį nors šeštadienio koncertą. Papildomas žavesys klausytis jo ir iš valties ar baidarės.
8. „Palūšės piratuose“ papusryčiavus ir nusipirkus tik ką išrūkytos žuvies (o tai šių metų topas, nieko panašaus 5-8 metus nebuvo) leistis Paliesiaus dvaro link.
9. Paliesiaus dvare labai lėtai apžiūrėti fotografijos parodą ir pasimėgauti muzika puikios akustikos stiklu uždengtose arklidėse. Desertas – puiki kava su citrininiu tortu dvaro kavinėje.
Per keturias dienas, neįjungus televizijos ar radijo kanalų bei sukorus apie 300 km Ignalinos link ir atgalios, pasijusite lyg pabuvoję svečioje šalyje.
